Reabilitacija pramaišiui su rekolekcijomis

Pabaiga. Pradžia Nr. 10

 

Penktoji: nusiminimai dėl „sportų“

 

Svarbiausia – kineziterapija, vis kartojama: malonesniu (daktarės) ar reiklesniais, kritiškesniais sportiškų kineziterapeutų balsais. Bet „sportų“ menkai tegaliu, niekad nebuvau mikli, judri. Pratimai vandeny, baseine, esą itin naudingi, man tiktų. O nepastoviu ant vienos kojos, net guminio gimnastikos prietaiso laiku neperimu iš vienos rankos į kitą, sumaišau jų eilę. Vis noriu atsiremti, prisilaikyti, slidu.

Slidu net duše, bet su dideliu dėmesiu įsižiūriu į perspėjimo ženklą; jei ne kultūriniai karai „dėl laisvo žodžio“, gal ir nebūčiau taip įsistebeilijusi. Toks pat trikampiukas, tik geltonais apvadais, pakrypusi figūrėlė viduryje (gal stuburas?), užrašas: „Atsargiai – slidu.“ Ir „vaizdų kovos dėl kultūros“ (jei pagal Vaižgantą) emblema galėtų būti panaši: „Atsargiai – žodis.“ Žodžio prigimtis laisva. Komplikacijos tik iš žodžių vartojimo. Nepaslyskite. Su žodžiu reikia atsargiai. Net kovojant už „laisvą žodį“. Iš užsitęsusių kovų „dėl laisvės“ randasi naujos „nelaisvės“.

Kineziterapijos principas – aktyvumas. Judesys ir pats yra principas; verta prisiminti, kad viena iš lotyniškojo principium reikšmių yra pradžia („Principium dimidium totius“; lietuvių atitikmuo: gera pradžia – pusė darbo).

Paslysti grožio deivės vardu pavadintame baseine nebuvo gera pradžia. Bet – perspėjimas.

Labiau patinka (tai nereiškia, kad labiau ir tinka) pasyvioji kinezė (prieštara, bet ir ne visai, jei juda, sukasi ir mintys, nematerialūs jų pavidalai…). Ir tie judesiai, kurie yra savaiminiai, kuriems nereikia valios pastangų.

Ar mitrumo, kurio neturiu.

Kiek pajėgiu, einu savaime.

Lengva lazdelė, paveldėta iš kardiologės Ramutės Vidugirienės, palengvina ėjimą, jaučiuosi saugiau. Trūksta tik psichologinės savitaigos – kad jau kaip ir laikas. Kad lazdelė gerai, kad tinka ir pritinka.

 

●

 

Žvelgiant į Nemuną: žmogus gali ir pasroviui, ir prieš srovę, šiukšlės – tik viena kryptimi.

 

Šeštoji: palei Nemuną, su anemona

 

Vos prasikalusią, menkažiedę, pamačiau ją Nemuno atšlaitėje šaltą balandžio pradžios rytą, saulei tik vos vos pakilus. Apiblukusių žibučių pulkelis, o šalia kelios kitokios, labiau išsišakojusios. Atpažinau plukes, daugiskaitines žemaičių balas. Marijos mėnesį mama primerkdavo jų, aukštų, vešlių, žydėjusių pamiškiais ir padaubiais, sustatydavo prie saldainių „sidabru“ papuošto Dievo Motinos paveikslo.

Šventumas, kuris išliko. Kiek nedaug tereikia, kad šventumas pasirodytų, kad įsikūnytų ir išliktų, kad pereitų į besimaišančias su reabilitacijos procedūromis rekolekcijas.

Anemona – vėjų gėlė. Išsišakojusi, liaunom šakelėm, įsiūbuojamomis.

Pakartoju Salomėją – eilėraščio „Anemonos“ pirmąją eilutę, duotąją, leistąją – frazės ir taško: „Anemonos jau žydi prie Senos.“ Tyliai priduriu: anemonos – ir prie Nemuno žydi. Ilgai galvojau, kad Paryžiaus anemonos kažkokios ypatingos gėlės. Gal ir kitokios, juk Versalio soduose žydinčių kosmėjų žiedai daug didesni, puošnesni. Atmintimi siekiuosi to žydėjimo, kurį regėjau tik vieną kartą – palei Lūkstą; stiprus vėjas šiaušė ežerą, lenkė anemonų žiedus, toks ypatingas vandens, vešlaus žydėjimo ir vėjo bangavimas, ir visa kiaurai per širdį. Frazeologizmas – iš Žemaitės, bet ir iš P. Verlaineʼo, iš jo lietaus – per širdį (…il pleure dans mon coeur).

