„Didysis eteris“: troškimų medžioklė su televizijos kameromis
„Didysis eteris“ (Primetime) – tai filmas apie amerikiečių žurnalistą Chrisą Hanseną. Nors ant jo lentynos – dešimt „Emmy“ statulėlių, tikrosios šlovės laikotarpį Hansenas išgyveno 2004–2007 m., kai kūrė ir vedė NBC laidos „Dateline“ segmentą „To Catch a Predator“ („Pagauti grobuonį“).
Ateivis prieš grobuonis
„To Catch a Predator“ veikė taip: organizacijos „Perverted Justice“ („Iškrypęs teisingumas“) savanoriai interneto pokalbių kambariuose apsimesdavo 11–15 metų berniukais ir mergaitėmis ir viliodavo potencialius pedofilus. Kai šie suaugę vyrai prirašydavo pakankamai nešvankių žinučių „vaikams“, „vaikai“ pakviesdavo juos į svečius, „kai tėvų nebus namie“. Atvykusius „grobuonis“ pasitikdavo „masalas“: pilnametė mergina arba vaikinas, atrodantys kaip paaugliai. „Masalas“ „grobuoniui“ pasiūlydavo sausainių, šaltos arbatos ir, tarstelėjęs, kad jam / jai reikia į tualetą / įjungti skalbyklę / pašerti šunį, pasišalindavo.
O tada iš už durų pasirodydavo Hansenas ir nustėrusiam „grobuoniui“ tardavo: „Kodėl tau neprisėdus štai ten?“ (Why don’t you have a seat over there?) Perskaitęs įtariamajam jo paties nešvankias žinutes, rašytas „vaikui“, ir rimtai pasikalbėjęs, Hansenas leisdavo jam eiti savo keliais. Pirmosiose laidose taip ir būdavo. Vėliau „grobuonių“ už durų laukdavo policijos pareigūnai ir juos iš karto suimdavo. Viską nufilmuodavo gausybė kamerų ir po kurio laiko parodydavo NBC.
Hansenas ir žymioji jo frazė tais „interneto viduramžiais“ (XXI a. pirmajame dešimtmetyje) tapo memais. „Pasiūlyti prisėsti“ internautų slengu reiškė „apkaltinti potraukiu vaikams“. „To Catch a Predator“ tapo populiariausiu „Dateline“ segmentu ir nustelbė visą kitą aktualijų laidos turinį. Hanseną ir jo segmentą parodijavo „Simpsonai“, „Pietų parkas“, „Šeimos bičas“ ir kitos populiariausios komedijos. 2006 m. „Emmy“ ceremonijos vedėjas Conanas O’Brienas įžanginiame filmuke taip pat buvo juokais „prigautas“ Hanseno.
„Didžiajame eteryje“ Hanseną vaidina tikriausiai įdomiausias iš žymiųjų šių laikų aktorių – Robertas Pattinsonas. Pattinsono Hansenas – tarsi ateivis, nusileidęs į Žemę ir bandantis pritapti prie žmonių visuomenės. Problemėlė tik viena – kaip būti žmogumi, ateivis mokėsi vien žiūrėdamas televizijos žinių vedėjų įrašus. Pattinsonas dar kartą įrodo, kad meistriškai vaidina keistuolius (galime prisiminti „Gerą laiką“ ar „Švyturį“). Režisierius Lance’as Oppenheimas yra sakęs, kad „Didysis eteris“ – tai meilės laiškas tikrajam Hansenui. Tikrasis Hansenas į tai atsakė: „Jei čia meilė, tai baisu įsivaizduoti, kaip atrodytų piktas jo laiškas man.“
Vis dėlto, nepaisant švelnaus tikrojo Hanseno nepasitenkinimo, filmo Hansenas yra sudėtingas ir nevienmatis žmogus. O tai – labai gerai, nes padaryti žurnalisto narcizo-egocentriko-psichopato, besirūpinančio tik savo reitingais ir karjera, kaliausę būtų buvę labai lengva. Filmo Hansenas ieško ne tik šlovės, bet ir teisingumo, netgi biblinės-apokaliptinės pergalės prieš totalų blogį. Jis nuoširdžiai bando daryti viską teisingai, tačiau negali pabėgti nuo savo paties ateiviškumo.
Ko trokšta liaudis?
„Didysis eteris“ – tai filmas apie troškimus ir tapatybes. „Grobuonys“ trokšta pasinaudoti paaugliais. Hansenas trokšta tuos „grobuonis“ prigauti, trokšta reitingų, trokšta ir vėl būti „tikras žurnalistas“. Masalą vaidinantis Danas (jį filme taip pat puikiai vaidina Skyleris Gisondo) trokšta įstoti į profsąjungą, susirasti agentą ir tapti „tikru aktoriumi“. Policininkai trokšta Amerikos visuomenei parodyti, kaip puikiai gina, saugo ir padeda.
