Gumbavapsvių obuolaičiai
Ateinu į redakciją rašyti. Už stiklinės kabineto sienos matau J., palinkusią prie redaguojamų tekstų, – nepakeldama galvos, mosteli pasisveikindama. Slankioju iš kampo į kampą, braukau dulkes nuo knygų nugarėlių. Tada sėdu prie kitų darbų, bet ne to – pagrindinio, – dėl kurio atėjau. Saulės rezginin įsimeta mažut mažutėlė prokrastinacijos spyruoklė, savo įvijom pamažėl įveršianti kvėpavimą. Patrinu krūtinę, užsimetu paltą ir maunu pro duris, palikdama J. tokia pat poza.
Lauke – išsipildžiusi saulėto rudens popietė, žygiuoju čežindama lapus, pasuku pažįstamu šuntakiu palei Vilnelę, po kojomis – klevų ir ąžuolų lapai, pastarieji aplipę gumbavapsvių obuolaičiais, viduje saugančiais po lervą. Paradoksaliai estetiškas parazitavimo būvis, vis dėlto nekenkiantis medžiui, nes lapus su gumbavapsvėmis jis nusimeta. Užlipu į Altanos kalną naujais laiptais, kartkartėmis stabteliu atsipūsti ir apsižvalgyti. Esu vienoje mistiškiausių Vilniaus vietų, dabar apsigaubusioje rūdžių pustoniais, kaskart priverčiančioje rudenį įsimylėti iš naujo, net tada, kai atsižegnoji kaip nuo seniai pasibaigusių santykių. Iš kažkur sklinda meditatyvi muzika, neaišku, ar repetuoja vakare koncertuosianti grupė, ar groja parke dar tebeveikiantis fontanas. O gal kažkas Vilniui sukūrė nuolat čia skambėsiantį foną – niūroką, gotišką, su vis pasigirstančiu pratisu šuns, o gal vilko staugsmu. Į tokią muziką gali siaustis akedija ir Vilniaus splinas. O gal tik mano vaizduotė.
Grįžtant atgal, visiškai sutemsta.
– Rašai? – šelmiškai teiraujasi J. grįžusios, pati skubriai rengdamasi eiti namo. O gal į jogą.
Beje, joga man niekada nesisekė – paprastai būnu nelanksčiausia grupėje ir kai visi sėdėdami ištiestomis kojomis liečia pilvais šlaunis, aš stebeiliju į laimingųjų pakaušius, užstrigusi kaip neįveikiamą riešutą gavusi riešutų gliaudyklė.
Pavydžiu visiems, kurie įsigudrino rašyti dienoraščius. Dienoraščių rašymas nereikalauja gaišti laiko prie teksto jungčių. Teksto jungtis rašyti sunkiausia ir bjauriausia, nes reikia sukti galvą, kaip pradėti rašyti apie tai, kas tau įdomu, net jei tai visiškai nesusiję su tuo, kas jau parašyta.
Nueinu į mišias. Patinka mažosios, neiškilmingos, vykstančios koplyčioje, o ne prie pagrindinio altoriaus. Mūsų nedaug, visi jaučiamės truputį nejaukiai – intymi koplyčios erdvė verčia būti labai arti vieniems kitų. Kai netoliese sėdinti jauna moteris eidama komunijos pasiima ir savo didžiulę kuprinę, mąstau, kad esu galbūt labiausiai nesisaugantis žmogus, kuris paliktų kuprinę ant suolo. Keistuolis visas mišias bučiuoja saulės vaiku vadinamą mergaitę, galbūt dukrą, į kaklą. Būtent melsdamasi norėčiau būti kažkur anapus priešybių, nevertinti. Tačiau vertinu – nepaliktą kuprinę, suaugusiojo intymiai bučiuojamą neįgalų vaiką, tuos, kurie kažkodėl nori garsiau atitarti maldoms arba užbėgti į priekį per „Tėve mūsų“. Ir vis dėlto, mišioms pasibaigus, išeinu laiminga.
Nesiliauju galvoti apie neseniai matytą filmą „Alphonso Lingis. Kontaktas“ (rež. Vytautas Oškinis). Lingis filme ištaria, kad jei žmogus nėra pagiežingas ir jo nekankina sveikatos problemos, tai pakankama sąlyga jam būti laimingam. Vis negalėjau atsikratyti minties, ar šiuo metu įvardintų sąlygų pakanka ir ar dabartiniame neramumų kontekste rami asmeninė laimė nėra savitas dvasinis dezertyravimas. Į šį klausimą sau neatsakau iki šiol ir gal dėl šios priežasties Dievo visada meldžiu neleisti man suklysti.
Artėjant Vėlinėms, bičiuliai pakvietė švęsti Šiurpnakčio į „Kitų knygų“ leidyklą. Kai kurie kruopščiai ruošėsi ir kūrė kostiumus patys – užėjusi į knygyną „Eureka!“, sutikau A., atėjusią pasiskolinti kartono dėžių, iš kurių planavo išsikirpti balandžio kojas. A. parodė nusipieštą balandžio kostiumo eskizą, kuris buvo panašus į meno kūrinį, o L. iš „Šiaurės Atėnų“ nusilipdė papjė mašė saulę ir vaidino Saulės mūšį. Dar buvo vaiduoklis, nelabieji, dvasių, raganų, kiaulė ir visokių kitokių personažų. Sučirškus durų skambučiui, visi susigrūsdavo prie durų, kad pasitiktų naujai atėjusįjį, tada kurį laiką aidėdavo juokas, o svečias mėgaudavosi dėmesiu. Buvo linksma ir jautėmės laimingi. Net ir tada, kai į velnią įsikūnijęs T. skaitė Algimanto Mackaus „Triumfališkąją“ iš rinkinio „Chapel B“ (1965), dedikuoto Antanui Škėmai; visiems choru atitariant: „Ir mirtis nebus nugalėta.“
Per Vėlines ėjau į šalia sodybos esančio mažo kaimelio kapinaites. Eiti reikėjo per mišką, pasišviečiant žibintuvėliu, o artėjant prie kapinių žvakės ant kapų iš tolo atrodė tarsi ilga procesija, pamažėl slenkanti pamiške. Nors kapines juosia neaukšta tvora, įeiti galima tik per šalia stovinčios bažnyčios šventorių, atsidarius metalinius vartelius su kryžium viršuje. Vėjo nebuvo ir ugnis degė ramiai. Uždegiau žvakes ant kelių nelankomų kapų, taip pat nepažįstamų keturių šeimos moterų. Jų kryžius inkrustuotas naivia mozaika iš keraminių plytelių duženų, o kapas nubarstytas šviesiu pušyno smėliu.
●
– Na, ir kam kankintis? Rašymas turi ateiti natūraliai, – sako man J.
– Tada niekas nieko gero neparašytų, – pasipučiu.
Lieku viena. Stebiu, kaip pastate priešais išjungiamos paskutinės šviesos ir dabar šviečia tik mano stalinė lempa.