Ar dirbtinis intelektas padės žmonijai pastatyti Babelio bokštą?
Puikiai prisimenu tą laiką, kai „ChatGPT“ sudrebino pasaulį ir ne vienas verslininkas staiga suprato, kad turinys vis dėlto turi tam tikrą reikšmę jo verslui. Tiesa, nepakankamą, kad norėtųsi samdyti daugiau žmonių – kodėl gi nepasodinus keleto žmogelių prie dirbtinio intelekto (DI) ir kurį laiką nepastebėjus, ar nevyksta kokie stebuklai.
Nuo to laiko pradėjau eksperimentuoti su naujai atsiradusiais DI įrankiais. Kaip ir ne vienam su turiniu dirbančiam žmogui, darbas su „ChatGPT“ kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, neatims jis iš manęs darbo – mačiau žmogaus pranašumą ir šypsodavausi, kai pastebėdavau, kad DI atkartoja žmogaus rašytojo klišes – juk jis kaip indas, į kurį žmonės supylė visas savo sąmones ir nesąmones. Kita vertus, kaip rašantis žmogus kartais jausdavau savo įgūdžių menkėjimą, neįvertinimą. Iš rašančiosios tapau tiesiog redaguojančiąja. Vėliau teko susidurti su klientais, kuriems DI buvo didžiulė stigma, todėl net kažkieno kito prastai parašytą tekstą prašydavo pataisyti, nes „akivaizdžiai sukurta naudojantis DI“. O aš jau iš patirties galėdavau pasakyti, ar čia tekstas išsikvėpusio žmogaus, kuriam tiesiog labai reikia pinigų (tad reikėjo kažką labai greitai sukurti), ar visgi išsikvėpusio žmogaus, kuriam labai reikia pinigų ir todėl dirbtinis intelektas negalėjo nepagelbėti.
Tačiau teko eksperimentuoti ir su įvairiais vertimo įrankiais, iki atitinkamo lygio paprastinti aktualiausius tekstus savo lietuvių kalbos mokiniams užsieniečiams. Matydama vertimo netobulumus, bet ir suvokdama progresą (prisiminkime, koks „Google Translate“ buvo, pavyzdžiui, šio amžiaus antrajame dešimtmetyje), susimąsčiau: o gal pavyks mums įveikti Babelio bokšto prakeiksmą kalbėti daugybe įvairiausių kalbų ir taip niekad ir nesusikalbėti?
Kai kurias kalbas ir jų kombinacijas, mano pastebėjimu, dirbtinis intelektas jau neblogai perkandęs. Teko girdėti gimtakalbių vokiečių teigiamų atsiliepimų, tiesa, gimtakalbiai anglai man teigė greitai atpažįstantys dirbtinio intelekto stilių ir tekstą. Tačiau, pavyzdžiui, „DeepL“ įrankis jau atpažįsta suomių kalbos žargoną ir gali jį visai sėkmingai išversti į anglų kalbą. To nepasakysi apie atvirkštinį variantą: nors žargoną šis vertimo įrankis jau supranta, pats dar nemoka (o gal žmogiškai nedrįsta – cha!) jo vartoti. Čia būtų galima kaltinti gana didelį atotrūkį tarp standartinės ir šnekamosios kalbos (pavyzdžiui, lietuvių šnekamoji kalba vargiai turi savitą gramatiką), tačiau vien tai, kad žargonas jau suprantamas, yra įspūdinga. Visgi ne taip seniai atkreiptas dėmesys į dirbtinio intelekto neetiškumą taikant jį finougrų kalboms ir vertimams iš jų. Šiose kalbose – estų ir suomių – nėra gramatinės giminės, tačiau DI vertėjas visada priskyrė atitinkamas darbo pozicijas atitinkamai lyčiai kitose kalbose, į kurias buvo verčiama.
