Būties skrodimas žodžiais

 

 

Tyli, bet reikšminga

 

Andra Neiburga (1957–2019) nepaliko gausaus kūrybinio archyvo, bet jos proza jau spėjo tapti latvių literatūros klasika. Tai latvių autorė, kurios tekstai nekart perleisti, interpretuoti teatre, įtraukti į Latvijos mokyklinio ugdymo programas. Ir nesumeluosiu, netgi neperdėsiu sakydama, kad Neiburga išlieka figūra, kuri latvių literatūros procesui davė tiek, kiek duoda retas rašytojas – ne kiekybe, o kokybe. Jos proza kalba mažai, bet palieka daug. Skaitytojus ji pasiekė ne garsumu ar gausumu, o tylia, bet itin jautria literatūrine kalba ir gebėjimu tiksliai perteikti žmogaus vidinius slenksčius, kasdienybės paradoksus, sielos mikrodramas. Pagal tekstų įkrovą ir sakinio svorį ją būtų galima lyginti su Danute Kalinauskaite ir Giedra Radvilavičiūte. Visos rašo nedaug, bet kiekvienas jų tekstas yra įvykis ir atradimas.

Į lietuvių kalbą epizodiškai yra išversta Neiburgos smulkiosios prozos iš jos apsakymų rinkinio „Stumk, stumk“ (2003). Mano pirmasis vertimas ir debiutas „Šiaurės Atėnuose“ 2005 m. irgi buvo iš šios Neiburgos knygos. Pasirinkau apsakymą „Mano išgalvotas gyvenimas“, kuris dar studentiškais metais pagavo subtilumu ir taikliu intymumu, sunkiai sučiuopiama dinamika tarp esamybės ir siekiamybės. Paskui verčiau Neiburgos apsakymą „Stumk, stumk“ festivaliui „Šiaurės vasara“ (į šį ir pati autorė buvo atvykusi), o vėliau jis irgi publikuotas „Šatėnuose“. Dar porą apsakymų išvertė Jurgis Banevičius. Todėl galima sakyti, kad Neiburga yra trupučiuką ir „Šatėnų“ autorė.

Dėstydama priskiriu Neiburgą prie „Niūriųjų undinių“ greta šiuolaikinių rašytojų moterų Gundegos Repšės, Ingos Ābelės, Noros Ikstenos, nors latvių literatūros istorijoje ji priklauso „Piktosioms mergaitėms“, kurios debiutavo XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje, nušluodamos suvešėjusias metaforas ir alegorijas, reabilituodamos realistinį kodą, siužetinį pasakojimą, apsakymo žanrą. Įsiminiau kadaise interviu su Neiburga skaitytą frazę, kad romano formatui ji nejaučia simpatijų ir sako pasiliksianti prie apsakymų, nes trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą (taip pat ir šiedu šiemet pasirodę jos „Dienoraščių“ tomai emocijas laiko parengties būsenos), bet prie apsakymų nepasiliko, nes ilgainiui išvis nustojo rašyti grožinius tekstus. 2017 m. buvo surengta konferencija „Andra Neiburga: kalba, lytis, pasakojimas, atvaizdas“ jos palikimui apmąstyti, bet šie dienoraštiniai įrašai kaip literatūrinio palikimo dalis tada dar nefigūravo.

