SARA POISSON

Gydymas šlapimu

 

Šlapi herojai

 

Nedidukė, papūstomis lūpomis, šalia aukštų ar vidutinio ūgio žmonių atrodanti tarsi vaikas. Pasaulį reginti pro pridėtines dioptrijas – vaizdijanti vaizdą, apribotą išraiškingai grubių akinių rėmų. Dviejų ikimokyklinukų motina, čiauškanti tarsi laimingas vaikas. Draugų draugė, man ne bičiulė, gal tik smalsumą žadinantis stebėjimo objektas. Suvokiau ją kaip kitokio gyvenimo galimybę, dėl savo paprastumo prieinamą, o gal kaip tik dėl to neprieinamą, pernelyg paprastą. Įsivaizduojamai skaidrią, tačiau tokią, į kurią galėčiau skaudžiai susigurinti nosį. Tuo metu jau svaiginausi sudėtingumu, subtiliųjų buvimo sluoksnių archeologija.

Kaip viena susitikimo akimirkų su ta moterimi-vaiku prieš akis stoja pridrėkusi būsto daugiabutyje svetainė su džiūstančių drabužių eilėmis palubėje. Jie tamsavo, kūrė prieblandą, šešėlių pynes, peržengė grožio ribas. Praplėtė jas, o gal nutrynė, suliejo grožį su negražumu, tvarką su netvarka.

Po beveik dviejų dešimčių metų – istorija, papasakota kadaise jai artimiausio. Pasirinkęs ją į artimiausias galbūt tą akimirką, kai per kažkurią pamoką iškviesta prie lentos ji apsišlapino – išgyvendama nepakeliamą įtampą, priešišką pasaulio spaudimą. Matęs jos kojomis vinguriuojančią srovelę. Ką jautęs? Ar tai buvo gailestis, įsijautimas į šlapią, nepatogų, sunkų, stingdantį, gėdingą kito kailiuką? Kartais kito silpnumas tampa aplinka, kurioje pasijuntame stiprūs, pranašesni už kitą.

Visų akyse savo kūno nesuvaldęs kitas gali tapti vaistu stebėtojo nevisavertiškumo jausenai pagydyti, savotiška psichologine urinoterapija. Kaip ir tie, kurie geria šlapimą gydymo tikslais, šalinimo produktą bando pajungti savo sveikatai atstatyti. O galbūt terapinė yra prielaida, kad tą save išduodantį, savikontrolę praradusį asmenį galėtum užvaldyti be vargo, kitaip nei susidūręs su kieno nors kito tvirtybe, valia, didybe.

Kas iš viso to galėtų būti perduota estafete panašaus pasakojimo klausytojui? Ant šio užgriūva istorijos herojei tenkantis gyvenimo kovos, fronto sunkumas, jo atomazga – meilės prisipažinimai, žiedų sumainymas, vestuvių tortai. Visa tai pribloškia ir kuriam laikui nutildo. Spėlionės bandant atkurti nematomas, nutylėtas istorijos atšakas nutinka vėliau, atgavus žadą.

