Apie ritualus

Išlipusi iš automobilio prie Mažvydo bibliotekos, žvilgteriu į laikrodį ir pasipustau padus – vėluoju. Sumetu, kad iki Žemaitės skvero, kur atidengiama Liudos Jaruševičiūtės Stankevičienės „Bukantės miško“ freska ir kur savo tekstus su dar trimis rašytojomis skaitysiu šįvakar, daugmaž penkios minutės kelio. Vos įžengusią į prospektą, šūksniais pagauna smagi fotografų kompanija – Prospekto galerijoje atidaryta nauja paroda. Kažkas juokais vos neįtraukia manęs į vidų – Egle, pasilik! Čia pasijuntu išdurta – išdurta savo gimtojo miesto, kurio plyteles juk moku atmintinai. Pasiklysti Vilniuje, o tiksliau – supainioti jo kvartalus po pusšimčio čia pragyventų metų gali tik žmonės, gyvenantys paralelinėje realybėje; na taip, ir menininkai. O juk netoli Prospekto galerijos prieš kokius penkiolika metų eidavau konsultuotis pas psichoterapeutę. „Kažkuriuo metu saulėgrąžos efekto tiesiog neliks“, – sakydavo man, tik nežinia, ar norėdama įspėti apie tariamą negandą, ar pasiguosti pati. Kokio kokio? – karpiau gražiomis ausimis. Na, kai eini gatve, o vyrai gręžiasi tau pavymui. Tada tik palinksėjau visai kitais dalykais dūzgiančia galva, – na ir kas! Juolab pojūtis, kad būsiu jauna amžinai, tada dar nebuvo išgaravęs. O dabar saulėgrąža norėčiau būti pati – tik gręžtis ne į žmones, o ten link, kur dar kirba kūrybinė aistra. Moteris visada turi turėti savo interesų sferą, kurioje jaustųsi laiminga. Tai ne tik meilė ir gyvenimo partneris, bet ir kūryba, veikla, hobiai. Net tada, kai virtuvė nėra idealiai išvalyta, – sakau dukroms, kurios dabar terapinasi pas savo psichologes; kaip ir aš kadaise, greičiausiai per konsultacijas skųsdamosi savo motina.

Autorės nuotr.

Iki Žemaitės skvero dar dešimt minučių. Kairėje – Lukiškių aikštė su tiek aistrų sukėlusia jos renovacija. Prisimenu ją kitokią, bet ne mažiau šlykščią, smulkinta terakota išbarstytais takais, su pamėkliška juoda stovyla raudono jų susikryžiavimo centre. Šiai aikštei tarsi lemta būti šlykščiai, joje tiek neigiamo krūvio, kad nebeįmanoma tokios vietos prikelti niekam gražiam.

Su vaikystės drauge laipiojome ant tuščio postamento, kai stovyla jau buvo nuritinta. Dar prieš tai nudergta balandžių ji čia barkšojo visą mano vaikystę. Netoli buvo stotelė ir ten pirmą kartą mačiau, kaip viešoje vietoje senis išsitraukęs rodė savo ataugą, o šalimais stoviniuojantys abiejų lyčių suaugę žmonės vaidino to nematą.

Kaip gera, kad šito Vilniaus nebėra, nebėra mano vaikams, gal todėl aš dabar jame pasiklystu, supainioju kvartalus, nes juose per daug neigiamos įkrovos. Vis galvoju, kad kažkada norėsiu iš šito miesto išvažiuoti su visam, palikti jį su visais įaugusiais ritualais, skausmu ir nebesamais tuomet garbintais stabais, pritutintą dabar garbinamų naujų, su jame šeimininkaujančiais ne mano kraujo grupės žmonėmis, kurie atvyko čia daryti savo tvarkos. Pamažėl pradedu matuotis kitus miestus, miškus ir laukų tyrus, kur sena, nusvarinusi galvą lėtai gręžčiausi jau tik į gyvybę palaikančią saulę.

Ankstyvas ruduo dar šiltas ir pilnas ritualų – literatūros, teatro ir kino festivalių, meno mugių, gaivalo ir tebešvenčiamo gyvenimo džiaugsmo. Į jį kukliai, tarsi nenorėdami perdėm sutrukdyti, įsiterpia mirties ritualai; išliūdimi ir išverkiami pasitraukia, bet netoli. Jų galimą grįžimą nuolat jauti nugara, sprando pūkeliais. Per „Poetinį Druskininkų rudenį“ daug metų puoselėju ritualą apeiti Druskonį ir nueiti į miesto kapines. Šiemet neinu. Gal todėl, kad mirties ir taip yra per daug, juolab ne taip toli metas, kai pradės mirti mano amžiaus draugai ir bičiuliai.

