TOMAS MARCINKEVIČIUS-BARONAS

Videožaidimų apžvalga (6): moralinė panika!

 

1969 m. jaunas Pietų Afrikos litvakas (nuo Holokausto bėgusio Lietuvos žydo sūnus) socialinis darbuotojas Stanley Cohenas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklai (LSE) pateikė savo disertaciją: „Chuliganai, vandalai ir bendruomenė: visuomenės reakcijos į jaunimo nusikalstamumą tyrimas“ (Hooligans, Vandals and the Community: A Study of Social Reaction to Juvenile Delinquency). Po trejų metų šios disertacijos pagrindu jis parašė knygą „Liaudies velniai ir moralinė panika“ (Folk Devils and Moral Panic) – pirmąją rimtą akademinę knygą apie moralinės panikos reiškinį.

Cohenas tyrė dviejų to meto Britanijos jaunimo subkultūrų – modų ir rokerių – konfliktus Anglijos pajūrio miestuose. Didžiausios jų muštynės vyko 1964 m. pavasarį Braitone, Heistingse ir Klaktone. Britų spauda kumščių nenulaikančius jaunuolius vadino „kenkėjais“ ir „padugnėmis“, o pora drąsesnių skiltininkų – netgi „vidaus priešais“ ir „grėsme tautos dorovei“. Pajūrio kurortus lankę Parlamento nariai vėliau teikė įstatymų projektus, kuriais siekta griežčiau bausti už chuliganizmą. Kolektyvinėje britų vaizduotėje modų atributai – mopedai, ilgos striukės su gobtuvais ir bitlų stiliaus šukuosenos – imti sieti su pavojumi, chaosu, nusikaltimais ir niekam tikusia jaunąja karta.

Cohenas nustatė, kad modų ir rokerių muštynės mastu ar pobūdžiu nelabai skyrėsi nuo įprastų jaunimo drakių pajūrio kurortuose ar po futbolo rungtynių (lietuviškai vaizduotei: įsivaizduokite eilinį vasaros vakarą Palangoje prieš dešimt dvidešimt metų ar atmosferą po „Žalgirio“ ir „Ryto“ rungtynių). Taip pat jis atrado, kad britų žiniasklaida galbūt klastojo interviu su „modais anonimais“ ir visaip bandė kišti nesusijusias naujienas po modų ir rokerių konflikto skėčiu.

Moralinė panika, pasak Coheno, – tai metas, kai „pavienius įvykius imame laikyti įprastu reiškiniu“, kai „perdedame žalos rimtumą, mastą, dažnį ir / ar neišvengiamumą“. Tokių epizodų žmonijos istorijoje ir dabartyje apstu: nuo romėnų įsitikinimo, kad nelemti krikščionys sugriaus imperiją, iki mūsų manymo, kad tiktoko prisižiūrėjusių paauglių smegenys pavirs omletais.

Vis dėlto, kalbant apie moralinę paniką, didžioji problema yra ne tai, kad ji apskritai egzistuoja ar kad jos epizodų vis pasitaiko. Kaip ir sąmokslo teorijų atveju, pagrindinė bėda ta, kad kartais moralinė panika kyla dėl labai tikrų ir rimtų problemų, o net ir išpūstuose burbuluose būna krislas tiesos. Pats Cohenas perspėjo, kad nurašyti moralinę paniką kvailumui – pavojingas reikalas, nes visuomenės emocijos ir galimas manipuliavimas jomis yra realūs reiškiniai. Be to, dėl kai kurių moralinės panikos epizodų „realumo“ negalime būti iki galo tikri. Puikus to pavyzdys – praėjusio tūkstantmečio pabaigoje kilusi nerimo banga dėl vadinamosios „2000 metų kompiuterių krizės“, kai baiminomės, kad kompiuteriai neatskirs 2000 nuo 1900 m. Net ir dabar iki galo nesutariama, ar ši krizė nenutiko todėl, kad jai buvo kruopščiai pasiruošta, ar tai nuo pat pradžių buvo tiesiog tuščias perdėtas nerimas dėl kelių pavienių problemėlių.

