LiteratūraEsė
Kaip gydyti nuomarį
Atstumas, skiriantis Mažeikius ir Druskininkus, yra 375 kilometrai. Galvodavau apie šį vaikui dar nesuvokiamą skaičių, kaskart bandydama įsivaizduoti atstumą tarp skirtingų laiko zonų, kurias jungdavo nuodingo gyvsidabrio stulpelis. Tada dar nežinojau, kas konkrečiai įvyksta gyvsidabrio garams patekus į organizmą, bet kaskart, kai matuodavausi temperatūrą, mama perspėdavo elgtis atsargiai, tarsi termometre būtų įkalintas piktasis džinas, kuris visa savo esybe gali…
Žiemos paukščiai
Kelionė iš Šiaulių neprailgo, tik buvo šįkart be mamos. Mieste – vartojimo beprotybė. Visi užplūdę turgų ir visus, net ir pačius niekingiausius, prekybos taškus – reikia karpių, šakočių, saldumynų, dovanų, niekių, pakavimo popieriaus ir visokiausio kito bieso. Ūžia pardavimai, vaikai klykia, juokiasi, žmonės stumdosi eilėse, autobusuose, turbūt vienas į kitą stukteli ir namuose, visada prijungti prie kontakto, užhipnotizuoti, vaikštantys…
Tamsią naktį į juodus vandenis
Miłoszo jubiliejiniams metams einant į pabaigą, lapkričio vidury lenkai suorganizavo dar veną grandiozinį tarptautinį sąskrydį – lietingame Briuselyje. Neprisimenu, kodėl buvau pakviestas, bet šventėmis ten nelabai kvepėjo: skaitymų, diskusijų, konferencijų ir koncertų programa buvo gniuždančiai intensyvi – iškart po pusryčių pareigingi studenčiokai kilimo nuo Seinų, einantys prievaizdų pareigas, guviai iš viešbučio visus pasauliakalbius dalyvius nulydėdavo į intelektualinių puotų bei…
Patinuotojo kelionės užrašai
Patina yra praeinančio laiko oda, nesibaigianti kiekvieno kūrinio paviršiaus kulminacija ir, žinoma, svarbus profesionalių padirbinėtojų instrumentas. Klastingai nusišypsojęs pagalvojau, kad pagaminti gerokai įtikinamesnį Turino drobulės variantą man užtektų ir dviejų savaičių. Gavus didesnį biudžetą, būtų galima ir dar greičiau.
Didžiausi patinuotojo priešai yra restauratoriai. Jie nuplauna laiko sluoksnį nuo kūrinių ir įrodinėja, kad tik taip galima juos, kūrinius, išsaugoti. Bet ar neprimena visa tai nesuskaičiuojamų plastinių operacijų nesenstančioms kino ir politikos žvaigždėms?
Triušių istorija
Rytmetinio pasiplepėjimo metu Giedrė prašneko, kad vasarą praleidžianti sode globodama ir auklėdama mielą anūkėlį. Savo ruožtu prisipažinau, kad turiu ne tokį kilnų, bet labai atsakingą savanoriškai prisiimtą įsipareigojimą – daboti į tolimą kelionę išvykusios V. šeimos triušes. Priminiau barono Miunhauzeno, tapusio turkų sultono vergu, istoriją, kai jis, paskirtas bičių piemeniu, vieną pradangino: išėjęs ieškoti, sutiko baisų lokį, bet kaip…
Menas iš moters
Mano galva, moterys meną sugalvojo. Aš taip įsivaizduoju meno pradžią – vyrai rūpinosi, kad moterys būtų sočios, o moterys rūpinosi, kad vyrams būtų gera. Jos lipdydavo puodus ir papuošdavo juos brūkšneliais, kurie nieko nereiškė, tik grožį.
Galinė teniso aikštės linija
Galbūt viskas prasidėjo tą dieną, kai Zamza pabudo dideliu nerangiu vabalu. Modernybė dar laikėsi neblogai, užsiliepsnojęs Didysis karas tereiškė neišvengiamą, netgi būtiną istorijos lūžį, ir visiems atrodė, kad Kafka sapnuoja svetimus sapnus ir kenčia svetimas kančias. Beveik visą dvidešimtą amžių manyta, kad Zamzos didžiausias troškimas – atvirsti į žmogų.
Čakra
Pastaruoju metu veikiamas skaitomos į ezoterinius nagrinėjimus pretenduojančios literatūros*, tokios pat tematikos (rusiškų) televizijos laidų**, kepeniškų sveikatingumo idėjų ėmiausi gilintis į kabalistikos klausimus. Privalau perspėti, kad mano žinios mėgėjiškai paviršutiniškos, joms trūksta tvirto mokslinio pagrindo, dėl to skaitytojas gali nepatenkintas purkštauti, kaltinti diletantizmu. Savąjį ezoterinį pasaulio suvokimą grindžiu daugiau empiriniais stebėjimais ir pastebėjimais. Kad Dievo nėra, 1961 metų balandžio 12-ąją…
Pokalbiai su draugais ant Kauno laiptų
Airės Sally Rooney pirmasis romanas „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends) žiebė anglakalbiam literatūriniam pasauliui nenutylėtu tūkstantmečio kartos psichologiniu portretu.
Gauromečio vasara
Kas vakarą, maždaug apie dešimtą, jau pradėjus nardyti šikšnosparniams ir sutemoms vasaros pradžioje dar tik leidžiantis, o pabaigoje – beveik visiškoje tamsoje, nuo staiga atsiradusio pratiso gaudimo pradėdavo virpėti oras. Kurį laiką gaudesys tarsi pakibdavo ore, – nei silpdamas, nei stiprėdamas, kol atrodydavo, kad taip ir turi būti, – kažkur iš dangaus imdavo sklisti gūdi vibracija, nuo kurios, regis,…
