LiteratūraEsė
Paštas ir laikas
Saulės trauka
Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati („Bhagavadgyta“). Į saulę žvelgdama – akys pusiau merkiasi, kone nemato to rutulio, šildančio akių vokus ir spinduliais užliūliuojančio, – bandau suvokti, kiek ten egzistuoja gyvųjų būtybių, nes jeigu jos, sielos, nesudega, o egzistuoja visatoje, tuomet jų pilna…
Šviesos slinktys
…smelkiasi nuojauta, kad mano gyvenimas yra ne įvykiai, ne visiems regimi džiaugsmai ir skauduliai, o tos sapniškos būsenos, tos prasmę atmetusios gamtos laikų skaidrumos ir nepagaunamos slinktys, neapčiuopiama skraiste užklojančios mano gerus darbus, o ypač nuodėmes.
Majapuras
Jau tada, vaikystėje, tos paieškos buvo amžinas noras judėti – kelionės, vietos, kraustymaisi, hipiavimai, festivaliai, kelionė autostopu į Iraną – krikščionybė, budizmas, joga, – visa ta kelionė, kai širdis tiesiog alksta, ieško šaltinio, todėl kūnas sutinka keliauti. Ir štai, apkeliavęs įvairias vietas, jis kartu su siela vėl atsiduria tolimojoje Indijoje, dabar jau nebe krautuvėlėje tokiu pavadinimu.
Prie kavos – Julius
Savo knygoje „Kraujomaiša“ Julius parašė didžiąją žmonijos viltį – nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti.
Paryžiaus katedra
Gaisro nuotraukos atrodė kaip feikas, pavėluotas balandžio pirmosios pokštas. Stogas degė atvira liepsna, žmoniją krėtė katarsis – taip prasidėjo Didžioji savaitė ir, o siaube, vadinamoji Kultūros diena. Kaip tik buvau pažiūrėjusi Ozono filmą, kuriame katedra rodoma dar iki teroro išpuolių, kol įėjimo nesergėjo kareiviai, – nepanaši į dabartinę, kurios apsauga – lyg oro uosto.
Musės istorija
Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas. Musės istorija …
Geltona šviesa Barselonoje
Mano miegamajame nuomojamame bute Barselonoje – levandų spalvos šilko patalynė ir užrašas ant durų „Čia miega princesė“ (suprask, ant žirnio), bet manasis „žirnis“ – po senu pastatu glūdinčios metro įsčios, kas ketvirtį valandos išstumiančios triukšmingą sąstatą. Purvinos, tvankios, naktį vos juntama požemine vibracija žadinančios iš levandų sapno, o dieną išspjaunančios mane ir įvairiatautę minią vis kitoje miesto vietoje. Po…
Laiptinės ir laiptai
Norėjau pavadinti šį tekstą asmeniškiau, apibrėžti jį žodžių junginiu „mano gyvenimo laiptinės“, tačiau iš karto pagalvojau, kad tai skamba šiek tiek (o gal ir ne truputį) pretenzingai ir arogantiškai. Kas aš toks, kad kalbėčiau apie save? Ar juo labiau – laiptines? Gal esu kokios nors laiptinės savininkas? Regis, kad ne. Čia iš karto pasakysiu, kad savininkiškas laiptinės jausmas būdingas…
Praradimai
Pirmąsyk, kai tai nutiko, apsispręsti turėjau tą pačią minutę. Tai padaryti nebuvo sunku. Sunkiau buvo sutelkti mintis ir ištarti: „Būtinai atvažiuosiu.“ Tuo metu dar nesuvokiau, kad Sigitą matysiu paskutinį kartą. Jos dvynė vėliau pasakys: „Gydytojai sako, kad šviežių braškių nesulauks.“ Lipdamas ligoninės koridoriaus laiptais žemyn prisiminiau savo senelio brolį, kurį visa giminė ir kaimas vadino Bladžiu. Vieną popietę prieš…