Saulė ir šaltas, sausas vėjas, lietaus, Nemune, lietaus, be lietaus, be labai seno jo šniokštimo pavasaris neateis, o Jurginės juk čia pat.

Iki pusryčių dar yra laiko, pirmoji procedūra kiek vėliau, baseiną atidedu. Susikaupti ir nueiti iki Lenktojo tilto, kur Ratnyčėlė įteka į Nemuną. Kitas, kitoks upelės vanduo nei Nemuno, šiltesnis, jaukesnis.

Du dabartinės mano laisvės pavidalai: senatvė, kai jau nieko privalomo, tik trupinėliai galimo, ir lazda – privaloma, kad kas būtų įmanoma.

 

●

 

Ir eilėraštyje tikrovė yra, tik nepatikrinama.

 

Septintoji: Zbigniewas Herbertas: „Kodėl klasikai“

 

Be klaustuko. Klausimas neiškeltas į sakinio galą, klausimas įmąstytas – kaip pradžia. Arba principas. Principium.

„Labai anksti, dar savo poetinės veiklos pradžioje, įsitikinau, kad privalau įsisavinti kažką, kas būtų už literatūros ribų. Rašymas, kaip stilistinis pratimas, man rodėsi esąs bergždžias dalykas. Poezija, kaip žodžio menas, vertė mane žiovauti. Taip pat supratau, kad negaliu ilgai maitintis kitų eilėmis. Privalėjau išeiti už savęs ir literatūros, apsidairyti aplinkui, kad įvaldyčiau kitas tikrovės sritis.“

V. Mykolaitis-Putinas, bandęs žodžio meną praplėsti idėjomis. Taip, buvimas vien literatūroje, domėjimasis vien žodžio menu siaurina rašančiojo galimybes, nors hermetizmas vienaip ar kitaip tebėra gyvas. Bet gyvas ir klausimas – kur baigiasi pačios literatūros ribos? Ar tas išėjimas iš literatūros nėra ir įėjimas (ar sugrįžimas) į literatūrą, tik gal iš kitos pusės? Tikrovė nėra kaip nors įvaldoma, tik patiriama, pajuntama, suvokiama. Su tikrove susitinkama. Arba ji ištinka – netikėtumu, blyksniu.

Teksto tęsinys, bet kitu rakursu: „Sena poeto svajonė, kad jo kūrinys taptų tokiu konkrečiu daiktu kaip akmuo ar medis, kad sukurtas iš nuolatinei kaitai nulemtos kalbos materijos jis įgautų tvarią būtį. Vienas iš būdų tai pasiekti, man regis, yra pastanga išsviesti jį kuo toliau už savęs, visų ryšių, kurie sieja jį su jo kūrėju, nutraukimas. Taip suprantu Flaubert’o patarimą: „Menininkas privalo pranykti savojoje kūryboje, panašiai kaip Dievas nepasirodo gamtoje.“

Ši Herberto svajonė (ar ir bendresnė mintis) seniai įsidėmėta – neatsekčiau jos pradžios. Ir ar nebuvo taip, kad pirmiausia, jei ir kiek kitu pavidalu, su tokiu mąstymu susitikau Daniilo Charmso laiškuose: eilėraštis turėtų būti kaip daiktas. Savaip šią problemą (jau kaip filosofinę) sprendė ir Arvydas Šliogeris, plėsdamas daikto (ir daiktiškumo) teritoriją.

Turėjau, tebeturiu abejonių, kurios virto klausimais. Kodėl eilėraštis turėtų būti kaip akmuo ar medis? Ar ir bendriau – kaip daiktas, daiktiškas? Juk ir pirminėje (pirminių reikšmių) būtyje daug netvarybės, efemerijos, ne tik konkretaus buvimo, bet ir plevenimo, plastėjimo, virpėjimo. Ir ar nėra taip, kad būties (ir jos formų) tvarumas yra priklausomas nuo netvarių, bet amžinų virpėjimų – atsiliepimų ir žmogaus mentalinėje erdvėje?

Kai ką (jei tik ir eilėraštį) bandai išsviesti nuo savęs kuo toliau, tai ir juk ir dalį savęs nusviedi. Pastanga atskirti ir atsiskirti gali būti svarbi. Bet tik pastanga. Ir nutraukti ryšiai (ir su žmonėmis) lieka, liekasi.

