Menai
Iš bloknoto (40)
…idėja „Sirenų“ rengėjams: atvežkit kada nors vieną puikų, kad ir brangų, spektaklį (vietoj keleto blankių), kuriame atsispindėtų šiuolaikinio teatro siekiamybės, padarykite vieno spektaklio festivalį…
Rozenkrancas ir Gildensternas – pirmyn į praeitį!
Rugsėjo 17-ąją, sekmadienį, Vilniaus senajame teatre įvyko rusų režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklis pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Šis įvykis – tik dar vienas spektaklis lietuvių teatro padangėje, paskęstantis nostalgijos platybėse.
Degeneratas spintoje: apie „išspręstas“ ir „nepavykusias“ kompozicijas
Kaip sakoma pranešime spaudai ir anotacijoje: „Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija.“
„Nyksmų“ introspekcijos
Vienas iš taivaniečių kalbos dialektų turi bent šimtą žodžių jūros bangoms apibūdinti. Dailininkės Agnės Jonkutės tapybos parodoje „Nyksmai“ panašiai tiek jų reikėtų apibūdinti šešėliams, kuriantiems tą ypatingą ir beveik antgamtišką drobių efektą, gebantį optiškai įtraukti žiūrintįjį tarsi į tunelį.
Neik į teatrą – gausi valgyt
Nacionaliniame dramos teatre įvyko premjera pagal Davido Fosterio Wallace’o esė „Apmąstant omarą“ (rež. Yana Ross, vertė Ignas Beitsas). Prie pat įėjimo davė sumuštinių su krabų mišraine. Žmonės kultūringai kramtė sustoję, į salę nesinešė – dar pritrupins. Neik į teatrą – gausi valgyt.
Iš bloknoto (39)
Vidurvasarį, per pačią rugiapjūtę, mus paliko dar viena tauri siela – dailininkė Adasa Skliutauskaitė. Sulaukė garbingo amžiaus – perkopė devyniasdešimtmetį, nuveikė daug darbų ir paliko nemažą šeimą su vaikais, anūkais ir proanūkiais.
Gestikuliacija, arba Kaip verbalizuoti ekspresionizmą?
Tarsi norėčiau kažką pasakyti apie dviejų dvasios brolių – Ričardo Bartkevičiaus (iš Vilniaus) ir Piotro Jarguszo (iš Krokuvos) parodą lakonišku, tačiau vizualiai labai sugestyviu pavadinimu „1+1“.
Iš bloknoto (38)
Čia sužinai, kiek metų ir kaip jis vertė ir išvertė šešis tūkstančius nelengvo poetinio teksto eilučių (!) į lietuvių kalbą – visą Martyno Liudviko Rėzos kūrybą.
Barbė ir jos rožinės idėjos
Gretos Gerwig filmas yra savikritiškas, gražus, atviras dialogui, priverčiantis juoktis ir tada smogiantis ir atskleidžiantis realybę. O realybė liūdna – Barbė neišsprendė moterų problemų. Nors suteikė erdvę projektuoti fantazijas, taip pat nubrėžė ribą, kas gali jas kurti – graži, liekna ir balta cismoteris.
Ludwigo van Beethoveno laiškas mylimajai
Mano angele, mano visybe, manoji Aš. – Šiandien tik keli žodžiai, ir dar pieštuku (tavuoju) – būstą turiu tik iki rytojaus, koks niekingas laiko švaistymas tokiems dalykams – kodėl toks gilus liūdesys, kai prabyla neišvengiamybė.