Šį pasakojimą išgirdau praėjus ne vienam dešimtmečiui po mano ankstyvų erotinių fantazijų etapo. Paauglystės metais patyliukais buvau įsimylėjusi vaikinuką, slapčiomis nešantį šlapių paklodžių naštas. Jau būdamas paauglys, vis dar išgyveno šią vaikišką nevalingo naktinio šlapinimosi gėdą. Dalį tokių jo naštų, jam nėmaž nenutuokiant, įsivaizdavau nešanti kartu su juo, iš paaugliškos meilės. Tai kaitino vaizduotę, kūrė paslapties vagystės ir jos subendrinimo su kitu, tokiu svetimu ir geidžiamu, iliuziją. Slapta gėda ir bėda, kaip psichologinis šalinimo produktas, galėjo būti šis bei tas vienijančio, šiokia tokia jungtis. Ypač dėl to, kad, kaip sakė nuojauta, galiu būti vienintelė, pasirengusi tai priimti kaip dovaną, kai kas nors kitas greičiausiai bėgtų tolyn kaip nuo bjaurasties ar užkrato. Savo vizijose įsikibusi į vaikinuko ydą jaučiausi su juo lygi, jo vyriškumo stokos fone įgijusi vyriškumo, stiprybės ir, regis, motiniškos meilės šlakelį. Jo šlapimu, silpnumo apraiška, gydžiausi mane varginantį suvokimą, kad, būdama moterimi, niekada nepajėgsiu būti tokia pat stipri kaip vyrai arba tokia pat graži kaip visų gražiausios moterys, kurių galios dominantė yra jų grožis. Tas vyras turėjo silpną vietą, mano akyse jis nebuvo toks stiprus, kad jo bijočiau, galėjau bent mintyse prie jo prisiartinti. Šlapių paklodžių paslaptis tarsi koks išganantis paralelinės realybės debesis kybojo virš manęs, kėlė mano dvasią aukštyn. Mano pačios gyvenimo našta atrodė gerokai lengvesnė, sunkumai ne tokie nepakeliami. Paslaptis, kurią sužinojau iš antrų lūpų, mane gydė ir nuo supratimo, kad gražiausi ir žaviausi nėra ir patys sau nebūtinai atrodo tokie išbaigti, kokius mes, likę paslapties užribyje, regime. Bet galiausiai turbūt tai buvo mano individualios kelionės pradžia: pakelti nuo kelio ką nors, kas pavadintas negražiu ar nevertingu, suteikti jam išskirtinę vertę ir grožį.

Autorės nuotr.

Autorės nuotr.

Ir vis dėlto tai prasidėjo dar dešimtmečiu anksčiau, kai buvau kokių penkerių. Iki šiol regiu paskubomis darželio grupės šeimininkutės meistriškai suimamą šlapią paklodę, atlupant ją nuo vienos iš vaikų lovų po pietų miego. Tai gražuolės šviesiaplaukės Ingutės patalai. Šeimininkutės judesius tarsi koks mašalų spiečius lydi sambrūzdis ir šnabždesiai. Tai vaiko bėda, apie kurią kalbama patyliukais ir su užuojauta, kaip apie kokią sunkią, gėdingą ligą. Iš jos nesijuokiama, netgi susilaikoma nuo bent kiek labiau išreikštos užuojautos. Verčiau apsimetama, kad jos nėra. Tačiau dėl to, kad ji vis dėlto yra, daug kas įgyja kitokios prasmės. Kitaip atrodo nuostabios rožinės nėriniuotos Ingutės suknelės, lengvi kaip pūkas spalvoti megztukai ir šviesios kilpinės pėdkelnės. Tokių gražių nerasi parduotuvėse, Ingutė juos yra gavusi iš kito pasaulio nei mūsiškis. Iš ten pat yra ir jos guminė mirksinti lėlė kūdikis žydrais rūbeliais, ar tik ne vienintelis berniukas tarp lėlių mergaičių, ir išskirtinis tik Ingutei taikomas leidimas lėlę atsinešti į darželį, nors visiems kitiems tai draudžiama. Šlapia herojė apsupama išskirtinumu, jai leidžiamos taisyklių išimtys, ir mes visi patyliukais tai suprantame kaip teisingumą, kurio nepavydime. Na, beveik. Lygiai kaip nepavydima prieš mirtį išpuoštam ir egzotiškais vaisiais penimam ligoniui. Ir visa tai yra mano ankstyvoji urinoterapija, pamoka apie stokos ir pertekliaus žaidimą, nuolatinį regimą ir slaptą balansavimą ant ribos. Ribos, apie kurią dar negebame papasakoti, bet suprantame be žodžių ir paaiškinimų, vien tik per baltos, per vidurį šlapios paklodės šiugždesį, per judesį, kuriuo ji suimama ir kuo skubiau nešama paslėpti. Per drėgmę, per paslaptį, vaikystės teatro užsklandas ir užkulisius. Per tai, kas šiek tiek perši ir kas nejuokinga. Kas gali būti aptariama su slepiamomis ašaromis – graudinantis ir šito drovintis. Panašiai kaip sako vokiečiai: „Och, ich habʼ jetzt voll Pipi in den Augen“ („Oi, mano akys dabar pilnos sysiuko“). Santūriems, discipliną dievinantiems vokiečiams tai atstoja humoro skydą, pridengiantį jausmingumą, šaipantis iš savęs, kad nepajėgė suvaldyti savo kūno, kad kūnas juos išdavė panašiai, kaip jis pažymi mažus vaikus ar tuos, kurie, nors jau paaugę, vis dar nevalingai šlapinasi miegodami.

