Menai
„Scanorama“: moterys apie moteris
„Likti abejingai šitam įžūliam ir stilingam moteriškumo manifestui – užduotis ne iš lengvųjų“, – anotacijoje rašoma apie šių metų „Scanoramos“ festivalio atidarymo filmą, austrų režisierės Marie Kreutzer „Korsažą“. Iš dalies sutikčiau tik su pirmąja teiginio dalimi – filmas tikrai nepaliko abejingų: vienus suerzino, kiti jo nesuprato, treti liko sužavėti. Pati žadamo „stilingo moteriškumo manifesto“ nepamačiau, labiau nelaimingos moters, motinos, žmogaus…
Formanas ir Mozartas
Per malonius pašnekesius tarp „Scanoramos“ filmų išgirdau, kad „Forum Cinemas Vingis“ pastatą ketinama griauti. O juk jam dar nėra nė dvidešimties. „Titaniko“ pirmagalis jau dabar paskendęs – tamsūs langai virš picerijos, trečia ir ketvirta salės neveikia. Pamenu, kaip dvasingus inteligentus jis piktino tada, kai buvo atidarytas! Vadintas kapitalizmo šventove ar kažkaip panašiai – kino menas juk nedera su kukurūzų spragėsiais…
Kitokios lyties reprezentavimo kryptys balete
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare atsiranda vis daugiau diptikų ir triptikų. Po pirmosios premjeros 2019 metais, kai buvo pristatyti trijų lietuvių choreografų darbai – Živilės Baikštytės „Pradžioje nebuvo nieko“, Editos Stundytės „Franceska Mann“ ir Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“, – po trejų metų projektas buvo atnaujintas ir atsirado dar vienas baletų triptikas RPM. Trys raidės nurodo kūrėjų…
Voldenas, arba Gyvenimas sapne
Galime pagaliau sugrįžti prie Kristijono Vildžiūno filmo ir atsakyti į klausimą – kam skirtas filmas „Dainos lapei“? Atsakymas paprastas – Voldeno kartos atstovams, pasirinkusiems iš naujo atrasti įvairias dvasingumo formas. Galima samprotauti, kad savo baigtinumo suvokimas turėtų skatinti individus atsigręžti į tradicinę religiją, bet to nėra.
Keletas pasvarstymų apie Juozą Miltinį
Kaip atsirado Miltinio legenda? Kodėl teatre įsigalėjo ypatingas režisieriaus kultas? Kodėl ir kaip jis buvo keleriems metams nušalintas nuo pareigų 1954-aisiais? Kaip klostėsi jo santykiai su Lietuvai ir kultūrai vadovaujančiais asmenimis bei organizacijomis? Kyla ir dar daug kitų klausimų, į kuriuos norint atsakyti reikėtų panirti ne tik į teatro archyvus.
Kapsulė
Metodologinis šio rašinio pagrindas – britų feministės, kino studijų profesorės Annettės Kuhn knyga „Šeimos paslaptys: vaizduotės ir atminties dokumentai“ (Family Secrets: Acts of Memory and Imagination, 2002). Joje autorė analizuoja savo šeimos albumo fotografijas jungdama asmeninę perspektyvą su kolektyvine.
Iš bloknoto (29)
Kur kas sudėtingiau šiandien kalbėti apie teatrą, kuris kuo daugiau stengiasi būti aktualus, tuo labiau prieš savo valią tolsta nuo gyvenimo. O gal gyvenimas nuo jo tolsta? Ko gero, vienintelis atvejis, kai buvo pataikyta į dešimtuką, – akiplėšiškai drąsus jau išgarsintas Oskaro Koršunovo antiputiniškas performansas Vengrijoje.
Garso šešėliai ir šviesos ritmai
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje atidaryta lietuvių menininkės scenografės Renatos Valčik ir japonų menininko kompozitoriaus, perkusininko Tomoo Nagai paroda-instaliacija „The Shadow of Notes“ („Garso šešėlis“). Paroda veiks iki rugpjūčio pabaigos.
Vėros režisuotas pasaulis
Veronikos Šleivytės fotografiją, kurioje ji skaito laikraštį šalia besideginančios, vos pradėjusios bręsti mergaitės, įsikėliau į feisbuką prieš šešerius metus. Abi nuotraukoje pozuoja nuogos, kaip vėliau perskaičiau viename iš straipsnių apie fotomenininkę, kadras – surežisuotas, o mergaitė – Vėros giminaitė. Nuotrauka man priminė vaikystės vasaras – prosenelio kaime nuogos pievoje degindavomės su teta ir pusseserėmis. Taip pat atspindėjo…