Eilėraštis-daiktas, aišku, gali būti suvoktas ir jo padarymo, jo formos, struktūrinio vienio aspektu. Bet tai jau kita problema, kurią apčiuopti man yra padėjęs vokiečių poetas Gottfriedas Bennas.

 

Aštuntoji: atsišakojanti iš Septintosios

 

Vis dar šaltas, sausas balandžio vėjas.

Virusas, persmelkęs kūną. Ieškausi kaukės. Tik dvi procedūros, kur guliu ant pilvo (kažkaip negražiai atrodo, kai parašyta), įsikniaubusi į rankas. Tik elektros impulsus siunčiantis aparatas, lyg ir be tiesioginio kontakto. Mes pripratusios prie visokių virusų, nepuola, sako gražiai dzūkuojanti, malonaus apsiėjimo slaugytoja. Nesuvokiama man, kaip galima su tiek žmonių bendrauti ir dar nusišypsoti ar į kokį nusiskundimą reaguoti, net paguosti – žinokit, gal vėliau, greitai nepagerėja, ta kanalų stimuliacija gerai veikia, bet gal ir ne visiems… ačiū už gerą žodį, aš tinku savo darbui ir mano darbas man tinka…

Nueiti į valgyklą. Nesmagu vienai su kauke. Bet nieko valgomo savo kambarėlyje neturiu. Tik kriaušę už lango, vos vos sprogstančią. Ir stalo kampą prie didelio televizoriaus ekrano.

Taip, lyg ir bandau diskutuoti su Zbigniewu Herbertu. Bet juk poeto teisybė ne atskiruose jo tekstuose, o eilėraščiuose. „Kodėl klasikai“ – iš dviejų dalių. Pirmoji – eilėraščių triptikas. Antroji – poetinė proza, prie kurios svarbesnių momentų ir sustojau. Grįžtu prie eilėraščių, prie trečiojo, lyg ir atsiliepiančio į mano dvejones:

 

           jeigu meno tema

           bus įskilęs ąsotėlis

           maža sudaužyta siela

           gailinti savęs

 

           tuomet tai kas liks po mūsų

           bus lyg meilužių rauda

           mažame apgailėtinam viešbutėly

           kai prašvitus pasimato purvini tapetai

 

(Norėjau kiek paredaguoti antrąjį posmą, ypač per ilgą paskutinę eilutę, bet gal nedera to daryti, nes atskirai į vertimą nesigilinu.) Svarbiausia – tas įskilęs ąsotėlis (ir meno tema) ir ta „maža sudaužyta siela, gailinti savęs“ (kai dvi eilutes sujungi, kablelis pasidaro būtinas). Gal čia – gal tame jau garsiniame (ar viršgarsiniame) ryšyje tarp įskilusio ąsotėlio ir mažos sudaužytos sielos (net vertime) ir atsiranda eilėraščio-daikto galimybė: taip arti, kad jau ir toli.

Lyg būtų kas nusviesta.

Ar išsviesta.

Ar tik prasišviestų – ir kaip nešvarūs tapetai apgailėtiname viešbutėlyje.

 

Devintoji: iš abstrakčių naktinių galvojimų

 

Žodis iš esmės yra laisvas, jei tik kyla iš būtinybės jį ištarti.

Net keiksmažodis, jei savas, jei neišmurdytas srutose.

Jei pavartotas tinkamai – laiku ir vietoje.

Romualdo Požerskio mintis, perskaityta „Nemuno“ veiduose“: „laisvės uždrausti neįmanoma, kol ją galima nufotografuoti“. Gal ir su žodžiu panašiai – kol gali ištarti, tol jis ir laisvas. Kol gali kalbėti. Ir kol tavo tylėjimas nėra įtartinas. Ir laisva valstybė nėra laisva nuo savanaudiškų interesų. Teisėtais būdais interesus, virstančius ir piktavaliu savanaudiškumu, kontroliuoja visuomenė ir specialios valstybės institucijos, tarnybos.