Atskiras moralinės panikos žanras – vadinamoji „medijos panika“, kai moralinę paniką sukelia nauja, naujoviška ar naujai išpopuliarėjusi medijos rūšis. Šiais laikais vyksta medijų panikos dėl interneto, socialinių tinklų ir videožaidimų, tačiau pati praktika kur kas senesnė. IV a. pr. m. e. parašytame Platono „Faidre“ Sokratas jau nerimauja, kad rašymas ir skaitymas silpnina žmonių atmintį. Šiokią tokią moralinę paniką XV a. Europoje sukėlė ir Gutenbergo spausdinimo staklės. Nors skaityti temokėjo apie 10 % Vakarų Europos gyventojų, vis tiek baimintasi, kad „liaudžiai“ prieinamesnės knygos skatins įvairiausias religines ir politines erezijas. XVIII a., kai raides pažinojo jau apie 50 % vakarų europiečių, buvo kilusi ir kita moralinė panika dėl „skaitymo karštligės“ – neva jaunimas ir moterys, įnikę į knygas, nebeklausys tėvų ir vyrų, išseks, susirgs džiova ir paliks visuomenę be ateities.

Moralinė panika dėl tariamo neigiamo videožaidimų poveikio tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Per tą laiką ji kiek išsikvėpė – jos aukso amžiumi būtų galima laikyti paskutinį XX a. ir pirmą XXI a. dešimtmečius. Vis daugiau žmonių žaidžiant videožaidimus (kad ir telefonuose), paplitus įvairių sričių „žaidimizacijai“, gausėjant sociologinių ir psichologinių tyrimų šia tema, videožaidimų per se baimė atrodo vis absurdiškesnė. Tačiau tai nereiškia, kad moralinės panikos epizodų, susijusių su videožaidimais, sumažėjo – galima sakyti, kad jie diversifikavosi ir dabar dažniau juos sukelia reakcija į tam tikrą žaidimą, o ne į videožaidimus apskritai.

Tad šįkart atiduosiu pagarbą videožaidimams, apie kuriuos visi turėjo po nuomonę, įskaitant ir tuos, kurie niekada jų nežaidė ir nė neketino žaisti. Pasiruoškime piktintis.

 

„Grand Theft Auto III“ (2001), „Grand Theft Auto: Vice City“ (2002), „Grand Theft Auto: San Andreas“ (2004; visus kūrė „Rockstar North“, Jungtinė Karalystė)

 

Galėjau šią apžvalgą pradėti nuo klasikos – „Doom“, „Quake“ ir „Duke Nukem“, tačiau man atrodo, kad su GTA, o ypač GTA III serija prasidėjo nauja moralinės panikos dėl videožaidimų era. Minėtosios šaudyklės buvo kontroversiškos, tačiau apsiribojo įvairiausių pabaisų ar „blogiečių“ šaudymu, o jų pagrindiniai veikėjai vykdė kokias nors kilnias misijas, gelbėjo pasaulį ir t. t. 1997 m. išleistas GTA buvo pirmas toks populiarus videožaidimas, kurio pagrindinis veikėjas buvo blogas, nemoralus gangsteris, mafiozas, užsiimantis įvairiausiais nešvariais darbeliais: daiktų, pinigų ir automobilių vagystėmis, muštynėmis, suteneriavimu, žmogžudystėmis, pagrobimais, sprogdinimais ir t. t. O štai GTA III pirmą kartą pasiūlė ne tik būti „blogiuku“, bet ir realistišką 3D aplinką, į kurią buvo galima iš tikrųjų panirti, įsijausti į jaunų gangsterių Klodo, Tomio ir Si Džėjaus personažus taip, lyg pats būtum jie.

Būtent pirmaisiais XXI a. metais trys niekuo dėtos raidės G, T ir A tapo „smurtingo videožaidimo“ sinonimu. Šie ir kiti videožaidimai tapo įrankiais tiriant videožaidimuose vaizduojamo smurto įtaką realiam smurtiniam elgesiui. Absoliuti dauguma tyrimų nerado ne tik priežastinio ryšio tarp smurto videožaidimuose ir smurto realybėje, bet net ir koreliacijos. Pora tyrimų nustatė, kad GTA galbūt nežymiai skatina agresyvų vaikų elgesį, pvz., atsikalbinėjimą, rėkimą ar stumdymąsi, tačiau ne realų fizinį smurtą. Šiuo metu, atrodo, sutariama, kad didesnę žalą GTA gali padaryti paties žaidėjo jaunai psichikai, o ne sukelti smurtinį to žaidėjo elgesį, nuo kurio galėtų nukentėti kiti žmonės. Pasirodo, žmonės, net ir jauni, sugeba patenkinamai skirti fantaziją nuo realybės ir neblogai supranta, kokios taisyklės galioja videožaidimuose, o kokios – realiame pasaulyje.