Neiburga buvo neeilinės biografijos ir likimo moteris. Su rašytoju Paulu Bankovskiu sudarė gyvenimo ir kūrybos tandemą, o paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu paveldėjo didžiulį art nouveau pastatą Rygos centre ir jį pavertė keturių žvaigždučių viešbučiu „Hotel Neiburgs“. Šis paveldėjimas tapo ir prakeiksmu, nes rašytojai teko persikvalifikuoti į vadybininkę, rūpintis nekilnojamojo turto priežiūra, viešbučio ir restorano „Neiburgs“ veikla. Galima tik įsivaizduoti, kiek kūrybinės energijos nuėjo į nuostolius bebraižant elektros lizdų vietas visuose būsimo viešbučio aukštuose, skaičiuojant milijoninę buhalteriją arba kariaujant su valdininkais. Kaip tik tada ir nustojo rašyti prozą, tačiau rašė nuolat, ir viešai, ir privačiai. Internetiniame dienoraštyje kiekvieną dieną apčiupinėja lyg rožinio karoliuką, o jei neturi ką parašyti, atgailauja ir teisinasi. Be to, išliko aktyvi kultūros komentatorė – rašė pagrindiniam Latvijos dienraščiui „Diena“, vertė, bendradarbiavo su teatrais. Jos valdytas viešbutis kelionių rekomendacijų platformos „Tripadvisor“ geriausių Rygos viešbučių reitinge iki šiol yra trečioje vietoje (prisimenu, Neiburgai dar gyvai esant netrumpai laikėsi ir pirmoje), o viešbučio restoranas „Neiburgs“ – 25 vietoje iš 987 Rygos restoranų, dabar jis jau įgijęs ir „Michelin“ statusą.

Ir į rašymą, ir į verslą, ir apskritai į gyvenimą Neiburga pasinerdavo iki pašaknių, iki paskutinio siūlo. Gal dėl šio perfekcionizmo ir nuolatinio streso staiga ir netikėtai išėjo iš gyvenimo. Paskutinis dienoraščio įrašas – vos kelios valandos prieš mirtį 2019 m. kovo 2 d., grįžus iš operos ir atsikimšus butelį rinktinio šampano. Turbūt taip būtų ir svajojusi išeiti, tik ne taip anksti. Tąnakt apie ketvirtą ryto sukniubo ant virtuvės grindų savo bute Brīvības gatvėje. Paulas Bankovskis feisbuke Neiburgos mirties dieną prie jųdviejų nuotraukos įrašė: „Mes buvom dviese.“ Po metų išėjo ir jis, kaip spėja kolegos, nepakėlęs netekties.

 

(At)rakinti

 

Man patinka dienoraščiai. Net skaitydama priešokiais nepametu siužeto siūlo, nes dienoraščio siužetas yra realus gyvenimas, atskirų dienų istorijos, kurios užrašomos taip pat kaip ir skaitomos – diena po dienos. Pirmą kartą Neiburgos refleksijos pasirodė latvių interneto žurnale „Sviesta ciba“ (klab.lv), kaip ir Annos Auziņos užrašai, vėliau virtę romanu „Buveinė“. Mano bičiulė vertėja Dacė Meierė yra pasakojusi, kad šioje platformoje buvo prisiregistravę kone visi pagrindiniai latvių rašytojai, žurnalistai, vertėjai – ir patys rašė, ir diskutavo, ir dalyvavo kitų įrašuose. Iš pradžių visi buvo prisidengę pseudonimais, bet pamažu anonimiškumas tirpo ir vieni kitus „išryškino“. Tik tada supratau, koks visgi fenomenas buvo „Sviesta ciba“, kurioje dar iki feisbuko eros alternatyvų gyvenimą gyveno dauguma latvių kultūros, literatūros asmenybių. Neiburga „Ciboje“ turėjo net dvi virtualias tapatybes, rašė paraleliai dviejose paskyrose dviem skirtingais slapyvardžiais – Skuka (mergina, pana) ir Blond. Tuo metu anonimiškumas viliojo, buvo madinga internete kurti savo virtualias versijas, eksperimentuoti su tapatybėmis, bet Neiburga į šitą žaidimą neįsitraukė ir nenaudojo jokių pagražinančių filtrų. Didžioji dalis jos įrašų buvo prieinami viešai, bet apie 800 asmeniškesnių buvo pasiekiami tik artimiausiems sekėjams. Knygoje publikuojama jų visuma. Labai įdomus teksto išdėstymas: kiekvienas įrašas ne tik datuojamas, bet ir pažymimas valandomis bei minutėmis, todėl per vieną dieną gali būti daug mažų fragmentų. Toks skaidantis fragmentiškumas atrodo labai šiuolaikiškai. Be to, pasinaudojant latvių rašytojos Zentos Mauriņos formuluote, galima sakyti, kad Neiburga rašo ir „naktiraščius“, kalbasi ir guodžiasi naktimis.