 

Suteptieji ir nuplautieji

 

Delios Owens romane „Ten, kur gieda vėžiai“ aprašoma šeimos džiaugsmo scena, kaip mažoji Kaja, sėdėdama broliui ant pečių, iš juoko apsišlapina. Ir jis, užuot supykęs, tik kvatojasi, jis bėga į vandenį, trinantį ribas, kas nuo ko ir dėl ko sušlapo. Į vieną tarsi paveiksle susilieja ir sąvokos „susitepti“ bei „nusiplauti“, šitaip bendras džiaugsmas išgyvenamas ir parodomas kaip panirimas į pirmykštį vienį.

Betgi kai jūra toli, kartais tenka rinktis šaltą šulinio vandenį, skalbinių virvę, ant jos džiūsta drabužiai, skalbti vien todėl, kad reikėjo kažkaip sutvarkyti iš juoko prišlapintus apatinius ir ne vien juos. Buvo nutikusi laimė kaime turėti draugę, kuri juokdavosi, nesuvaldydavo kūno ir skalbdavo drabužius – nuo pradžios iki pabaigos – kartu su manimi. Mūsų kelnės ir kelnaitės, o dėl konspiracijos ir kitokie drabužiai rikiuodavosi ant virvės, o mes dažnai taip ir nenustodavome pavojingai juoktis. Mus kuteno mūsų bėda ir gėda, mūsų pusiau konspiracinis skalbimo veiksmas. Juokinga buvo ir virvė su plevėsuojančiomis mūsų juoko ir gėdos vėliavėlėmis, juokingas buvo ir pats juokas. Sykį išsiruošėme žemuogiauti į pievas su suknelėmis, palikusios namie kelnes ir kelnaites, kad juoko įkarštyje galėtume tiesiog pritūpti ant žolės. Dabar tai atrodo kaip ypatingos rūšies ir niekada nepakartotas juoko terapijos ir urinoterapijos seansas.

Ar paradoksaliu būdu kaip toks pat gydantis galėtų būti suprastas Davido Lyncho filmas „Senelė“? Jo centre – į lovą nevalingai besišlapinantis ir dėl to skriaudžiamas vaikas. Didelė geltona paklodės dėmė, berniuko išgąstis ir gėda, vaiką baudžiantis tėvas, murdantis jo veidą į audinio geltonį. Iš trumpai mesto žvilgsnio tai galėtų pasirodyti atgrasūs vaizdai, kurie šių dienų masinės pozityvumo kultūros kontekste turėtų ne gydyti, o sargdinti. Tačiau per emocinį intensyvumą žiūrovas išlaisvinamas, jis atsipalaiduoja nuo kurios nors tikros ar tariamos bėdos, išleidžia susikaupusį garą. Panašiai atpalaiduojamos negatyvios vaiko emocijos klausantis vaikiškų pasakų su tiesioginio smurto epizodais, kur kas nors ką nors papjauna ar suėda, išduria akį ar eketėje prišąla uodegą. Gėdingų temų atvėrimas filme padeda demistifikuoti ir sumažinti gėdos stigmą, o turinčius panašias patirtis – išvaduoja iš izoliacijos, kuria palaikantį solidarumo jausmą. Filmo, primenančio sapną, estetika nevalingą šlapinimąsi paverčia nelyginant iškalbingo paveikslo detale, alegorija, simboliu, kuris, būdamas įvairiaprasmis, nebe toks apibrėžtas, jau nebekelia pasibjaurėjimo.