Kadangi 2001 m. man buvo keturiolika ir pats šios serijos žaidimus žaidžiau paauglystėje, tai galiu paliudyti, kad laisvė daryti blogus dalykus ir už tai sulaukti tik dekoratyvinių pasekmių tikrai buvo vienas patraukliausių GTA elementų. Tačiau vien jo nebūtų užtekę šiems žaidimams tapti komerciškai sėkmingiausia klasika. Jau tada mane žavėjo GTA III, „Vice City“ ir „San Andreas“ atmosfera ir puikus, kultūrinių nuorodų ir tamsaus humoro kupinas siužetas. GTA III, kurio veiksmas vyksta Laisvės mieste (Liberty City), t. y. Niujorke, įkvėpimo sėmėsi iš „Krikštatėvio“, „Gerų vyrukų“ ir „Sopranų“. Nuodėmių miestas (Vice City), t. y. Majamis, atrodo perkeltas tiesiai iš 1983 m. „Žmogaus su randu“ ir Lietuvoje kadaise taip pat populiaraus serialo „Majamio policija“. O „San Andreas“, kurio veiksmas vyksta Los Santose (Los Andžele), San Fjere (San Fransiske) ir Las Venturase (Las Vegase), leidžia įsijausti į etninių mažumų gaujų karus Kalifornijos ir Nevados valstijose.

GTA III ir jo tęsiniai taip pat buvo vieni pirmųjų „didelių“ smėliadėžės tipo atviro pasaulio 3D žaidimų – t. y. žaidėjui pateikė platų ir įvairiausių nuotykių pilną pasaulį, kuriame nėra būtina sekti pagrindine siužeto linija ir galima kūrybiškai nusistatyti žaidimo tikslus pačiam. Labai svarbu čia ir tai, kad didelis žaidimo pasaulis nėra vien plati dykra – jis prisodrintas įvairiausių įvykių ir į žaidėjo veiksmus reaguoja intuityviai, padeda jam eiti pasirinktu keliu.

Tiesa, ties „San Andreas“ GTA serijoje prasidėjo kiti intensyvūs procesai, tebesitęsiantys iki šiol. Pavadinkime juos „simsizacija“ (pagal žaidimą „The Sims“) ir „mainkraftizacija“ (pagal žaidimą „Minecraft“). Kitaip nei ankstesniuose GTA, žaidėjai čia jau gali keisti Si Džėjaus išvaizdą, užsiimti kasdieniais dalykais (valgymu, sportu, slapta ir su tam tikromis modifikacijomis – netgi seksu) ir patys „konstruotis“ žaidimo realybę. Tai – didelis šuolis, nes gausėjant pasirinkimų žaidimo pasaulyje atsiranda vis daugiau „socialinio tinklo“ aspekto ir galimybių monetizacijai (pvz., pinigų viliojimui iš vaikų „mikropervedimais“), o pagrindinė siužeto linija, kadaise buvusi viso žaidimo kamienu, tampa tiesiog dar vienu gyvenimo būdo pasirinkimu uždarame GTA pasaulyje. Aš moralinę paniką mieliau kelčiau dėl šių elementų, o ne dėl „smurto skatinimo“.

 

„Super Columbine Massacre RPG!“ (2005, Danny Ledonne, JAV)

 

1999 m. balandžio 20 d. du Kolumbaino (Kolorado valstija) vidurinės mokyklos mokiniai nušovė trylika bendramokslių ir vieną mokytoją, sužeidė dar 23 žmones, o galiausiai nusišovė patys. Kolumbaino žudynės 13 metų, iki 2012 m. Sendi Huko tragedijos, buvo daugiausia aukų nusinešusios šaudynės JAV mokykloje. „Šaudynės mokykloje“ (school shooting) – vienas keistesnių Jungtinių Valstijų fenomenų, toje keistoje šalyje įvykstantis po keliasdešimt kartų per metus.

2005 m. kino režisierius Danny Ledonneʼas išleido videožaidimą apie šias skerdynes. Žaidėjas žaidžia kaip abu šauliai – deda mokykloje bombas, šaudo į bendramokslius ir mokytojus, gauna patirties taškų (XP) ir keliasi lygį, skaito manifestus, klausosi Marilyn Mansono ir „Nirvanos“, tada (kaip ir realūs šauliai) nusižudo, patenka į pragarą, ten šaudo visokiausius monstrus, grąžina Friedrichui Nietzschei jo knygą „Ecce Homo“, galiausiai susiremia su pačiu Šėtonu, kuris sakosi besižavintis jų darbais.

