Miško plėšrūnai ir nacionalinė neurozė
Keletą savaičių negalėjau, įsijungusi bet kokį lietuvišką naujienų portalą, nepamatyti bent vieno atnaujinimo apie Vilniaus meškutę ir jos nuotykius. Leisdama dienas Suomijoje, įgaunu šiek tiek kitokios perspektyvos. Ir ne, suomiai meškučių taip nebijo. Taip, naujienų eilutėse galima pamatyti, kad į kurį nors miestelį ar miesto apylinkes yra atklydęs lokys, taigi reikėtų pasisaugoti, neleisti vaikų vienų, bet šiaip mesikämmen, arba medinga letenėlė (suprask, mėgsta nulaižyti medų nuo letenos), suomiams, regis, visų saugiklių neišmuša.
O štai vilkas pilkas – visai kitas reikalas! Suomiams panašų siaubą gali sukelti vilkas, Lietuvoje vadinamas miškų sanitaru. Ir visai ne dėl to, kad čia jo nebūta porą šimtų metų. Šis žvėris apipintas išties bauginančia legenda, paremta tikrais faktais.
Šiurpioji Turku vilkų gentis, dėl kurios kvietė medžiotojus iš Lietuvos
Turku – trečias pagal dydį Suomijos miestas šalies pietvakariuose. Miestas didžiuojasi universitetu, vienintele Viduramžius menančia bazilika Suomijoje bei šiek tiek estų kalbą primenančiu, labai savotišku dialektu ir dvikalbyste (čia gyvena daug suomių, kurių gimtoji kalba – švedų). Tačiau XIX a. visa šalis buvo sukaustyta ne dėl šių miesto atributų.
1880–1881 m. sklido siaubą varanti žinia apie ypatingą vilkų trijulę, kuri maitinosi ne briedžiais, kaip įprasta Suomijos miškų sanitarams, bet žmogiena. Ypač gąsdino tai, kad vilkų genties aukomis buvo įvardinti net 22 vaikai iš Turku miesto. Turėjo įsikišti ir autonominė valdžia – ji ne tik pasikvietė medžiotojus iš Rusijos ir Lietuvos, bet ir pasitelkė į žmogiena mintančių vilkų gaudynes kariuomenę. Visi trys vilkai buvo sugauti ir sulaukė galo. Du iš jų – nušauta sena vilkė ir nunuodytas suaugęs patinas – tapo eksponatais. Vieną galima išvysti Ryhimekio muziejuje, kitą – Turku Šv. Olafo mokykloje. O trečiasis? Kalbama, kad jis tapo kilimėliu. Daugiau jokių žinių.
Jei paklaustumėte šių dienų suomių, ar jų šalyje bijoma vilkų, tikėtina, kad užsimins apie šią legendą apie vaikus ėdančius vilkus, gal papasakos ir apie XIX a. siaubą. Šiandien, remiantis Suomijos gamtos išteklių instituto duomenimis, šalyje gyvena apie 300 vilkų. Nūdienoje pilkiai jau kiek reabilitavęsi ir yra įtraukti į saugomų gyvūnų sąrašą. Taip atsitiko, nes – visai nenuostabu – dėl medžioklės Suomijoje vilkams grėsė visiškas išnykimas.
Kiek tiesos legendoje apie vilkus žmogėdras?
Turku vilkai – bent jau tie, kurie netapo kilimėliu, – be abejonės, sulaukė mokslininkų dėmesio. Kelti klausimai, ar jie tikrai buvo vilkai, ar šuns ir vilko mišrūnai, galiausiai Oulu universiteto mokslininkai nusprendė pasidomėti, ar vilkai apskritai turi polinkį misti žmonėmis.
Vilko iškamšos plaukų kuokštas lygintas su kitų, žmogiena nesusigundžiusių, amžininkų plaukais. Mokslininkų skaičiavimais, iš plauko galima sužinoti, kokia buvo paskutinių keturių vilko gyvenimo mėnesių mityba. Ar vilkas mito žmogiena, galima nustatyti palyginus vilko plaukų šaknis ir galiukus. Analizei vilko plaukas padalintas į septynias dalis. Šis metodas naudotas ir tiriant vadinamuosius Cavo liūtus iš Kenijos, kurie kėlė pavojų žmonėms.
Tyrimas patvirtino, kad bent du mėnesiai prieš nesavanoriškai sutiktą galą vilkas išties buvo ėdęs žmogienos. Tiesa, labai nedaug – tiek nedaug, kad žymių pokyčių arba žmogaus ląstelių, ko reikėtų tikėtis rasti žmogėdroje, neaptikta. Taip pat padaryta išvada, jog mažai tikėtina, nors ir iki galo nepaneigiama, kad paskutinė vilko auka buvo vaikas. Remiantis tyrimo rezultatais, susimedžiotas žmogus galėjo patenkinti tik 10–15 % vilko mitybos poreikių.
Atliekant tyrimą taip pat nustatyta, kad ne iš gero gyvenimo ši vilkų gentis turėjo rinktis tūlam Suomijos vilkui netradicinę dietą. Užuot medžioję sau įprastus briedžius (šiuos mėgsta ir Suomijos žmonės), iš pradžių jie prisiartino prie ūkininkų auginamų gyvulių, o tada susirado ir žmogų.