Dienoraštis, skirtas viešumai ar bent jau internetinių sekėjų ratui, yra šiek tiek kitoks žanras nei klasikinis dienoraštis kaip asmeninė savasties saugykla. Prisimenu savo pirmąjį dienoraštį kvepiančioje knygelėje su ryškiu viršeliu ir mini raktuku, kuris taip ir guli dėžėje greta mokyklinių sąsiuvinių užrakintas. Todėl dienoraščio atrakinimas, o ypač tokio viešai pažįstamo ir gerbiamo asmens kaip Neiburga reikalauja drąsos įsikišti į tai, kas neliečiama, ir šiuo atveju turbūt dėsninga, kad tai įvyko jau po autorės mirties. Sudarytojas filosofas Ilmāras Šlāpinas sako iki paskutinės akimirkos abejojęs, ar teisingai elgiasi, net jau knygai išvažiavus į spaustuvę. Prieš atsiversdama buvau girdėjusi įvairių nuomonių – kad tekstas pernelyg asmeniškas, kad toks asmenybės paviešinimas kelia etinių klausimų. Jau knygai išėjus internete pasirodė atsiliepimų, kad tai svarbiausias latvių literatūros metų įvykis. Taip pat skaičiau skaitytojos komentarą, kad taupo puslapius, norėdama pratęsti malonumą patirti, reflektuoti kartu. Neiburga yra viena iš mano mėgstamiausių latvių autorių, todėl stabtelėjau prieš pasiryždama nerti gilyn į knygą – o kas, jei dienoraščiai ją diskredituos arba atvirkščiai – dokumentinis pasakojimas pasirodys dar stipresnis už grožinį tekstą? Dienoraštis ją papildė ir pratęsė. Todėl, man atrodo, pavadinimas Es esmu tas, kas paliek pāri („Aš esu tai, kas lieka [po manęs]“) parinktas labai taikliai. Tai jos pačios žodžiai, pasakyti lyg tarp kitko 2004 m. lapkričio 12 d (t. I, p. 180).

Pasitvirtino nuojauta, kad Neiburgos „Dienoraščiuose“ asmenybės atodanga visapusiška, kad tai rašančiojo savęs, kultūros, kasdienybės ir būties skrodimas žodžiais. Ji daug kalba apie intymius dalykus – kūną, rutiną, nuovargį, virtuvę, spintą, tačiau tai nėra bulvarinis ekskursas į asmeninį gyvenimą. Tai tekstas apie gyvenimą – tokį, koks jis yra, be pozos ir patoso, be atokvėpio ir literatūrinių kaukių, visad aštriu žvilgsniu ir savitu balsu. Dėl to skaitytojas tampa ne vujaristu, o liudytoju – žmogumi, kuriam patikėta skaityti tai, kuo ji gyveno. Intymumas „Dienoraščiuose“ nėra uždaras – jis kviečiantis, bet neprimetamas. Dienoraštis buvo rašomas ne tam, kad sužavėtų, o tam, kad fiksuotų, ką reiškia būti moterimi, rašančia, gyvenančia, ne visada suprasta, bet nuolat save analizuojančia. Didelė šios knygos vertė – jos nesurežisuotas atvirumas. Tai ne išpažintis ir ne terapija, o dienų tekstūra, užrašyta kaip reta tiksliai. Žinoma, tekstas atskleidžia daugybę ne tokių simpatiškų asmeniškumų, smulkių ydų, asmenybės ir charakterio grublėtumo. Esama gan tuščių kasdienybės pasažų, išliekamosios vertės neturinčių diskusijų su internetiniais draugais. Bet ištinka keistas efektas – Neiburgos dienoraščiai jos nenužemina ir nenuvainikuoja, o kaip tik priverčia gerbti (ir garbinti) dar labiau.

