LiteratūraPoezija
sodininkas
Neprimink kas graudu svarbiausia
mums sodas! Čiupk glėbin ir bėgte į pilį
nunešk tėvui. Pirmiausia lai apžiūri
paskęsta obelų žieduos
iš grožio numiršta
Etiopų mišios
Savaime suprantama, tai labai represyvu.
Vyrai ir moterys, apsisupę skarom su vaivorykštiniais kraštais, atskirai.
Kairėj – smulkučių mumijų pulkas, jos pamaldesnės nei jie. Matai, visur panašiai, palinguokim galva (nelinguoju, toks posakis).
Vaikigaliai karstosi gotiškais suolais ir iš nuobodulio prašosi į tualetą.
Įsitaisau kampe, vienintelė viešnia iš šiaurės.
Iš(si)dalinimas
Sapnavau, kad ruošiuosi į tavo laidotuves.
O tu stovi prieš mane ir sakai:
„Vilkis tą suknelę, ji man gražesnė.“
Aš nepaklūstu.
Sapnavau, kaip ruošiuos į tavo laidotuves.
Ir tu dažai mano lūpas, akis, blakstienas,
Lakuoji man nagus ir tyli.
Natiurmortas
Garbanos vėjo geltonos
Nualsę tritonų šokiai
Durpynas paliūnėj riogso
Žiogo spyruoklės sugurusios
Rausvos akivarų akys
Ant smilgos rudens suvertos
Gražus ruduo
Gražus ruduo, tiktai ne mūsų
nuplikęs aukso liūtas
užkriokia mirtinu balsu
ir žlegteli pakriūtėj
Veidrodis
išryškinęs juostą
tamsiame kambaryje
neberadau savo indėlio
į pasaulį ir prasmingą
būvį
esu sudėta iš gabaliukų
nieko originalaus
Mažas noras
Kai numirsim, aš tikiuos, kad būsim
Paversti į žemę, šaltą ir drėgną,
Paversti į žemę, šaltą ir drėgną,
Kuri vėl taps slampinėjančia
Miesto gatvėm gyvybe, ant kurios
Kris buvusio pasaulio pelenai.
Miesto gatvėm gyvybe, ant kurios
Kris buvusio pasaulio pelenai.
Trieiliai
Upės tėkmė pasveikina rytą,
Nusiklodama rūko antklodę –
Tiek tos birželio nakties…
Laimi tie, kurie išlaukia
tada priartėjo laikai keisti
ir visos biržos tapo nykios
aš mažiau šaudžiau daugiau
skaičiais operavau neuronais
