LiteratūraKnygos

De­sak­ra­li­zuo­ta Bib­li­ja ir sak­ra­li­zuo­tas ly­tiš­ku­mas

DALIA ZABIELAITĖ Mar­ga­ret At­wo­od. Tar­nai­tės pa­sa­ko­ji­mas. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ni­jo­lė Re­gi­na Chi­je­nie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 333 p. „Vie­nas iš da­ly­kų, ku­rių ven­giau šia­me ro­ma­ne, tai pa­vaiz­duo­ti kaž­ką, kas ne­bū­tų įvy­kę mū­sų pa­sau­ly­je“, – taip šiuo­lai­ki­nė Ka­na­dos ra­šy­to­ja kal­ba apie šį sa­vo ro­ma­ną.

Gra­jaus­ki­nė ho­me­o­pa­ti­ja: trys la­šai ma­nie­ros pa­pras­tu­mo ki­bi­re

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS Gin­ta­ras Gra­jaus­kas. Is­to­ri­jos apie nar­sų­jį ri­te­rį Tenk­sa­lo­tą ir dra­ko­ną mis­te­rį Kaind­lį. Dai­li­nin­kė Li­na Ku­sai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 136 p. Iš­sa­mią, net įkve­pian­čią nau­jau­sios Gin­ta­ro Gra­jaus­ko kny­gu­tės re­cen­zi­ją „Šiau­rės At­ėnų“ praėjusių metų 48-aja­me nu­me­ry­je jau spė­jo pa­ra­šy­ti Arū­nas Bra­zaus­kas.

Su kny­gos „ply­ta“ ran­ko­je – is­to­ri­jos re­konst­ra­vi­mas šiuo­lai­ki­niam te­at­rui

RI­MA PO­CIŪ­TĖ Ar­vy­das Juo­zai­tis. Gy­vų­jų te­at­ras. Is­to­ri­nių as­me­ny­bių dra­mos. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 485 p. Pra­ėju­sių me­tų gruo­džio 3 d. Ra­šy­to­jų klu­be bu­vo pri­sta­ty­tas Ar­vy­do Juo­zai­čio dra­mų rin­ki­nys „Gy­vų­jų te­at­ras“. Tai la­bai so­li­di be­veik 500 pus­la­pių dra­mi­nės kū­ry­bos kny­ga, to­kių šio žan­ro lei­di­nių Lie­tu­vo­je se­niai nė­ra bu­vę, to­dėl jos pa­si­ro­dy­mą rei­kė­tų lai­ky­ti svar­biu mū­sų kul­tū­rai įvy­kiu.

Kaip ne­su­ga­din­ti šuns šir­dies

KAROLIS DAMBRAUSKAS Mi­chail Bul­ga­kov. Šuns šir­dis. Iš ru­sų k. ver­tė Jur­gis Gim­be­ris. K.: Jo­te­ma, 2011. 208 p. Kon­teks­tas Ši Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo apy­sa­ka pa­ra­šy­ta 1925 m., ta­čiau dėl so­vie­ti­nės cen­zū­ros iš­spaus­din­ta tik 1987 m. Ko­kie 1925-ie­ji So­vie­tų Są­jun­go­je?

Lieps­no­jan­čios bū­ties spal­va

DALIA ZABIELAITĖ Or­han Pa­muk. Ma­no var­das Rau­do­na. Ro­ma­nas. Iš tur­kų k. ver­tė Jus­ti­na Pil­kaus­kai­tė-Ka­ri­niaus­kie­nė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 567 p. „Ši­taip nu­vy­to rau­do­na su­si­ža­vė­ji­mo mi­nia­tiū­ro­mis ir or­na­men­ti­ka ro­žė, ku­ri prieš šimt­me­tį Stam­bu­le pra­žy­do įkvėp­ta per­sų“ (p. 564). To­kius žo­džius pas­ku­ti­nia­me sky­re­ly­je ta­ria vie­na iš pa­grin­di­nių šio ro­ma­no vei­kė­jų Še­kiu­rė

„Absurdiškos klaidos“, arba Vertėjo pamąstymai

Mums rašo 2012 m. ko­vo mė­ne­sį „Šiau­rės At­ėnai“ kny­gų sky­re­ly­je iš­spaus­di­no Gra­ži­nos Ma­to­nie­nės re­cen­zi­ją „Tarp ne­įpras­tu­mo ir tai­syk­lin­gu­mo“, de­ja, ta­da ją pra­žiū­rė­jau, nes, pri­si­pa­žin­siu, šį laik­raš­tį skai­tau ne vi­sai re­gu­lia­riai. Kad ir pa­vė­luo­tai, nu­spren­džiau į ją at­si­liep­ti

Iš baltųjų giesmynų

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS Dai­va Mo­ly­tė-Lu­kaus­kie­nė. Bal­to­jo ki­ro gies­my­nai. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 112 p. Po­etai iš ap­lin­ki­nio triukš­mo ma­sy­vo, kal­bi­nio led­kal­nio iš­ker­ta, iš­skap­tuo­ja sa­vą­jį bal­są. Na bent jau im­pul­sy­viai sten­gia­si, nu­vy­da­mi tą nuo­la­ti­nį, ne­pa­lie­kan­tį „taip jau bu­vo kal­bė­ta, taip jau bu­vo ra­šy­ta“. Net jei­gu bu­vo, ar da­bar ne­pa­vyk­tų pa­sa­ky­ti, už­ra­šy­ti ki­taip?

Rotho perturbacijos

MARIUS PLEČKAITIS Phi­lip Roth. Port­no­jaus skun­das. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 229 p. Keis­tas, o kar­tu daug kam ir ar­ti­mas tas Port­no­jaus ne­ga­la­vi­mas, grei­čiau­siai su­kur­tas pa­ties ra­šy­to­jo Rot­ho: „stip­rūs eti­niai ir al­truis­ti­niai im­pul­sai nuo­lat ker­ta­si su ne­pa­pras­tais, daž­nai iš­kreip­tais ly­ti­niais troš­ki­mais.

Re­a­liz­mas su prie­dais

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS Vac­lo­vas Mi­kai­lio­nis. Jot­vin­gių lais­vės šo­kis. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 240 p. Pla­čių in­te­re­sų švie­suo­lis V. Mi­kai­lio­nis – ne tik Ro­mu­vos kri­vis, Sei­mo eks­per­tas ži­niask­lai­dos klau­si­mais (2002 m.; plg. str. „Et­ni­nė kul­tū­ra spau­dos veid­ro­dy­je“ Sei­mo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je), bet ir (o gal de­rė­tų sa­ky­ti – vi­sų pir­ma) la­bai anks­ty­vas lie­tu­vių scien­ce fic­tion pio­nie­rius

Bai­su­sis (pseu­do)lie­tu­viš­kas naš­lai­tis

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS Up­ton Sinc­lair. Džiun­glės. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: Auk­so žu­vys, 2012. 455 p. Tau­ti­nės li­te­ra­tū­ri­nės stak­lės – kap­ri­zin­gas įtai­sas. Bai­siai pa­pras­tai pa­tvir­ti­nan­tis, kad ne tik Lie­tu­va, pa­sak Miłos­zo, yra et­no­ling­vis­ti­nis pro­jek­tas, bet ir į lie­tu­vių kal­bą ver­čia­ma li­te­ra­tū­ra ne­iš­ven­gia­mai at­si­duos bal­tiš­ko­sio­mis po­li­ti­nė­mis pa­ra­dig­mo­mis.