Publicistika
Daug triukšmo dėl post pasaulio ir 2017-ieji
Terminu post-truth sociologai tiesiog ėmė ir diagnozavo, kad žmonija, kaip ne itin racionali masė, pradeda priiminėti rimtus sprendimus, grįstus emociniais afektais, o ne faktais ar įrodymais.
Ar tik mums vieniems skauda?
Žingsniuoju Varšuvos gatvėmis. Galiausiai prieinu tai, ko ieškojau, – Plac Unii Lubelskiej. Mūsiškai – Liublino Unijos aikštę. Manyje prabunda senosios Lietuvos istorijos brangintojas, kuriam taip pat nuolat įdomu, kaip kas ką atmena. Įsiamžinu aikštės pavadinimą nurodantį ženklą. Lietuvoje tokio nerasi.
Pastatykit, po galais, tą paminklą ir grįžkim prie klasinių santykių
Esu postmodernistas. Balsavau už kalvą. Vytis man ne prie širdies. Bet jei kam nors jo iškėlimas Lukiškių aikštėje suteiktų ramybės ir padėtų pamatyti už nugaros besidarbuojantį kailialupį, tuomet aš sutinku pakeisti savo nuomonę.
Laisvė – po žeme
Daugeliui smalsu – o kaip į bunkerį patekti, pro kur įlįsti, išlįsti? Projektuotojas Laisvės bunkeriui sukūrė slaptą, vingrią, klaidžią landą. Pasekime paskui – iš pradžių vinguriuojame, slenkam susilenkę Gedimino prospekto kanalizacijos kanalais, kaskart pakeldami šulinių dangčius, iškišdami galvas įkvėpti užteršto, bet dar gyvybingo Vilniaus oro.
Kelios padrikos mintys apie stabus, linijas, pilietinę visuomenę ir liberalizmą
Mano galvą okupavęs klausimas iš pirmo žvilgsnio neatrodo rišlus: kas sieja angelus, balvonus ir pilietinę visuomenę? Bet pamėginsiu. Pradėsiu atsakymo paieškas nuo šiandien populiariausių raktažodžių: Bartas ir Vanagaitė…
Skurstančiam aukštajam mokslui idealizmas nepadės
Aukštasis mokslas ir pinigai kryptingai juda link tapimo nepatogia tema: ja kalbėti privengia tiek padoraus finansavimo neužsitikrinęs doktorantas, tiek tolygaus dėstytojų ir tyrėjų algų mažėjimo paaiškinti negalintis valdininkas. Nuskambės prieštaringai, bet skaudi vietinė statistika ir istorijos apie taksistais naktimis virstančius mokslų daktarus neturėtų skatinti toksiškų ir niekur nevedančių dejonių iš serijos „Kaip Lietuvoje viskas blogai“. Deja, tai yra pasaulinės…
Apie lietuvių kalbos pokyčius
Prisiminimas-analogija iš sovietmečio. Gulėjau ligoninėje su vaikinu, ką tik grįžusiu iš armijos. Jis labai didžiavosi, kad tarnaudamas išmoko rusų kalbą. O lietuviškai kalbėdavo maždaug taip: „Uždaryk fortkę, tie skvozniakai yra opasni.“
1863 metų sukilimas – daugiau nei vien tik kova už laisvę
„Ir nu szias dienas nebera jau newalos; nes nebera pona, ni bajora, ni mužika, ni žida, o esam wisi brolej ir wejkaj ligi arba wienodi, kejp prisz Pona Diewa, tejp ir prisz musu brangiojaj Tewine!“
Nėra jokio „politkorektiškumo“
Kalbėti apie „politkorektiškumą“ kartkartėmis mus pakviečia koks nors dabar jau atgailaujantis Tapinas, taip nieko ir nesupratusi Teišerskytė ar „jei jums skauda, tai atsiprašau“ Juknevičienė. Pirmam nesaugu Briuselyje dėl aplink „besitrinančių tamsaus gymio vaikinų“, antrai lėktuve tualetas ir „negras“ smirda vienodai, trečiai oro uoste įvairių minčių kyla ar Vašingtone ji pastebi savo gyvenimu patenkintus „juodus“ benamius. O užsieniuose netrūksta visokių…
Kieno naudai bus išspręstos politinės dėlionės Sirijoje?
Septintus metus besitęsiantis Sirijos pilietinis karas jau kuris laikas yra normalizavęsis mūsų sąmonėje. Nors regione tebesprendžiami neeilinės svarbos geopolitiniai klausimai, žiniasklaidos kanalų dėmesys yra tradiciškai koncentruotas į pramogų pasaulio paskalas, įtartinas Vanagaitės knygas ir socialdemokratų rietenas, o varganos užsienio politikos žinutės apsiriboja Katalonija. Jeigu apie Siriją – reguliariai pranešama apie bėgančius iš Lietuvos pabėgėlius, kas tėra liūdnas vietinis simptomas.…