O „grobuonys“ netrokšta būtent to, ką Hansenas jiems padaro. Iki jiems pasirodant prieš visą šalį NBC eteryje, jie tėra žmonės, turintys labai neleistinų troškimų. Troškimų, apie kuriuos nežino jų artimieji, kaimynai, bendradarbiai, bendruomenė, tam tikru pasąmoniniu lygmeniu – net jie patys. O kai Hansenas juos prigauna, kai jie, meldžiantys pasigailėjimo arba prispausti policininko keliu, pasirodo per televiziją, jie įgauna aiškią pedofilų tapatybę, kurios jau niekada nenusiplaus.
Ar jie to nusipelnė, ar taip jiems ir reikia? Tai – labai sunkus klausimas, sunkesnis, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Kad į jį atsakytume, turime kolektyviai, visi kartu atsakyti į kitą klausimą: kaip stipriai „grobuonys“ pažeidžia įsivaizduojamą socialinį kontraktą? JAV teisinė sistema atsako – įvairiai. Kai kurie sėdo į kalėjimą, kiti – nuteisti lygtinai, tretiems baudžiamoji atsakomybė apskritai nepritaikyta pritrūkus įrodymų ar nustačius procesinių pažeidimų. Taigi, atrodo, kad pedofilo tapatybės suteikimas – likimas, kurį pats Hansenas filme pavadina „tam tikra prasme baisesniu už mirtį“, – gali būti neproporcingas. Pripažinkime viešą paslaptį: teisingumą vykdo ne tik teismai, tuo užsiima visa visuomenė. Ar galime, tuo labiau – ar turėtume pasigailėti vaiką tvirkinti siekusio vyro? Ar jis sulaužė mūsų pasitikėjimą taip įžūliai, kad amžinai turės nešioti gėdos ženklą?
„Didžiojo eterio“ koloritas tamsus, o režisūra, operatoriaus darbas ir montažas kelia klaustrofobijos, uždarumo, tamsos baimės jausmus. Viskas signalizuoja, kad „grobuonys“ nėra vieninteliai, turintys tamsių troškimų. Reitingų, šlovės, teisingumo, pergalės prieš blogį ir savotiškos aukščiausios formos savirealizacijos filmo Hansenas trokšta taip stipriai, kad yra pasiryžęs paaukoti visus, pasitaikiusius jo kelyje. Šiuo požiūriu jis taip pat yra kraupus – ne, tikrai ne tiek, kad prilygtų „grobuonims“, bet visiškai kitaip kraupus. Atrodo, kad jis yra pasiryžęs traumuoti apskritai visus aplinkinius, įskaitant savo paties vaikus ir „masalus“ vaidinančius aktorius, – ir, kas dar įdomiau, atrodo, kad jis tai daro iš nuoširdaus pasišventimo kilniam reikalui.
Sekdami storu susivijusių tamsių troškimų siūlu lyg ir turėtume prieiti jo galą, kuriame mums lyg Smaragdo šalies burtininkas pasirodys galutinis, pirmykštis troškimas, viso to tikslas: dėl ko, galiausiai, visa tai daroma? Kitaip tariant: o ko nori žiūrovai, ko nori Amerikos visuomenė, ko nori liaudis? Bėda ta, kad į šį klausimą dar niekas nėra iki galo atsakęs. Bet pamėginkime: kodėl žmonės taip noriai žiūrėjo „To Catch a Predator“?
Kadangi pats peržiūrėjau nemažai šio šou iškarpų „YouTube“, galiu pasakyti, kodėl jį žiūrėjau aš – tikriausiai bent dalis žiūrovų mėgavosi tais pačiais dalykais. Pirmiausia – todėl, kad mane vilioja vadinamoji „visuomenės papilvė“. Iščiustytuose JAV didmiesčių priemiesčiuose, pasirodo, knibždėte knibžda (!) vaikų tvirkintojų: tai jaudina ir intriguoja, o aš jaučiuosi, lyg matyčiau tiesą, daugiau, nei mato kiti. Tuo labiau, kad aš nesu vaikų tvirkintojas: vadinasi, kad ir koks blogas, apsileidęs, tingus būčiau, kad ir kokių trūkumų turėčiau, aš esu geresnis už juos. O galiausiai – aš žiūriu šį šou, nes jo gale vaikų tvirkintojams bus įvykdytas teisingumas: vadinasi, teisingumas egzistuoja, vadinasi, bent kai kurie žmonės gauna ko nusipelnę.
Kino filmo „Didysis eteris“ kadras
Teisingumo teatre visada laimi gėris
„Didysis eteris“ – tai filmas apie teisingumą ir televiziją.
