Ribos

 

Įspūdžiai po apsilankymo Vlado Urbanavičiaus parodoje „Tarp struktūrų“ (AV17) galerijoje

 

Pakilusi keliais stačiais laipteliais bromoje iš Totorių gatvės 5, įžengiu į butą, kurį kiekvienas vilnietis godotų turėti. Trys erdvūs kambariai, pakankamo dydžio prieangis, vietelė WC ir t. t. Tas t. t. – tai baltai išdažytos sienos, kruopščiai iššluoti užkampiai, vienas kitas subtilus, veik nepastebimas dekoras. O dar – itin originalios grindys (sunku nupasakoti), bet besidomintiems originaliais bei kultūringais interjerais patariu atkreipti dėmesį. Tikrai!

Betgi paaiškėja, kad butas n e p a t o g u s. Nes jau užimtas. Ir vargu ar savomis pastangomis pavyktų jį iškraustyti. Čia aš ir stabtelsiu.

 

Pirmas kambarys

 

Visą kambario erdvę užvaldęs stambus metalinis „kažkas“. Trys sunkios formos, sudarančios vienį, susitinka, matyt, neatsitiktinai – jos ryškiai yra susietos ryšio. Kokio? Dvi gražiai rudos plačios lygios plokštės, įsirėžusios viena vienon, kita kiton pusėn į kompozicijos centrą – šviečiančio metalo, itin taisyklingos formos ir plataus skersmens v a m z d į (ne, ne tą, ne tą – nors autorius tas pats). Jis įsakmiai stabdo šoninių plokščių judesį, nepalikdamas joms jokio savarankiško šanso veikti. Veiksmas, akivaizdu, ir nebūtų įmanomas. Lygūs, glotnūs paviršiai tarsi kviečia nučiuožti rogutėmis ar slidėmis (man, matyt, olimpiados užkratai), bet – „trasai“ nėra galimybės prasitęsti. Jos nuolankiai nutyla kartu su mano fantazijomis ir, žinoma, susitaiko su likimu, kuris joms paskiria funkciją – tiesiog būti. Preciziškai baltame kambario kvadrate vietos kompozicijai yra tiek, kiek įmanoma. Blaiviai stebiuosi – visgi kokiu būdu apskritai šita triptikinė kompozicija sugebėjo čia šitaip tobulai įsitaisyti? Klausimą laikinai „pakabinu“ ore.

 

Antras kambarys

 

Surūdijusio plieno juosta spirale išsiraito kitoje kvadratinėje teritorijoje, mažėdama tolstančio žvilgsnio kryptimi. Norėtųsi ją pratęsti, gal net iki begalybės, bet… čia jai skirta vietos tik trims kvapą gniaužiantiems linkiams. Baltos sienos realybė sustabdo šį neįmanomai elegantišką judesį pačiu laiku, kad stebint ir stebintis nekiltų jokių banalių aliuzijų į begalybę ar realybę. Tik stovėti. Ir žiūrėti. Kokiu magišku būdu šis akivaizdžiai sunkus metalas – dargi lenkimuose sujungtas ir atitinkamo dydžio metalinėmis kniedėmis – gali tiesiog šokti?! Šokis lengvas, nors ir primenantis savo prigimtį, betgi ją akivaizdžiai pergalėjęs.

Taigi juostos judesys patampa išties laisvas, kviečia dalyvauti: užsimanau „prisišvartuoti“ ir įsivaizduoju save (ar kitą beprotuką) pasiklojančią šalia didelį baltą lapą ir, sumirkius max matmenų teptuką ar dažytojo „penzelį“ į kibirą tušo, pasigalynėjančią su ja… Žinoma, tai tik fantazija… To kaip tik nereiktų jau esamam siužetui. Jis to ne tik nepriimtų, bet ir nepakęstų. Čia nėra jokios laisvos vietos. Belieka nugalėtam solidarizuotis su autoriumi. Begalybės nėra, jei suvoki ribą ir jos teikiamą privilegiją – būti ten, kur esi. Niekur toliau ir niekaip kitaip.

 

Prieangis

 

Laisvai spirale susiraičiusiam (vėlgi plieniniam) sutvėrimui, suvokusiam, kad kitaip netilps, tenka stiebtis į viršų – kur lubos pastoja kelią ambicijai jas pramušti. Vargu ar tai pavyktų, nes jo gigantišką automobilio padangą imituojantis skrietulys išties yra guminis (pasitikrinu pirštu). Nusprendęs čia atsirasti „sutvėrimas“ iš anksto apsidraudžia, imituodamas taikų būvį, nors nuo to jaukiau netampa. Jis lėtai pulsuoja aukštyn žemyn, romiai įkvėpdamas oro, jei tik vos vos pasikėsini menku prisilietimu.

Jokia kaimynystė čia taip pat nepageidaujama. Tą įsakmiai praneša sklindantis šviesos apskritimas, apibrėžiantis šio keisto pavidalo asmenines valdas grindyse. Negali aplink jį net apeiti – nebent „prasibrauti“ šonu, pagarbiai, atsargiai, kiek sumišęs.

Nepatogus sumišimas čia ir baigiasi. Dabar metas susimąstyti, kas gi čia įvyko ir kaip visa tai manyje virsta klausimais, beveik nujaučiant atsakymus. Ką gi pasakoja ši visa gigantiško užmojo situacija, tvirtai suplanuota iki smulkmenų (tiesa, jų čia ir nerasi).

 

Pirmas variantas

 

Aš esu. Aš toks, koks esu. Be to – esu pats sau. Žinau, ką kalbu. Ko noriu. Nenoriu daugiau, nei turiu. Man jūsų nereikia. Nepriimu. Bet piktas nesu. Tik sakau – man čia gera. Vienam. Suvokiu savo ribas, esu jomis pasisotinęs. Viskas, ką ir kaip nugyvenau, – sutelpa čia. Be to – niekam nekliudau, niekas man negali prikišti arogancijos ar įžūlumo. Įsitenku. Tikiuosi, jūs manęs neišsigandote. To ir reikėjo.

 

Antras variantas

 

Taip, tai aš. Daug kalbėjęs ir ieškojęs būdų būti. Išbandžiau įvairių būvių formas, bet pasilikau prie to – mažakalbio, įskiepyto „Sibiro žemaičio“ patirtimi, sutvirtintas ramybe, kuri jums netrukdo, nes jos tiesiog nėra. Esu namuose. Viską, ką turiu, matote čia. O čia – sukaupta manoji energija, kuri prisišlieja ir papildo viso pasaulio energijas.

Bijau, kad netyčia (?) prisidedu prie vis didėjančių pasaulinių formatų, kurie tampa nevaldomi ir nenuspėjami. Jie nebesutelpa savo teritorijose, nes jiems stinga oro – kaip kad atsitinka uždarose patalpose. Bet koks neatsargus galingas įkvėpimas gali virsti neatsakingu sprogimu, nušluojančiu ir juos, ir visa, kas YRA.

Išdraskydamas tiek baltas, tiek spalvotas sienas, užmiršusias savo tikrąsias paskirtis.

TAI TIEK.