Žaidimas, žinoma, sukėlė skandalą ir buvo pasmerktas daugelio žurnalistų, apžvalgininkų ir kitų viešų asmenybių, įskaitant ir Kolumbaino skerdynes išgyvenusius žmones. Tačiau taip pat jis tapo populiarus – žaidimą galima parsisiųsti nemokamai, ir taip jau padarė virš milijono žmonių.

Aš, matyt, senstu, nes menininkų saviraiškos laisvė man rūpi vis mažiau. Nors tikrai nesu linkęs į moralinę paniką ir nemanau, kad „Super Columbine Massacre RPG!“ reiktų uždrausti ar kur nors saugiai paslėpti, šiuo atveju man lieka iki galo neaišku: kodėl? T. y. ar tikrai pasauliui buvo reikalingas žaidimas apie Kolumbaino šaudynes ir ar tikrai buvo reikalingas būtent toks žaidimas apie jas? Ar kas nors būtų ką nors praradęs, jei jis nebūtų sukurtas?

Pabaigęs žaidimą dar pusantros dienos jaučiausi, lyg būčiau apsinuodijęs, – matyt, būtent taip mane paveikė interaktyvi paaugliška neapykanta, kurią tikrai gerai, bet įžūliai prikišamai perteikia „Super Columbine“. Galbūt tokia ir yra žaidimo paskirtis – šleikštulys? Tačiau, pirma, tokios žaidėjų reakcijos videožaidimo kūrėjas negali garantuoti: o ar norėtų, kad į sužaidimintas skerdynes kas nors reaguotų pasigėrėjimu, džiugesiu, susižavėjimu? Vėlgi, dauguma žmonių puikiai skiria fantaziją nuo realybės, tačiau Kolumbainas – ne tik fantazija, bet ir realus įvykis, o žaidimas to ir neslepia, iš dalies netgi yra dokumentinis. O antra – jei visi ir reaguotume šleikštuliu, ar tai atliktų kokią nors visuomeninę funkciją? Labai nedaug žmonių mano, kad šaudynės mokyklose – geras ar pateisinamas dalykas, tad papildomas šleikštulys čia nėra reikalingas. O „ginklų kultūros“ gynėjai pačioje Amerikoje į tą šleikštulį galėtų reaguoti toliau aiškindami, kad reikia „daugiau gerų vyrukų su ginklais, kurie sustabdytų blogus ginkluotus vyrukus“.

Jei žaidimo tikslas – padėti perprasti Kolumbaino šaulių mąstymą ir įvykius, kurie privedė juos prie žudynių, tai jis jį pasiekia gan neblogai. Vis dėlto, truputį atitolinus vaizdą, greitai paaiškėja, kad nesuprastų piktų paauglių pasaulyje yra labai daug, tačiau labai labai mažai jų, tiesiog statistiškai nereikšmingas skaičius, sugalvoja iššaudyti bendramokslius. Pats kadaise buvau nesuprastas piktas paauglys ir nieko nesu nušovęs. Be to, tie, kurie vis dėlto sugalvoja iššaudyti bendramokslius, beveik visi, kad ir kaip būtų keista, gyvena vienoje valstybėje, kuriai labai svarbi „ginklų kultūra“ ir nežabotas individualizmas. Be abejo, į paauglius ir jų psichikos sveikatą reiktų kreipti daugiau dėmesio, tačiau tai neturėtų būti „atlygis“ jiems už tai, kad kitu atveju jie griebsis ginklo.

Žodžiu, „Super Columbine Massacre RPG!“ manęs neįtikino, kad toks videožaidimas turi egzistuoti. Kaip videožaidimas jis irgi pusėtinas – gan monotoniškas ir nuspėjamas. Atrodo, kad žaidimas pernelyg pasikliauja „meno kūrinio“ statusu – pats kūrinio egzistencijos faktas svarbesnis nei žaidėjo malonumas. Taip, tokia monotonija sustiprina šleikštulio pojūtį (tiems, kurie apskritai jį jaučia). Tačiau kartu ji kuria parodijos įspūdį, o parodija, kaip sakoma angliškai, dažnai gali būti aukščiausia pasigėrėjimo forma. Gėrėtis šiuo atveju tikrai nėra kuo.

