Literatūra
Kaip kalbinami Katinai
Taisyklė elgesio saugaus:
Tylėk, kol Katinas paklaus.
Bet aš su tuo nesutinku.
Juos verta kalbint, nors sunku.
Atmink bendraudamas su jais:Familiarumo neatleis.
Lenkiesi, skrybėlę keli,
Kreipies „O Katine!“ į jį.
Vilnietiškos istorijos
Smagiausias dalykas tyrinėjant giminės istoriją man yra netikėtų ryšių atradimas. Taip suradau savo prosenelio seserį Mariją, apie kurios egzistavimą ligi šiol net neįtariau. Valstiečių šeima gyveno Gražiškiuose, šalia Lenkijos ir Rytų Prūsijos sienos.
Nepamirštamos valandėlės su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku
Atsakymas monsinjorą pribloškė, nes, pasirodo, lygiai taip pat atsakė Balys Sruoga Vilniaus katedros kunigui, kuris atėjo suteikti Paskutinį patepimą Sruogai, bičiulių rašytojų įkalbėtam kunigą priimti. Dar trumpai šnektelėjom, širdingai padėkojau ir išlydėjau monsinjorą į sutemas.
Užrašai iš Jonagunio
Sala nepatenka nė į didžiausių Japonijos salų penkiasdešimtuką, tačiau turi savitą koloritą, o kraštovaizdis skirtingose salos dalyse ganėtinai skiriasi. Rytiniame kyšulyje plyti subtropiškai bergmaniškos pievos, gausiai ganosi arkliai (sala garsėja vienintele pasaulyje jų veisle), o pakrantė uolėta.
Varžytynės
Žemaūgis žmogelis, įsisiautęs į sulopytą vatinukę iki kelių, galvą apsigobęs bašliku, neįžūliai, užmiegotu balsu paprašė, kad dvarininkas priimtų jį į roges. Tomaševičius pasislinko, atlaisvindamas vietos.
– Ropškis, Mendka! Irgi į medienos varžytynes?
Kūrinys
– Labas vakaras. Atėjau… apšvarinti Jūsų buto. Maniau, kad nieko namuose nėra – šviesos nedega…
– Sėdžiu prie žvakės. Tai prašom į vidų, kad jau atėjot. Žinot, nujaučiau, kad šis vakaras bus ypatingas.
– Batus nusiauti?
Statybinės skyrybos
– Santuokoje negalime dėti taškų, tik kablelius. Ir taisyti, taisyti. Man patinka projektas, bet dar nedėkime taško. Vos padėsim tašką, mūsų statinys taps tikrove.
Kalvarijų gatvė
Kai sapnuoju tai, ko niekada nebuvo, nes tai gali tik dar nutikti, – spalvingus regiono miestelius, jaukias mokyklas, nuostabius neydingus žmones, – pabudusi galvoju, kad galbūt tai ateities, ne praeities miražas. Ne užuomina apie pomirtinį gyvenimą, bet sąmonės signalas, kad ir po tavęs kai kas keisis, o kai kas išliks, kaip buvę. Gatvė, kurią ne taip jau lengva pervažiuoti dviračiu, atmelsta tikinčiųjų kojomis.
Apie kūną
Šalia nuolat esantis vyro kūnas man kartais primena jausmą, kokį jaučiau brolio kūnui, – atmetus erotinę trauką, savo vyro kūną paradoksaliai suvokiu kaip savo kūno tąsą – būna, jaučiuosi tokia pat aukšta kaip dvidešimt centimetrų aukštesnis vyras, o kartais čiuopiu jį kaip save – tarsi pati turėčiau stiprų bekrūtį biustą ir falą.
audra
tąkart
prieš klausydama terapinės poezijos
miške pjoviau šaką kišeniniu pjūklu
ji buvo per ilga sapnų tinklui apjuosti
per ilga kad tilptų į liftą