To paties nepasakyčiau apie baltų kalbas. Nors vertimai daugelyje įrankių smarkiai patobulėję, juos dar visai nesunku išmušti iš vėžių. Kai sugalvojau, kad galiu paprašyti dirbtinio intelekto iki atitinkamo lygio supaprastinti lietuvių visuomenei aktualius tekstus, padariau vieną išvadą. Norom nenorom palyginau su savo reklaminių tekstų rašytojos patirtimi – buvau pastebėjusi, kad iki tam tikro lygio „ChatGPT“ gali sugeneruoti tekstą lietuviškai arba latviškai. Vis dėlto numaniau, kad egzistuoja kažkoks slenkstis, po kurio robotukas sutrinka, griebiasi angliškų resursų ir tuomet juos verčia. O kaip vertėjas į baltų kalbas „ChatGPT“ nėra labai įgudęs. Rengdama tekstus mokiniams įsitikinau, kad toks slenkstis tikrai egzistuoja. Aš jį sulyginčiau su A2–B1 kalbančiojo įgūdžiais: jis geba suprasti trumpus, aiškios sandaros, dažnai kasdienybėje girdimus sakinius, gali bendrauti darbo, mokyklos, poilsio temomis, trumpai išreikšti nuomonę ir pan. Įdomus momentas tas, kad B1 mokinys jau gali papasakoti, kas jam įdomu, tačiau robotas tikriausiai (bent kol kas) neturi savo interesų ir polinkių. Tiesą pasakius, priverčia susimąstyti, ar neturint polinkių ir interesų įmanoma pasiekti aukštesnį lygį. Kaip kadaise sakė mano amžiną atilsį vokiečių kalbos mokytoja: jeigu mokinys turi ir nori ką nors pasakyti, jis suras būdą prabilti apie tai ir užsienio kalba. O jeigu nėra kas tau įdomu ir tu neturi ką pasakyti, tik tai, ko tau pripasakojo kiti?
O dar yra tokios kalbos kaip islandų arba – nepasidrovėkime žvelgti dar toliau – maorių. Islandų kalba, kiek man žinoma, kol kas egzistuoja tik viename vertimo įrankyje, kurį sukūrė patys islandai. Nieko ypatingo – be žmogaus priežiūros kartais vertimas išeidavo labai keistas, kartais net visai nepadorus. Teko bandyti dirbtinį intelektą ir Naujojoje Zelandijoje vartojama maorių kalba. Užteko mano labai abstrakčių žinių suprasti, kad kažkas ten ne taip – galbūt dirbtiniam intelektui sunkiau susigaudyti su kalba, kurioje tie patys trumpėlyčiai žodeliai turi daugybę reikšmių ir labai svarbų vaidmenį vaidina kontekstas (ką ir kalbėti apie bet kurį europietį iš kojų išversti galinčią gramatiką – įtraukusis „mes“ ar „jūs“, išskiriantysis „mes“ ar „jūs“, dviskaita kiekviename žingsnyje, daugiskaita neigiamuosiuose sakiniuose, sakinio konstrukcijos pokyčiai vartojant skirtingus laikus ir pan.).
Galiausiai vienas dalykas, kurio, regis, dirbtinis intelektas dar nesupranta nė vienoje kalbų kombinacijoje – frazeologizmai arba idiomos. Jam dar nesuvokiama, jog gali būti taip, kad laimingas lietuvis atsiduria devintame danguje, o latvis – septintame. Arba kad maoriui raudona ir juoda labiau pabrėžia priešingybes negu juoda ir balta kaip lietuviui. Šiuos dalykus jis vers tiesiogiai. O mes pakreipsime galvą ir pagalvosime: čia turbūt pažodinis vertimas?
Atsakydama į klausimą, ar DI padės išspręsti Babelio bokšto iššūkį, manau, kad iki tam tikro lygmens jau padeda. Įsivaizduokite, jei vieną dieną internete pagerbtume mažąsias kalbas ir svarbiausią informaciją galėtume perskaityti pasitelkę išmaniąsias technologijas arba dirbtinį intelektą ir visi bendrautume savo kalbomis. Bendrauti kiekvienas savo kalba šiandien visavertiškai negalime – turiu abejonių, ar galėsime labai greitu metu. Kamuoja nelemta nuojauta, kad greičiau robotai susikurs savo idiomas, negu išmoks mūsiškes. Tačiau ar galime suprasti esminę informaciją? Dažnu atveju – tikrai taip.
Kartais su manimi susisiekia mano bičiuliai, dirbantys žurnalistais, kurie norėdami parašyti straipsnį „pasimeta dirbtinio intelekto vertime“. Tad, manyčiau, tobulėti dar yra kur. O ar bus tobulėjama, priklausys nuo galingųjų įnorių – bėda ta, kad didžiosios kalbos, jų supratimu, vis dar duoda didžiausią pelną.