Norvegų filme „Savaip sąžiningas žmogus“, kuriame pagrindinį Ulriko vaidmenį atlieka puikusis Stellanas Skarsgårdas, paminėtina įspūdinga scena. Aplinkybių spiriamas Ulrikas galiausiai apsisprendžia nužudyti tariamai jį išdavusį skundiką Kenį. Įžengia į jo namus ir nusitaiko šaunamuoju ginklu. Ir štai mato, kaip jo auka meldžia pasigailėti ir iš baimės apsišlapina. Negana to, tuo pat metu į namus sugrįžta Kenio žmona su vaiku. Prieš Ulriko akis veriasi jo paties geidžiamo gyvenimo rutiniškumas, banali šeimos laimė, o sykiu jam pažįstamas žmogaus pažeidžiamumas, bejėgiškumas prieš smurtą. Jo akyse apsišlapinęs Kenis, pats save paniekinęs ir tapęs niekiniu, nusikaltimo ir įtūžio nevertu taikiniu, žudiko plane yra tarsi lūžio taškas. Nužudyti tokį menką, bejėgį žmogų jam pasirodo absurdiška, beprasmiška, o gal ir nežmoniška. Vertindami Ulriko įtūžį, kurį sukėlė jo paties nesėkmės, jo liguistą būseną, apie kurią sakoma, kad „šlapimas trenkė į galvą“, apsišlapinimo sceną galėtume suvokti kaip Ulrikui skirtą vaistą. Ir ne bet kokį, o tokį, apie kurį sakoma: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.“ Ulrikas pagydomas šlapimu – tiesiogiai ir perkeltine prasme, jis tampa tuo, kuo buvo ir kokį jį matėme iki tol, – savaip sąžiningu arba savaip švelniu, žmonišku žmogumi.

 

Žmonės ir gyvūnai

 

Daugelis žmonių, labai išsigandę, patiria ką nors, ką vėliau supranta kaip prarastą kūno kontrolę. Paprastai tariant, persmelkti baimės tampame nebe tokie žmogiški ar net nebe visiškai žmonės. Stipriai persigandus įsijungia vadinamasis gyvūniškas „kovok arba bėk“ režimas, arba simpatinė nervų sistema. Kūnas sutraukia kai kuriuos raumenis, atpalaiduodamas kitus, vienas tokių – šlapimo pūslės sfinkteris, arba tam tikras šlapimą sulaikantis vožtuvėlis. Smegenų prioritetas šiuo režimu – ne socialinis padorumas ar estetika, o išlikimas. Tai vertinama ir kaip archajiška, evoliuciškai susiformavusi ir iki šių dienų išlikusi reakcija. Mat kai kuriems gyvūnams toks nevalingas išsituštinimas padeda pasprukti nuo priešo: ir kūnas lengvesnis, ir paliktas kvapas gali priversti stabtelėti persekiotoją.

Apsišlapinant iš juoko, kūnas irgi tampa nevaldomas, nors priežastys ir veiksniai čia kiti. Daugiausia čia kalti ne itin stiprūs dubens dugno raumenys. Jie neatlaiko smarkiai padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje. Tačiau galutinis verdiktas galėtų būti panašus: žmogiškumas, arba žmogus su visa jo kultūra ir statusu, pralaimi prieš kūną, žmogus pasirodo esąs ne mažiau kūniškas nei koks nors kitas gyvūnas.

