Ji tik trumpam liaudavosi kalbėjusi. Netilo nervingai grūsdama daiktus į nunešiotą „Puma“ krepšį, rinkdama po kambarį niekniekius, kuriais nužymėtas kone kiekvienos moters gyvenimas, be tikslo atidarydama ir uždarydama balkono duris, lyg rinkdamasi, ar ne pro jas geriau išeiti. Žodžiai kilo ir smigo. Jis tarsi per miglą vienus jų išgirsdavo, tik reikšmės nepagaudavo, kiti ištirpdavo kažkur pakeliui link jo. Kai trinktelėjo…

Nors maniau, kad neimsiu daug daiktų, vis tiek prisikroviau šaldytuvo dydžio lagaminą. Paskui nebeturėjau ką veikti, todėl pasižiūrėjau atsitiktinai internete užtiktą dokumentinį filmuką apie kurmius. Žvėriukai visą gyvenimą praleidžia vieni…

Už lango duso naktis. Saulė ilgais pirštais jau glostė daugiaaukščių stogus. Ugnė nemiegojo, suprakaitavusiame delne spaudė mobilųjį telefoną. Išties šiąnakt ji nesudėjo bluosto. Vakar su lagaminu atsidūrė prie Aušros buto durų, paskui ilgai verkė į popierines nosinaites, mėtydama jas čia pat po kojom. Kai jų nebeliko, gausiai drėkino draugės ištiestą virtuvinį rankšluostį, atsiduodantį pastovėjusiu sviestu. Aušra klausėsi, bandė patarinėti, bet…

      Nenarsu atsigulti į lovą, kiek per plati; čia lengvai gali pagauti mintys apie Hawwah, jos suriš rankas, Achilas galės tik apsiversti ant kito šono, mintys plieks, plieks, gal iki pirmų paukščių, visą tą laiką jis kūnu, kiekvienu raumeniu ir odos audinio siūlu jaus Hawwah, patalynė kels karštį, bijos, kad fantazijos konfeti nemesteltų spalvotų scenarijų pilkais kraštais; dabar…

samsara-davanala-lidha-loka tranaya karunya-ghanaghanatvam praptasya kalyana-gunarnavasya ande guroh sri-caranaravindam   „Dvasinis mokytojas gauna palaiminimus iš malonės vandenyno. Tarsi debesis lydamas gesina miško gaisrą, dvasinis mokytojas gesina liepsnojančią materialios egzistencijos ugnį ir išgelbsti žmones, apimtus tos liepsnos. Toks dvasinis mokytojas, dorybingų savybių vandenynas, ir aš su didžia pagarba lenkiuosi jo lotoso pėdoms.“ (Sri Sri Gurv-astaka)   1. Būti bute / gaisras Visa tai…

Mano darbas yra išties sunkus. Kasdien turiu klausytis įvairiausių žmonių istorijų, kad ir kokios jos būtų. Visi pasakojimai labai skirtingi: vieni liūdni, kiti linksmi, yra pribloškiančių ir gerąja, ir blogąja prasme. Kai kuriems žmonėms reikia vos 5 minučių, kad išpasakotų man visą savo gyvenimą, o kai kurioms senutėms neužtenka ir valandos, kad apibūdintų, kaipgi jos jaučiasi, kai autobuse jaunuoliai neužleidžia…

Kai atidžiai įsistebeilijo į žuvis – dvi dideles, vieną vidutinę ir pustuzinį mažų, – dingtelėjo aiški mintis, kad šie padarai gyvens ilgiau negu jisai…

Buvo kažkoks nepaprastai skubus atvejis, nes mama išsikvietė taksi, o mudu su tėvu nulipome žemyn į rūsį…

Moteris, vyras ir du jų paaugliai vaikai, berniukas ir mergaitė, važiavo autostrada sedanu. Vyras ir moteris ryte pykosi, iš pradžių dėl nieko, paskui dėl visko, galiausiai jis taip trenkė durimis, nebe pirmą kartą, kad virš staktos atšoko tinkas, ji jau buvo bepilanti (iš silpnumo) į sieną lėkštę, šįkart – su bukoliniu vaizdu, bet… Taifūnas pasiautėjęs kaip visada išsikvėpė, nenunešdamas stogų,…

Iš pradžių jis gimė mano mintyse, ne, jis pats tebuvo viena atsitiktinė mintis, suvirpėjusi klaidžiame sąmonės voratinklyje, ir daugiau nieko. Suvirpėjo ir dingo. Tačiau kažkas visgi nutiko, jeigu ėmiau apie jį galvoti kasdien. Negalėčiau paaiškinti, kas mane tai skatino daryti. Nebuvo jokių keistesnių ar reikšmingesnių aplinkybių. Dienos plaukė pilkos ir vienodos, nejuntamos – kaip debesys. Tačiau viduje jaučiau kylančią jėgą,…