Teisingumas visada buvo, yra ir bus vykdomas rituališkai. Ritualo reikalauja pati jo prigimtis: juk teisingumas – tai atstatymas to, kas buvo sulaužyta, išniekinta, sunaikinta. Kitaip tariant – tai siekis to, kas yra fiziškai nebeįmanoma. Sulaužyti, išniekinti, sunaikinti dalykai iš tikrųjų nebegali būti atstatyti, nes laiko strėlė jau pajudėjusi į priekį, entropijos Visatoje pagausėjo, istorijoje ir atmintyje pats sulaužymo, išniekinimo, sunaikinimo faktas jau užsifiksavęs. Tačiau jei visi kartu atliksime atskleidimo, teismo, bausmės, atgailos ir atleidimo ritualą – galėsime toliau gyventi taip, lyg būtume įveikę fizikos ir psichikos dėsnius.
Bene juokingiausias „To Catch a Predator“ elementas – įtariamųjų suėmimas. Vos sutrikęs ir pastėręs „grobuonis“ žengia žingsnį laukan iš tariamų „masalo“ namų, tuoj prie jo šaukdami pribėga penki policininkai, nutaiko į jį ginklus, įtariamąjį parverčia ant žemės, užlaužia rankas, jei reikia (o kartais ir kai nereikia), panaudoja elektrošoką. Visa tai – sulaikant neginkluotus žmones, įtariamus pasikėsinimu tvirkinti vaikus. Galėtum pamanyti: „Taip juk daro Amerikoje.“ Bet kad ne – net pietinių valstijų farai yra viešai pripažinę, kad tai yra visiškas perteklius ir spektaklis. Tokioje situacijoje pakaktų vieno ar dviejų pareigūnų, kurie devynis kartus iš dešimties nenaudotų nei fizinės jėgos, nei antrankių, nei elektrošoko, nei ginklų.
Kita vertus, taip iš tikrųjų „daro Amerikoje“, kur teisėsauga vadovaujasi posakiu „Ginkluotą blogietį gali sustabdyti tik ginkluotas gerietis“. Juokinga, iškalbinga ir tikriausiai nedaug nuo realybės nutolusi „Didžiojo eterio“ akimirka – tai Hanseno ir jo komandos sutikimas Teksaso valstijos Merfio mieste. Maždaug 15 tūkst. gyventojų miestelio policija prieš žurnalistus išrikiuoja visą turimą ginkluotę ir techniką: automatinius ir snaiperių šautuvus, granatsvaidžius, šarvuotus automobilius ir t. t. „Pedofilams čia nėra vietos“, – sušunka vietinės policijos viršininkas. Koviniai ginklai – tarsi totemai, skirti atbaidyti piktąsias dvasias – vaikų tvirkintojus.
„Realybės šou“ – tai mažiausiai nuo realybės priklausomas žanras. Žurnalistika, naujienos, aktualijos, analizė – visos jos turi remtis aiškia realybe. Net ir norėdamos ją iškraipyti, pirmiausia jos turi ją pažinoti. Grožinė literatūra, filmai, serialai, istorijos turi bent atrodyti realistiški, kad išlaikytų auditorijos dėmesį. O „realybės šou“ šią naštą nusimeta iš anksto paskelbdami, kad tai, ką jie parodys, ir bus realybė – kad ir kokia suformuota, daug kartų pergromuliuota, sustyguota ir sumontuota ji būtų.
Suplakame kokteilį iš teisingumo ritualo, realybės šou ir amerikietiško teisėsaugos įsivaizdavimo – ir gauname „To Catch a Predator“. Gauname supaprastintą realybės versiją, kurioje gėris (Hansenas, „Perverted Justice“, policija) nugali blogį (pedofiliją). Negalime sakyti, kad tokios realybės versijos mums nereikia. Dažnai tai yra būtent tai, ko trūksta ir mums, ir teisingumo sistemai. Žmonės pasitiki tokia sistema, kuri atliepia jų intuiciją, kuri atlieka teisingumo ritualą taip, kad entropija iš tikrųjų atrodytų įveikta. Dažnai labai svarbu įvardinti, kas yra nusikaltėlis, o kas – auka, ir nekomplikuoti realybės ilgais teorizavimais, kaip nusikaltėliai ir aukos apskritai atsiranda. „Gėris“ ir „blogis“ – tai aiškus „liaudies opijus“. Tačiau kai labai skauda, geriau suleisti dozę opijaus, o tuomet imtis spręsti didžiąją problemą.
Bet „Didysis eteris“ – ne apie paprastumą. Lance’o Oppenheimo filmas komplikuoja paprastą Chriso Hanseno realybę. Pats Hansenas sako, kad filmas jam labiausiai nepatiko tuo, kad daug ką išsigalvoja. Man atrodo, kad yra atvirkščiai – Hansenui „Didysis eteris“ nepatiko būtent todėl, kad, net daug ką išsigalvodamas, realybę atspindi daug tiksliau nei „To Catch a Predator“.