Laisvas žodis ištariamas laisva valia. Žmogaus esmė ir yra jo laisva valia. Bet ir ji susaistyta su pamatinėmis žmogaus pasaulio atramomis, paženklintomis antikos mąstančiųjų: laisva valia turėtų būti ir gera valia (bona voluntatis), kylanti iš visuomenę (bendruomenę) jungiančios prasmės, rūpesčio, sutarties (sensus communis). Tai pasiekiama įgimtu protu (lumen naturalis). Minia sulygina: ir protas, ir išmintis susigūžia prieš nešvankią keverzonę nepilnametėse rankose. Protams subręsti reikia laiko.

Minia, plaukimas su minia išlaisvina iš klausimų ir iš bandymų į juos atsakyti, nuo atsakomybių ir abejonių. Minia legitimuoja begėdišką viešą leksiką, netgi ryškiai išrašytą plakate, lyg ką ir bjauriais žodžiais plaktum. Ne, ne save, saviplaka šiandien nėra madinga. Plakami tik kiti. Ir valstybės prezidentas, žmonių laisvai išrinktas.

Laikytis įstatymų, netgi tų, kuriais nesame patenkinti. Siekti tik teisėto įstatymų pakeitimo. Bet minia lyg ir anapus įstatymų, tad saugi. Saugi ir nuo kultūros, giliųjų jos klodų. Minioje visi reikšmingi. Homero Odisėjas, paklaustas, kas esąs, sakosi esąs Niekas. Viena iš Europos filosofijos ištakų, nebūtinai nihilizmo. Niekas (tikrinis daiktavardis – pagal parašymą) nėra Ponas. Greičiau išminčius, filosofas. Čiurlionis naudojimui nepatogus, per giliai, per gilus. Triukšme negirdėti Čiurlionio Tylos.

Minia persunkta neartikuliuoto, aktyvizuojančio triukšmo. Nepriklausomybės pradžioje vis pasigesdavome pilietinio aktyvumo, kūrėme specialias formas piliečiams skatinti. Netgi institutus. Vieno kito „suaktyvėjimo“ ir sulaukėme. Nepasidžiaugėme. Komplikavosi ir demokratija, lyg ir nepastebimai atsiskyrė nuo aukštesnių laikysenų, nuo santūrios aristokratinės elgsenos, nuo intelektualinės analizės ir savianalizės. Šimto žmonių (net su kostiumais, kaklaraiščiais) pakanka, kad kuriuo nors momentu prabustų minios instinktai. Minia nėra atsakinga. Kalbos – ir įtrauktais raumenimis (reikia ne tik patikti, bet ir įtikti) naikina natūralią, tikėjimu ir pasitikėjimu pagrįstą kalbą. O tik tokia kalba gali būti veiksminga, kelti, o ne smukdyti – žemiau, dar žemiau. Užpakalis, kūnas, svarbi kūno dalis, ir gynybinė, ir tarnybinė, ir skaudanti, ir gyjanti. Bet užpakalis nėra veidas. Žmogus pirmiausia yra veidas; įtaigi veido filosofija, sukurta iš Lietuvos kilusio prancūzų mąstytojo.

Jei iš Lietuvos, tai juk ir Lietuvai.

Ir kodėl iš penkiasdešimties nelaisvės metų labiausiai įsiminusi yra Alfonso Maldonio poetinė mintis, kad su pasmerktais ir su herojais buvome (tad kol esame, ir liekame) vienos kalbos ir giminės? Gal čia ir yra ta gilioji moralinė (kartu ir pilietinė) Pradžia, tas Principium? Giliau nei Klasės ar Partijos, tarp kurių vis labiau, vis lemtingiau pasidaliname.

Bet viena kryptimi, kad ir su kilpomis, teka tik upės, ne žmonės.

Sanatorija turi didelių ekranų. Ir trumparegiai gali gerai matyti. Kai įsižiūri, ir minioje imi skirti šviesesnius veidus, vieną kitą ir atpažįsti. Ir darosi neramu – gal klysti, gal matuoji ne tokiu masteliu? Gal tai tiesiog kiti, kitaip pasaulį matantys, suvokiantys? Ir jau ne susikaupimo Tyla, kurios pasigesdavo ir J. Baltrušaitis, ir M. K. Čiurlionis, kurią tebejaučia ir tebemąsto ir dabarties kūrybingieji, yra žmogaus dvasinė siekiamybė, o narkotizuojantis, bendrinantis, niveliuojantis Triukšmas? Triukšmaujant, kažką ir savyje užtrenkiant, ir slegiantis bereikšmiškumas gali būti pajustas kaip reikšmė. Esu, nes dalyvauju. Ir ne taip svarbu, dėl ko, prieš ką ir už ką.