Nors dar nebaigiau skaityti – esu tik gerokai įpusėjusi, – jau dabar aišku: tai viena iš tų knygų, kurias norisi turėti visam laikui. Paprastai nerašau recenzijų apie knygas, kurių neperskaitau bent du kartus, bet šįsyk padariau išimtį, nes dienoraštis apimlus, jo tikrai neįveiksi per dieną ar dvi. Tekstas rašytas kone kasdien šešiolika metų, jį sudaro beveik 1 000 puslapių, pusketvirto milijono spaudos ženklų. Jis išspausdintas lyg Biblija ant plono popieriaus, kietais viršeliais, mažulytėmis raidėmis.

Kažkada vienas lietuvių rašytojas juokais man buvo padovanojęs savigalbos knygą „Greitasis maistas sielai“, o Neiburgos siūlomas maistas yra akivaizdžiai lėtasis. Tai dar vienas paradoksas – greitai gyveno, bet lėtai skaitoma. Vienu momentu imi jausti, kad esi net per daug įklimpęs ir susitapatinęs – ne tiek skaitai jos gyvenimą, kiek jį gyveni. Ir tada tenka atsitraukti. Net jei pradedi nuo atsitiktinio puslapio, labai greitai atsiduri ten, kur ji taip priartėja prie tavo patirties, kad darosi nejauku. Tai viena iš esminių (į)traukos priežasčių: skaitytojas jaučiasi ne kaip stebėtojas, o kaip dalyvis, kartais net veikėjas, apie kurį rašoma. Tad skaitau kaip serialą, seriją po serijos.

 

Nepaprastas gyvenimo tankis

 

Neiburgos asmenyje sugyveno priešybės – subtilumas ir brutalumas, meilė ir atstūmimas, švelnumas ir ironija, kasdienybės smulkmenos ir egzistenciniai klausimai. Ir jos kasdienybė paradoksaliai dvipoliška – viena vertus, buvo intravertė: „Trys dienos žmonėse, be privačios erdvės, man per daug“ (t. II, p. 382), kita vertus, rengdavo didžiulius pobūvius sodyboje Mikeltuornyje, kurį dienoraštyje vadina MK ir kuriame yra pabuvoję daugybė Latvijos kultūros elito, įskaitant ir „Dienoraščių“ sudarytoją Šlāpiną. Ji gyveno tarp dviejų erdvių – miesto, iš kurio vis norėdavo ištrūkti, ir sodybos miške, keliasdešimt kilometrų nuo Ventspilio, iš kurios girdėdavosi jūros ošimas. Vis dėlto vieta ne visai romantiška, nes greta – apleistos kapinės ir buvęs poligonas, todėl eidama grybauti kartą vietoj baravykų parsinešė 6 vnt. surūdijusių raketų sparnelių. Kasdienybės radiniai aprašomi su aštriu intelektu, šiltu humoru. Neiburgos dienoraščių būtyje telpa ir buitis: vaikų auklėjimas, rūpestis dėl artimųjų sveikatos, santykiai su b. v. (buvusiu vyru), šuns bėdos, darbai sodyboje ir nepertraukiamas skaitymas.