Ar ne panašiai – kaip gyvulį – vertiname ir apsišlapinusį girtuoklį? Toks nelaimėlis tampa savo kūniškumo auka, o tai, kas jame žmogiška, nebeišgali pagelbėti. Alkoholis slopina antidiurezinį hormoną, šis padeda inkstams sulaikyti vandenį. Paveikiama ir prefrontalinė smegenų žievė, atsakinga už savikontrolę ir adekvačių sprendimų priėmimą. Be to, alkoholis atpalaiduoja dubens dugno raumenis, šlaplės sfinkterį. Štai dėl ko apsišlapinti užmigus po rimtų išgertuvių – stačiai klasika, patvirtinanti žeminančius girtuokliui skirtus epitetus ar karikatūras, kur jis piešiamas panašus į kiaulę ar kiauliškoje aplinkoje. Ar taip reflektuojama manant, kad ši kritika padės pažadinti girtuoklių sąžinę ar savigarbą? Kai kur brėžiama ir kovos su velniu paralelė: juk žmogiškumo praradimas negalėtų būti iš Dievo, gėrio šaltinio. O jeigu jau čia velniava, tai moralai kažin ar padės.

Dėl tos pačios velniavos visai neatsitiktinai garsiajame filme „Egzorcistas“ (1973, rež. William Friedkin) dvylikametė Regan dar prieš akivaizdų apsėdimą per vakarėlį netikėtai apsišlapina – ant kilimo, svečių akivaizdoje. Padorus, žmonių sukonstruotas pasaulis suardomas, vienam iš bendruomenės praradus kūno kontrolę, nusiritus į gyvuliškumą, praradus gėdą, priverčiant gėdytis kitus. Dėl šios gėdos nepatogiai gūžiamasi po statusą reprezentuojančiomis kaukėmis, pajuntama, kad kaukės ne tik nepadeda, bet ir nėra visai patogios. Kitaip sakant, dirbtinės, daiktiškos tvarkos suardymas priverčia atsigręžti į galingesnį dvasių pasaulį, tampa savotiška šoko terapija. Neatsitiktinai „Egzorcistas“ išlieka paveikus iki šiandien – ir ne tiek dėl pabaisų, kiek dėl giliausios baimės, kad kūnas gali nebeklausyti, išduoti tave kaip kultūrinę būtybę, žmogų. Juk į ką pavirsta per amžius piešiamas taurus, kosmiškai prakilnus žmogaus siluetas, kai jis prakiūra ir iš jo gėdingos vietos pasipila skystis?

 

Šlapimas ženklina Dievą

 

Klausimą apie apsišlapinusio simbolinio žmogaus atvaizdą galėtų papildyti klausimas apie apsišlapinusį Dievą, Nukryžiuotąjį. Ar taip klausti būtų šventvagiška? Logiškai ar net teologiškai svarstant – ne. Krikščionybėje Jėzus vertinamas kaip žmogaus kūną išgyvenantis nepalengvintai: su visu skausmu, krauju, troškuliu, taip pat ir funkcijomis, kurios vertinamos kaip slėptinos ar gėdingos. Juk nukryžiavimas turėjo sukelti didžiulių fizinių ir psichologinių kančių. Medicininiu požiūriu skausmą, šoką ir stresą galėjo lydėti nevalingas šlapinimasis, juolab dėl ilgo kabėjimo, dusimo ir mėšlungio išsekus raumenims. Vadinasi, nukryžiavimo scenarijus – su visais žmogaus kūno silpnumo liudijimais – atskleidžia, koks radikalus buvo Dievo įsikūnijimas – Jo tapimas žmogumi. Nepaisant to, ikonografijoje kenčiantis Kristus vaizduojamas nepraradęs orumo, neatskleidęs, kad kaip žmogus jis, deja, turi nemažai bendra ir su kitais gyvūnais. Tokią poziciją galima suprasti. Kas kita – mūsų naratyvas ar ikonografinių simbolių interpretacija už tradicinės ikonografijos ribų.