Bet ar nėra ir taip, kad visa, kas aktyviai (politiškai, ideologiškai) skatinama, galiausiai virsta beraštėmis karikatūromis, imitacijomis, manipuliacijomis? Manipuliatoriai minioje jaučiasi saugūs, nelengvai įžvelgiami ir jų planai, kėslai. Manipuliacijos visada pavojingos.

Valdžios, galiausiai valdžios, jei ir nežinant, ką su ja daryti.

Duonos Lietuvoje lyg ir pakanka.

Ir sanatorijos valgykla gera.

Ir Nemunas (kokia vieninga pavasarinė srovė!) plaukia savo vaga.

Ir poeto Zbigniewo Herberto ponas Cogito, kad ir netiesiogiai, primena toliausiai nuskriejusią išminčiaus mintį: „Cogito, ergo sum“; „Mąstau, vadinasi, esu“ (Cartesius).

 

P. S. „Mažosios studijos“ rytinėje laidoje, vedamoje kunigo J. S., išmintingas prancūzų teologas apie prisikėlusį Kristų. Jokių stebuklingų veiksmų, pagydimų, padauginimų. Neatpažįstamas. Pavargęs, tylus pakeleivis. Neužgijusios žaizdos. Visa pasikeitę.

Nebuvau apie tai pagalvojusi.

Kokia svarbi, lyg žvilgsnį atnaujinanti gali būti teologinė mintis.

 

Dešimtoji: iš džiaugsmo, kad į žemę sugrįžo astronautai

 

Išgirdau naktį, jau paryčiu klausydama radijo – Amerikos astronautai grįžo, laimingai nusileido į vandenyną. Trys vyrai ir moteris.

Ramiau – baugu buvo galvoti, kad juk gali negrįžti. Katastrofa būtų pagilinusi ir apokaliptines nuojautas, žmogaus pasaulis atrodo artėjantis į baugią griūtį.

Bet astronautai grįžo.

Grįžo ne tik pagilinę žinojimą ir pažinimą, bet ir pajutę žmogaus planetos mažumą, trapumą. Koks plonas, koks beveik perregimas yra žemės gyvybę nuo begalinės kosmoso tamsos saugantis sluoksnis. Kokia beprotybė yra karai, civilizaciniai grasinimai prieš kosmoso nakties tamsą, kuri visiems Žemės vaikams vienodai arti ir vienodai galima.

 

Vienuoliktoji: su Oksana Zabužko

 

Skaitau Oksanos „Ukrainietiško sekso lauko tyrimus“, norėjau tik kas atrodys svarbiau pasižymėti, bet tekstelis plečiasi, pereina į sąsajas su lietuvių autorėmis, bandysiu parašyti kritinį etiudą. Kokia recenzija apie knygą, Ukrainoje išleistą prieš trisdešimt metų. Fulbrighto stipendininkė jauna ukrainiečių rašytoja Pitsbergo universitete skynėsi kelią į viešumą, kalbėjo apie savo tėvynę, skaitė paskaitas, gilinosi į feminizmą, rašė savo „tyrimus“, kartais pavadinamus ir „amerikietišku romanu“.

Panašiu keliu į Lietuvą iš JAV ilgesniam laikui buvo atvykusi Violeta Kelertienė, rinko medžiagą apie Žemaitę, skaitė paskaitas, taip pat ir apie feminizmą. Kaip stipriai Žemaitė jaučiama ir šiandienos „tyrimuose“.

Reklaminis O. Zabužko knygos pavadinimas, reklaminis viršelis. Tuo laiku madingo prancūzų literatūros sociologo P. Bourdieu „literatūros laukas“, kur susiduria galios, kovojančios dėl įtakų, kur veikia ir literatūros „agentai“, tarp jų ir literatūros kritikai. Bet už visko (ar po viskuo) įtraukiantis romaninis pasakojimas apie moters likimą, apie intymiąsias patirties peripetijas, atspindinčias ir bendruomenę. Madingo literatūrinio termino (lauko) ir klasikinio prozos žanro (romano) sandūra. Ir pabaiga – romano naudai.

Mintis, kurią norėčiau atskirai reflektuoti, bet abejoju dėl jos vertimo. Kas ir ką rašo mūsų dėka? Galvoju, kad ne mūsų dėka, o mumis – mūsų kūnais ir sielomis.