 

„Horses“ (2025, Andrea Lucco Borlera ir „Santa Ragione“, Italija)

 

„Horses“ – labai kinematografiškas žaidimas, kuriame tylusis kinas susitinka Pierą Paolo Pasolinį ir Yorgą Lanthimą. Mes žaidžiame kaip Anselmas – jaunuolis, kurį tėvai išsiuntė vasarai padirbėti į arklių ūkį. Vos Anselmui atvykus pas mieląjį ūkininką, paaiškėja, kad jo „arkliai“ – visai ne arkliai, o nuogi žmonės su arklių kaukėmis, kuriuos ūkininkas laiko garde, jais jodinėja ir naudoja žemei arti. Be to, juos saugantis „šuo“ Faido – taip pat žmogus su šuns kauke, kuris gyvena būdoje ir kas rytą pusryčiams gauna jovalo bliūdą.

Ką mes dėl to darome? Atspėjote – nieko, bent jau iš pradžių. Nieko nedaro ir miestelio teisėsauga, kunigas bei verslininkas: visi apsimeta, kad „arkliai“ iš tikrųjų yra arkliai, ir išnaudoja juos savo reikmėms. Iš čia kyla siaubas ir nepatogumas, kuriuos mes, t. y. Anselmas, per porą savaičių, praleisimų ūkyje, turėsime nugalėti.

„Horses“ labiausiai pagarsėjo tuo, kad didžiausia pasaulyje videožaidimų prekybos platforma „Steam“ atsisakė juo prekiauti. Pačios „Steam“ teigimu, taip nuspręsta todėl, kad pirmojoje žaidimo versijoje nepilnametė verslininko dukra jodinėja ant „arklio“ pečių (neva aliuzija į pedofiliją ar zoofiliją). Čia daug kas įžvelgė baisią veidmainystę. „Steam“ noriai ir be rimtų ribojimų pardavinėja pornografinius žaidimus. Tarp jų galima rasti ir, pvz., japoniškų hentai, kuriuose galima „užsiimti seksu“ su abejotino amžiaus pieštinėmis personažėmis, aprengtomis mokinukių uniformomis. Čia, matai, jokių aliuzijų į nieką jau nėra.

Kitas aspektas, dėl kurio „Horses“ tapo tikru reiškiniu, – šio draudimo įaudrinta diskusija apie praktiškai egzistuojantį „Steam“ monopolį videožaidimų rinkoje. Apie 75 % visų asmeniniams kompiuteriams skirtų videožaidimų pasaulyje perkama būtent iš „Steam“. Kadangi „Horses“ platinti atsisakė ir kita didelė parduotuvė „Epic Games“, videožaidimui neprieinami tapo apie 80 % rinkos. Nors kilęs ažiotažas kiek pakėlė „Horses“ populiarumą, studijos „Santa Ragione“ teigimu, pašalinimo iš „Steam“ tai neatpirko. Kūrėjai ir leidėjai sugebėjo apmokėti visas kuriant žaidimą pasiimtas paskolas, tačiau nesukaupė pakankamai lėšų, kad tęstų darbus, ir studiją uždarė.

Žodžiu, visiems viskas aišku: asmeninių kompiuterių videožaidimų rinką valdo aiškus korporatyvinis „tėvelis“, kuris pats vienas, neprivalėdamas nieko atsiklausti, sprendžia, kas yra švanku, o kas – ne, kas priimtina, o kas draustina.

Kaip žaidimas, „Horses“ – visai neblogas, tačiau kategorijos „geras“, mano nuomone, nesiekia. Pati žaidimo idėja ir scenografija, fonas, veiksmo vieta – nuostabūs, tiršti, atveriantys daug galimybių siužetui ir atmosferai plėtotis. Tačiau, tikriausiai ir dėl mažo biudžeto, tų galimybių žaidimas tiesiog nusikalstamai neišnaudoja. Pvz., „arklių“ ūkyje Anselmas turi kasdien atlikti tam tikras užduotis: palaistyti daržą, pašerti „šunį“, išmėžti „arklių“ gardą, prižiūrėti, kad „arkliai“ tarpusavyje nesantykiautų, ir pan. Jei ši žaidimo dalis būtų išplėtota – tai būtų puiki pašaipa iš šiuo metu labai populiarių „jaukiųjų žaidimų“, kurių pagrindiniai veikėjai beveik nieko kito ir neveikia, tik dirba kasdienius darbus. Tačiau „Horses“, tarsi kažkur skubėdamas, pristato šią sistemą žaidėjui ir tuomet labai greitai ją užraukia. Per keturiolika dienų, kurias trunka žaidimo siužetas, esame supažindinami su daug personažų, tačiau visi jie taip pat lieka neišplėtoti, neatskleisti, mums nepaliekama laiko ir erdvės iš tiesų suleisti pirštus į jų tamsiausiuosius blogio vidurius.