Prieštaringų vertinimų ir pasmerkimų sulaukęs fotografas Andresas Serrano savo kūrinyje „Myžalų Kristus“ (1987) Nukryžiuotąjį panardino į savo paties šlapimą. Menininko tvirtinimu, tai nėra jokia šventvagystė. Esą kur kas šventvagiškiau Nukryžiuotojo ar kryžiaus simbolį naudoti kaip mažai ką bereiškiantį mados aksesuarą, pamirštant, kokiu siaubingu būdu Kristus buvo nužudytas. Tad logiškas atrodo ir kritikų, religinius simbolius aptariančių menotyrininkų tvirtinimas, kad kontroversiškas kūrinys yra ir šiuolaikinės kultūros ligos – simbolių nuvertėjimo – diagnozė. Pernelyg pripratome prie krucifikso kaip prie neutralaus papuošalo.

Netgi garsi meno istorikė vienuolė Wendy Beckett šiame kūrinyje įžvelgia idėją, neprieštaraujančią krikščioniškai Kristaus koncepcijai. Ir patį Serrano labiausiai žeidžia, kad jo kūryba vertinama kaip antikrikščioniška, nors nuo konfirmacijos dienos jis save tebelaikąs „Dievo kareiviu“. Pridurkime: Dievo pusėn stojančiu su savo urinoterapiniu menu, drąsiai, chuliganiškai suardančiu kitų savavališkai pastatytą sieną tarp šventumo ir profaniškumo. Priversdamas besibjaurintį žiūrovą pamatyti tai, kas kultūroje įprastai slepiama: kūno išskyras, audinių irimą, gendančios organikos dvoką, mirties kvepalus. O pamačius – pasinaudoti galimybe pagyti: nuo savo susireikšminimo, prisirišimo prie statuso, nuo savo banaliai sterilių ar steriliai banalių kasdienybės ritualų.

Beje, homeopatiniais gydymo šlapimu tikslais gali būti puikiai naudojamas ir vienas belgiškos tapatybės simbolių – „Besišlapinančio berniuko“ skulptūra, savo istorija siekianti XV amžių. Keletas legendų apie nekaltą berniuko šlapinimąsi byloja apie svarbų šio personažo vaidmenį gelbstintis nuo priešų ar užgesinant gaisrą. Nuo 1987 metų ši skulptūra, siekiant lyčių lygybės, turi ir moterišką variantą – „Besišlapinančią mergaitę“. Vien mintis apie tai veikia gydančiai. Nors kam nors kitam, ne medikui, matant, kaip ant specialaus padėkliuko poliklinikoje statau tyrimams skirtą buteliuką su gelsvu skysčiu, galėtų būti ne itin jauku. Kur kas droviau, nei apie tai užrašyti ar papasakoti. Tarsi asmenišką žmogaus siluetą peržengusi kūno dalis sujauktų žmogišką ne tik mano, bet ir stebinčiojo paveikslą, priversdama stebėtoją jaustis nepatogiai. Ir tai taptų mus siejančiu negalavimu, nors mes vis mažiau geidžiame būti susiję. Galbūt galėtume šį negalavimą gydytis tuo pačiu, dėl ko susirgome.

Trukt už vadžių – ir vėl nuo pradžių: šlapi herojai, suteptieji ir nuplautieji, mažų šuniukų balutės, geltonos dėmės ant sniego pusnių, automobilyje prie užpakalinio vaizdo veidrodėlio prikabintas dzingsintis Nukryžiuotasis, čia paliktas buvusio mašinos savininko. Daugiabutyje vidury nakties už sienos garsiai besišlapinantis ir po to vandenį nuleidžiantis kaimynas. Skimbčiojant Arvo Pärto varpeliams, tintinnabuli. Matematiškai apskaičiuotiems, muzikinėje kelionėje paimant nuo kelio visa, kas kitų buvo suprantama kaip likę nuo puotos, – likučiai, šalinimo produktai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.