P. S. Vakar vakare „Fitobare“ (prie atskiro staliuko, su vaistažolių kokteilių stiklais) „pristačiau“ romanėlį „Toks paprastas“. Dviem garbioms ponioms, gyvenančioms viename kambaryje, – Vandai ir Albinai. Atpažino, ak, štai kodėl nebuvai Knygų mugėje, jau sirgai, sugebėjo, vienos jų dukters Ramintos, dirbančios Europos Parlamento struktūrose, padedamos, „Maximoje“ rasti knygų (norėjo trijų, bet tebuvo dvi). Viską darėme tvarkingai – papasakojau knygos turinį, atsakiau į klausimus, parašiau išplėstus autografus. Vieną ant išplėšto iš knygos lapo, pravertė – kaip tik „užrašams“.

Dėkinga. Sveikime visos trys.

Atrodė už mane linksmesnės, energingesnės, stipresnių gyvenimo tvarkymo įgūdžių.

 

Dvyliktoji: laiko kapsulė sanatorijos bibliotekoje

 

Netikėtai, bet ir neieškodama, neklaidžiodama, surandu sanatorijos biblioteką – ir iškaba, ir darbo valandos. Erdvus kambarys, aukšti langai. Tvirtos knygų lentynos – ne, naujų nebeperkame, neturime lėšų, nebent kas padovanoja. Pereinu lentynas, pažįstamos knygų serijos – buvusi populiari, pigesnės leidybos „Klasika ir šiuolaikybė“, pradedama Homero „Iliada“. Būtų gerai ir prie Petrarcos sugrįžti, geri filologiniai komentarai.

Modernieji lietuvių autoriai – iki Sigito Gedos.

Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės knygos. Prie Degutytės ir mano knygelė apie ją. Gal ir teisingai – kritikos knygas glausti prie autorių, kuriems jos skirtos. „Tautos žodžio lemtys“ padėtos prie istorijos. Mano žingsnis į devynioliktą amžių. Bandymas ir platesniame istorijos kontekste matyti lietuvių literatūrą, ypač poeziją.

Žmogus gyvena istorijoje – panašiai šią mintį svarstė ir Vytautas Kavolis, ir Justinas Marcinkevičius. Ir toje, kuri jau praėjusi, ir toje, kuri dar neprasidėjusi. Dabartis atrodo lyg koks siauras tarpas, bet tarpo nėra – tik įvykiai, žmonės, jų likimai. Nėra literatūros be istorijos, nėra istorijos be žmonių. Istorija ir kalboje, ir patirtyse. Pačiose įvairiausiose. Tik virsdama vienareikšme ideologija, istorija pasitraukia į pakraščius. Ir todėl, kad nuo vienareikšmių (partinių) ideologijų traukiasi žmonės. Ideologijos spaudžia, riboja, klaidina. Bet juk ir ieško kokios išeities.

Biblioteka, kurioje jaučiuosi lyg grįžusi į praėjusį laiką. Bibliotekos ir jame buvo svarbi, sava erdvė. Nuo kaimo kultūros namų kambarėlio iki mokyklos ir Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos, davusios pradžią ir pačiam universitetui.

Sanatorijos biblioteka kurį laiką tikriausiai buvo uždaryta, visa palikta, kaip buvo. Tokia laiko kapsulė. Paskui vėl atidaryta. Taip, teisingai pažvelgta, didelei sanatorijai reikia ir vietos renginiams, susitikimams, dalykinėms paskaitoms, seminarams. Gal ir pacientų (ar klientų) atvangai.

Ir man tos bibliotekos reikėjo. Buvau dėkinga, kad sanatorijos šeimininkai ją išsaugojo. Toliaregis požiūris. Pasiėmiau Homerą, į rusų kalbą verstą iš senosios graikų kalbos, išleistą 1986 metais. Ir to paties laiko Sigito Gedos rinktinę „Baltoji varnelė“. Mintyse – ir palei Nemuną – vis klaidžiojo Niekas: nuo Odisėjo iki „Niekio ir Esmo“, iki pono Cogito ir iki tik nuotraukoje matyto plakato. Atsiverčiau Sigito „Baltojo Nieko dainelę“: „Aš esu Niekas, / Baltas berniukas // Aš esu Nieka, / Vėjų mergelė…“

Pieštuku neaiškiai užsirašyta Nieka, netaisau, palieku.

Kodėl negalėtų būti ir moteriškoji filosofinio daiktavardžio giminė?

Ir anemona – vėjų gėlė, „vėjų mergelė“.