Apskritai „Horses“ daug labiau primena ne Pasolinio „Salo“, su kuriuo dažnai lyginamas (matyt, vien todėl, kad abu kūriniai itališki), o ankstyvuosius Lanthimo filmus, ypač „Iltinį dantį“. Tačiau žaidimas kenčia ne tik nuo piktųjų monopolininkų, bet ir nuo savo paties neapsisprendimo, kas tiksliai nori būti: novelė, filmas ar videožaidimas.

 

„Boyfriend Dungeon“ (2021, „Kitfox Games“, Kanada)

 

Pabaigai – tokia įdomesnė panika, kurią sukėlė ne susirūpinę tėvai, ne politikai, ne edgelordai žaidimų kūrėjai ir ne piktieji kapitalistai, o patys žaidėjai. Jei šios istorijos nežinote – kviečiu pamėginti atspėti: kuo pasipiktino žaidimo „Vaikinų [romantine prasme] požemis“ žaidėjai?

„Boyfriend Dungeon“ – tai „į „Rogue“ panašaus žaidimo“ (roguelike) ir pasimatymų simuliacijos (dating simulator) hibridas. Pagrindin* veikėj*, kuri(s) gali būti tokios lyties, kokios tik norite, vasarai atsikrausto į fantastinį Verona Bičo kurortą, jame sutinka daug įdomių žmonių ir eina į pasimatymus su jais. Kaip paaiškėja, dauguma tų žmonių gali pasiversti ginklais, kuriais apsiginklavus galima eiti į požemius muštis su pabaisomis. Kuo geriau sekasi draugiški ar romantiniai santykiai su „ginklažmogiais“, tuo geresni bus šie ginklai kaunantis su pabaisomis.

Žaidimą išleido nepriklausoma (indie) studija, jame labai svarbios LGBTQ+ temos ir sutikimo svarba: iš esmės visi veikėjai yra panseksualūs ir pasiruošę jus įsimylėti, tačiau būtinai atsiklaus jūsų sutikimo dėl kiekvieno įmanomo veiksmo. Na, toks fantazijų pasaulis neheteroseksualiems ar ne visai heteroseksualiems įvairaus amžiaus paaugliams, kurie dar ir nori pasimušti požemiuose. Galbūt „Boyfriend Dungeon“ gali sukelti tam tikrų nepagrįstų lūkesčių realiam pasauliui ir realiems santykiams tarp žmonių, tačiau, šimtąjį kartą pasikartosiu, fantaziją nuo realybės dauguma žmonių skiria puikiai. Kiek problemiškesnis aspektas, mano nuomone, yra „ginklažmogių“ sudaiktinimas (objektifikacija): žaidimo pasaulyje jie egzistuoja grynai mūsų malonumui, tiek kaip romantiniai partneriai, tiek kaip ginklai. Bet apskritai, perfrazuojant Cyndi Lauper, „merginos (ir vaikinai, ir nebinarinės lyties tapatybės žmonės) tiesiog nori linksmintis“.

Apskritai žaidimas toks pats lengvas ir smagus, kaip ir jo fantazija. Kova požemiuose – jo stiprybė, pabaisos sukurtos išmoningai, o ginklų įvairovė ir valdymo lengvumas tikrai džiugina. Požemiai, deja, žaidime tik trys (iki papildymo buvo tik du), tad šis malonumas greitai baigiasi. Pasimatymų aspektas taip pat sukonstruotas neblogai – palyginus su kitais šio žanro žaidimais, personažai pasižymi kiek gilesnėmis istorijomis ir kiek niuansuotesniais poreikiais. Žinoma, jie vis tiek lieka labai „animaciniai“ tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, tačiau būtų keista tikėtis realių, sudėtingų, nevienmačių asmenybių iš romantinių, seksualinių ar socialinių fantazijų. Tai, kad šis „aistrų romanas“ skirtas LGBTQ+, nereiškia, kad tai nebus tikras „aistrų romanas“, veikiau atvirkščiai – pažįstant camp kultūrą, pertempto absurdo galima tikėtis tik dar daugiau.