Norisi cituoti ir cituoti – tiek išminties, kultūrinės informacijos, taiklių jausenų (tačiau šįsyk cituoju mažai, nes „Avižų“ rubrikai ketinu išversti keletą fragmentų). O greta tvirtos ir talentingos moters figūros – įsiskverbiantis jos abejojimas savimi, nuolatinė savigrauža, kad nieko nespėja, kad nepakankamai graži (juoda kaip varnas, nes išties buvo juodbruva, nelatviško gymio), nepakankamai liekna (su vertėja Ieva Lešinska dešimties metų susirašinėjimas išaugo iš „Google Sheets“ svorio metimo lentelių, kuriose dalijosi dietos rezultatais). Tylus nusiskundimas, kad šiandien štai nėra apie ką rašyti, nesidėsto mintys, o greta gaivališko džiaugsmo, kibirkščiuojančios energijos – skausmingos laikinumo pajautos (vispasaules skumjas – „viso pasaulio liūdesys“, sako Neiburga). Nekart atpasakojami sapnai, kelionių patyrimai, iškart save kvestionuojant, kad svetimų sapnų ir kelionių įspūdžių klausytis turbūt nuobodžiausia. Nemiga, antidepresantai, rėkimas naktimis, mirties baimė, pagunda išsitrinti iš „Cibos“ ir iš gyvenimo, nes tikriausiai rašymas rašytojui ir yra gyvenimas (jaunystėje bandė persipjauti venas).

 

Dienoraštis kaip epocha

 

„Aš esu tai, kas lieka“ – tai ne tik asmeninių užrašų rinkinys, bet ir reikšmingas Latvijos kultūros istorijos dokumentas, atveriantis šešiolikos metų tarpsnį, kuriame telpa ne tik subtilūs vidiniai virsmai, bet ir radikalūs visuomenės pokyčiai. Šie du dienoraščio tomai šiandien mums kalba ne tik apie žmogų, kurio jau nebėra, bet ir apie praėjusį laiką, kuris vis dar atpažįstamas būsenomis, skaitiniais, įvykiais. Čia kruopščiai sufiksuoti leidiniai, spektaklių premjeros, parodos, koncertai, filmai, televizijos ir radijo laidos, kultūrinės spaudos publikacijos – tarsi gyvas kultūros įvykių archyvas, perteiktas ne sausa statistika, o patyrimais. Skaitomas internete realiuoju laiku šis tekstas turbūt turėjo kitokią vertę, bet sudėtas į knygą retrospektyviai veriasi kaip daugiasluoksnė medžiaga, neformalus savojo ir Latvijos kultūrinio gyvenimo audinys, nuolat kuriamas, perkuriamas, o kartais vos vos suvaldomas. Paskutiniais metais Neiburga daug laiko skyrė verslo rūpesčiams ir mažiau reiškėsi viešumoje (antrame tome dėmesys nukreipiamas į viešbučio veiklos užkulisius), tačiau jos kultūrinis jautrumas niekur nedingo: ji ir toliau sekė meno aktualijas, interjero dizaino tendencijas, į jas reagavo, neprarasdama taiklaus vertintojos kibumo. Svarbiausia, kad ne tik stebėjo, bet ir reflektavo: kiekvienas įvykis, kiekviena knyga ar spektaklis jai sužadindavo mintį, vertinimą, ir jau dabar, iš laiko distancijos, galima identifikuoti, kokie tie vertinimai buvo teisingi. Kaip pažymi sudarytojas, tokio plataus kultūrinio akiračio žmones Latvijoje galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Išvis sunku suvokti, kaip vienas žmogus galėjo tiek suspėti – ir išgyventi, ir permąstyti, ir dar visa tai aprašyti.

„Aš esu tai, kas lieka“ – ne sentimentali išpažintis, o atvira, daugiasluoksnė laiko kapsulė. Tai tekstas, kuris liudija: gyvenimas, kad ir koks įvairialypis, išsiskaidęs ar chaotiškas būtų, gali būti įžodintas, negana to – taip jis įgauna formą ir prasmę. Atrodo, šiuolaikiniam žmogui trūksta įgūdžių artikuliuotai išsakyti savo jausenas, o Neiburga tai gebėjo. Šios knygos nesinori vertinti balais ar lyginti su kitomis. Ji išlieka kaip emocinis, kultūrinis spaudas. Ir pati Neiburga išlieka tame laike gyva.