Šiemet Druskininkai, perskrosti milžiniško lazerio spindulio, tarsi styrančio falo, signalizuoja apie kurorte vykstančias prabangias pramogas. Druskonio ežeras įpintas į lazerio misteriją, iš kolonėlių pulsuoja kvaitinantis ambientas. Lazerio substancija geba sukurti tai, kas neegzistuoja, – dabar kapinių tvora apraizgyta sapniška šešėlių danse macabre, šilas prisegiotas žaltvykslių, o lazerio šaknis atsimuša į ežero dugną, baugiai priartindama reginį prie slogučio. Barkšo į ciano mėlio lazerio piltuvėlį sugauta išpurtusi pilnatis, besisūpuojanti debesų ažūre. Viskas atrodo netikra, o kartu – keistai pažįstama, kad, regis, jau esi čia buvęs – pilnoje žaltvykslių girioje ir juodame ežero dugne.

Šiųmetinė PDR tema buvo „Poezijos ritualai“. Ruošdamasi pirmą festivalio dieną vykusiai to paties pavadinimo diskusijai, mąsčiau apie smarkiai pasikeitusius kultūros leidinių ritualus, apie epochos, kai redaktorius dar bendraudavo su autoriais redakcijoje, pabaigą. Dabar esu tikriausiai paskutinė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, kuri dar su autoriais kalba telefonu. Giedrė Kazlauskaitė buvo paskutinė redaktorė, kuri kai kuriuos poetus ir rašytojus, atnešdavusius rankraščius į redakciją Mėsinių gatvėje, dar pamatydavo gyvai.

O kartą per pusę metų man paskambina poetė Gražina Cieškaitė. Mudviejų su Gražina pokalbis visada būna toks pats: ji pasiskelbia, kad išsiuntė savo poeziją laišku, o aš, atvykusi į „Šatėnų“ redakciją, ilgėliausiais vienuolyno koridoriais, žioplinėdama į freskas, besižegnodama prie visų kampų, einu į zakristiją, kur ateina „Šiaurės Atėnų“ paštas. Grįžusi su didžiuliu voku į redakcijos kambarėlį, užsikvempusį tarsi sraigės kiaukute, atplėšiu laišką, pilną ranka rašytų rankraščio lapų. Tada sėdu prie kompiuterio, pasidedu rankraščius ir pradedu rinkti Gražinos Cieškaitės poeziją. Po to, kai eilėraščiai išeina laikraštyje, skambinu autorei pati. Paprastai atsiliepia kažkas iš jai artimų žmonių ir, paprašiusi pakviesti Gražiną, girdžiu, kaip garsiai ją šaukia – kažkodėl įsivaizduoju, kad vaikščiojančią laukuose, tyruose, ten, kur galbūt ateity vaikščiosiu aš pati. Tada pasigirsta žvalus Gražinos „alio“, aš pasakau, kad publikacija išėjo ir, kaip visad, išsiųsim jai laikraštį. Gražina maloniai palinki man gero rudens, pavasario ar vasaros – nelygu, koks būna metų laikas.

Žinau, kad šiame rituale mes abi esame paskutinės – poetė, kuri siunčia rankraštį į redakciją tikrame popieriniame laiške. Ir redaktorė, kuri renka poezijos tekstą, autoriaus parašytą ranka.

Rudeniui persiritus į gruodį, penkioliktus metus sukviesiu drauges – rašytojas ir menininkes – kepti meduolių. Kepėjų sudėtis, tiesa, kito, bet per tą laiką užaugo daugelio mūsų vaikai, pirmus kartus nedrąsiai pjaustę iš tešlos savo vaikystės animacinių filmukų herojus.

Į skaitymus prie Žemaitės paminklo spėjau. Nusprendžiau skaityti prieš devynerius metus parašytą esė – joje miniu ir Žemaitės skverą, ir dabar į „Bukantės miško“ freską įsimontavusį Fridos Kahlo grafitį. Buvau jau pamiršusi, kuriame tiksliai tekste apie tai rašiau, bet visą informaciją per sekundės dalį iš internetinio kapinyno išrausė DI. Radęs ten esė apie mano tėvą, kuris mirė lygiai prieš devynerius metus. Gal net DI atstos mums ateity pamažėl silpstančią atmintį, primindamas, kas mes esame ir ką veikėme gyvenime. Lazeris bus tiek tobulas, kad gebės atkurti mūsų draugus ir mirusius šeimos narius. Tik, kaip visi dirbtiniai dalykai, neatstos jausmų, neprikels iš slogaus užmaršties rūko.

Pradėjus skaityti atrodė, kad skaitau iš labai toli, iš tų devynerių metų perspektyvos, o gal iš pačios miško tankmės – kaip ir freskoje, iš pažiūros apgaulingai šviesios, iš tikro – klaidinančios. Garso kolonėlės keistai sklaidė garsą, jis labiau buvo girdimas ne pačių skaitančiųjų, o klausančiųjų; apie mirtį ir gyvenimą – temas, atsikartojančias visų mūsų tekstuose, o gal, kaip rašė Borgesas, rašome jį vieną vienintelį, tik skirtingai. Kažkurią akimirką pajutau, kaip bičiulės rašytojos, stovinčios kažkur minioje, apglėbė mane nematomais palaikančiais saitais – kad nepasiklysčiau.