O štai šiokia tokia moralinė panikėlė kilo dėl to, kad vienas pagrindinių žaidimo blogiukų, ginklų kalvis Erikas, kaip paaiškėja bežaidžiant, yra stalkeris (persekiotojas, įkyrus gerbėjas), niekaip nepaliekantis pagrindin* veikėj* ramybėje. Jis siuntinėja žinutes, vis „netyčia“ pasirodo ten, kur pagrindin* veikėj* eina į kitus pasimatymus, dovanoja netikusias ir nenorimas dovanas, tikisi kažkokio prielankumo ar net meilės už tai ir šiaip elgiasi šlykščiai. Problema, kuri užkliuvo pirmosios žaidimo versijos žaidėjams – tai, kad ši siužeto linija buvo pagrindinė, t. y. Eriko išvengti buvo galima tik apskritai nežaidžiant. Ir tai, kad perspėjime buvo užsiminta apie stalkinimą, tačiau nepasakyta, kad tai – kertinė žaidimo dalis.

Kai kurie žaidėjai (daugiausia – žaidėjos, nes persekiojamos dažniausiai moterys) dėl to patyrė retraumatizaciją. Kiti tiesiog pasipiktino, kodėl lengvoje LGBTQ+ romantinėje fantazijoje egzistuoja tokie dalykai, ir užpylė studiją laiškais bei socialinių tinklų komentarais. Neapykantos pilnų laiškų ir grasinimų gavo netgi aktorius, įgarsinęs Eriką, – po to jis kreipėsi į gerbėjus internete ir priminė, kad nekontroliuoja įgarsinto personažo. „Kitfox Games“ pakeitė žaidimo siužetą taip, kad stalkerį galėtum užblokuoti iš karto ir tai nedarytų jokios įtakos tavo galimybėms žaidime, ir atnaujino perspėjimą žaidimo pradžioje.

Viena vertus, tokia moralinė panikėlė rodo, kad tam tikrame interneto ir videožaidimų kultūros kampe labai produktyviai gyvuoja „atšaukimo kultūra“ (cancel culture) ir už padorumo ribų išvešėjusi terapinė kultūra. Net ir pasirūpinusi perspėjimu, studija vis tiek buvo užpulta, kad perspėjimas „nepakankamas“, o kai kurių žaidėjų pyktis apskritai buvo paremtas vien tuo, kad jiems „žadėtoje“ jaukioje fantazijoje atsirado grubios realybės elementų. Būtų galima sakyti, kad tai – woke kultūros grimasos ir dar viena „pupelių sriubos teorijos“ (kai viskas turi būti apie mane; pasigūglinkit, smagus reikalas) išraiška. Pasaulio, kuriame svarbiausia mus apibrėžianti savybė yra mūsų psichologinių traumų derinys, vaizdelis.

Kita vertus, stalkinimas – menkas juokas. Tai savaime yra tam tikra emocinio smurto forma, nuo kurios neproporcingai dažnai kenčia moterys. Toks persekiojimas, kai kurių vis dar tebelaikomas romantišku, pažeidžia vieną pagrindinių savivertės elementų: asmens saugumą. O kartais jis išvirsta ir į tiesioginį fizinį smurtą – primušimą, išžaginimą, nužudymą. Žmonės, patyrę stalkinimą, mažų mažiausiai nusipelno tikslaus įvardinimo, kai toks persekiojimas yra kertinė „jaukaus“ ir konsento kupino pasimatymų žaidimo siužeto dalis. Žinodami, kad šio elemento neišeis išvengti, jie galėtų pasirinkti tiesiog nežaisti „Boyfriend Dungeon“.

Protingi žmonės sako, kad kartais dvi ar daugiau viena kitai prieštaraujančių minčių galima sutalpinti vienoje galvoje. Taip pat yra tokia Aristoteliui klaidingai priskiriama citata (kažkas prieš keliasdešimt metų nesuprato „Nikomacho etikos“): „Išsilavinusio proto požymis – gebėti apsvarstyti mintį jai nepritariant.“ Citata klaidinga, bet mintis nebloga – galbūt tai galėtų būti tam tikras priešnuodis prieš moralines panikas ir panikėles. Tikriausiai, deja, ne masinio vartojimo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.