Senienos ir naujienos (28)
Dainius Dirgėla. Finišo kreivoji. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 120 p.
Svarstau, ar Dainius Dirgėla vadintinas postmodernistu. Atitinka intertekstualumo kriterijų, nes vis kas nors cituojama. Eilėraščiai konstruojami koliažo principu, iš skirtingų kontekstų – kitų eilėraščių, antraščių ir pranešimų, vaikų kalbos nuotrupų ir pan. Bet ar pats postmodernizmas jau nėra praėjusi epocha, po kurios turėtų ateiti kas nors kita, pvz., postpostmodernizmas, metamodernizmas ar kt.? Daug švelnios tėvystės, bet gerąja prasme nustebino erosas (p. 33). Trūksta metasiužeto, pavadinimą atspindinčio sumanymo, kuris kartotųsi lyriniais (ar ir postmoderniais) motyvais. Kodėl kreivoji, kuo ji skiriasi nuo tiesiosios?
Eleonora Terleckienė, Marius Jonutis. Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas.
V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2026. 102 p.
Graži knyga vaikams apie Radvilą Našlaitėlį, bet kai ką neprošal pasikartoti ir suaugusiesiems. Pvz., faktą, kad našlaitėliu jį dar mažą pavadino karalius Žygimantas Augustas, radęs verkiantį lovelėje. Skaitydama permąsčiau savo pačios kelionę į Jeruzalę, kad ir nepiligriminę. Nuotykiai su plėšikais, mumijos, kurių vaiduokliai rodėsi kunigui, egiptiečiai, gebantys sugauti žuvį burna. Egzotiniai gyvūnai ir vaisiai (bananą pasakotojas apibūdina kaip agurko pavidalo ir kriaušės skonio). Mariaus Jonučio piešiniai-drožiniai sukuria spalvingą ir jaukų senovės priartinimo įspūdį.
Doireann Ní Ghríofa. Šmėkla gerklėj. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Rara, 2024. 264 p.
Knygą paminėjo Inga Vidugirytė-Pakerienė, bandydama man parodyti, kaip įmanoma parašyti diserį. Skaičiau godžiai – tikrai labai paveiku, iškart susitapatinau su gimdymo, žindymo, vaikų priežiūros aprašais. Jie labai literatūriški, bet dar labiau jaudina panirimas į XVIII a. rašytojos biografiją – jis nėra naudingas, juo nesiekiama tyrimo, mokslinio atradimo ar tiesos. Kaip tiksliai suformuluota: „Esama savotiško pasitenkinimo, kurį gali patirti prarasdamas save, pasinerdamas į kitų poreikius: man šis išnykimas teikia džiaugsmo“ (p. 35). Ačiū už parodytą kelią, Inga.
Aušra Kundrotaitė. Ardymas. Esė. V.: Slinktys, 2026. 176 p.
Aušrą Kundrotaitę atsimenu nuo paties pirmojo (beje, prozos) teksto „Šiaurės Atėnuose“. Tuo metu ji, atrodo, buvo bebaigianti universitetą. Atsimenu ne iš išvaizdos (su autoriais jau beveik nesusitikdavome, santykius ėmė diktuoti elektroninis paštas), bet iš teksto – kažkas jame buvo, nors braukėme logines klaidas. Pratarmėje gražiai paaiškina, susieja tekstą su siuvimu, medžiagos tekstūra. Ardymas – dekonstrukcijos judesys: čia veikia ir teoretikės žvilgsnis, ir nauji tapatybės sluoksniai, ir atsitraukimas nuo tėvynės, kita kalba, kitos kultūros. Gražiausia esė – „نیژو ر“ (Rožyn), apie draugę iš Teherano. Ir krikščionybė, nepaisanti siaurų krikščionizmo ribų.
Sigitas Birgelis. Liber Vitae. Eilėraščiai. Punskas: Aušra, 2026. 86 p.
„Poezijos pavasario“ metu istorikas Sigitas Birgelis lydėjo mus po Suvalkų kraštą, pasakodamas dalykus, kurių nerasi jokiose knygose. Kuklios laikysenos, bet savo eilėraščius skaito su vidiniu susitelkimu, ir klausantieji jais patiki – atpažįstami Punsko motyvai („Genius loci“, p. 25), etnografinės detalės, kraštotyros interesas. Įtampa tarp lietuvių ir lenkų, istoriškai pasireiškusi ir per Bažnyčios administratorius, – skaudi, bet labai įdomi tema.
Ernestas Parulskis. Lėti nuotykiai. Esė. V.: Tyto alba, 2026. 348 p.
Nelengva tą užrašyti, bet Ernestas Parulskis pralenkė Sigitą Parulskį, kurio eseistika man tiek daug reiškė 2000-aisiais. Žodis „pralenkė“ gal kiek netikslus; „transformavo“? „Lėti nuotykiai“ iš pirmo žvilgsnio visai neprimena lietuviškų esė, labiau publicistiką arba detektyvinius apsakymus. Tai jau visai kitokia esė banga, ir, bijau, literatai jos nesupras iškart. Tekstai parašyti kitaip, pasitelkiant menotyrininko patirtį, be melancholijos, ne poetišku stiliumi, bet demonstruojant faktologinę akrobatiką. Kita vertus, įpusėjus knygą, ima girgždėti tos akrobatikos mechanizmas, faktų gausa – pasiilgsti gimtosios melancholijos ir norisi grįžti prie Sigito Parulskio.
