Fotografija, kurios nėra. Sutikti Nidą
Pavadinimą ir temą inspiravo savaitė, praleista Nidoje, kur vyko tarptautinis fotografijos simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“. Mačiau daug fotografijų, išklausiau daug pranešimų. Anot praeivio, besikalbančio telefonu gatvėje: „Čia pilna fotografų, visi kažką fotografuoja.“ Panorau reflektuoti šią savaitę fotografijomis, kurių nėra. Visos jos viliojo potencialia atmosfera ir galimybe tapti fotografiniu įvykiu, bet momento tikrumas netilpo į fotokadro siūlomą plokštumą, o metaforiškasis mąstymas, man taip reikalingas fotografuojant, tąkart nepasitelkė fotoaparato siūlomos optikos, kuri paprašo tikrovės sustingti priešais fotoaparatą – papozuoti. Gal suveikė simpoziumo fotografijų gausa?
Anot vizualiosios kultūros tyrėjos Ariellos Azoulay, fotografija prasideda ne tada, kai fotografas, panorėjęs užfiksuoti kadre tai, ką mato, paspaudžia užrakto mygtuką (photographed event). Fotografijos įvykis (event of photography) gali prasidėti dar prieš atsirandant fotografijai, lygiai kaip ir nesibaigia fotografavimo akimirką. Vienas iš ne-filosofijos (non-philosophy) kūrėjų François Laruelle’is taip pat leidžia galvoti apie akimirką, kurios neįmanoma iki galo redukuoti į tai, ką fotografija reprezentuoja.
Minėti autoriai turbūt pritartų, kad nors ir nepasinaudojau fotoaparatu, intenciją tuo momentu turėjau fotografinę. Nutikusį arba, tiksliau, mane ištikusį vaizdą stebėjau, kaip įprastai tą darau fotografuodama: atlikau Vilémo Flusserio aptartą žiūros gestą – kūnišką, erdvinį ir mąstantį veiksmą, kuriuo fotografas ieško savo pozicijos pasaulio atžvilgiu. Vaizdą mačiau tarsi būsimą fotografiją ir šis žiūrėjimas, pasak Susan Sontag, jau buvo susijęs su mano individualiu pasirinkimu, ką išskirti iš matomos tikrovės, į ką sutelkti dėmesį ir kaip į ją žiūrėti. Nors fotoaparato mygtuko nepaspaudžiau ar pirštu telefono nebakstelėjau, pats stebėjimas turėjo fotografinio žiūrėjimo ir matymo logiką, jaučiausi „fotografuojanti“: galvojau, kas gali būti išskirta, sukadruota, priartinta, sustabdyta, pakartota, ieškojau pozicijos, keičiau atstumą, žiūros kampą, laukiau, rinkausi.
Gal tai savotiška išplėstinės fotografijos (expanded photography) versija, kai fotografija, neapribota kadro ir jo suteikiamo fotografinio paviršiaus, patiriama kaip spalvinių ir erdvinių santykių atmosfera ar įtampa tarp jų?
Atsivėrimas Kitybei, kai vaizduotė gali „sukelti Kitybę savo paties steigtyje“ (Kristupas Sabolius, „Vaizduotė, spontaniškumas ir Kitybė“, Religija ir kultūra, 2009, Nr. 6)?
///
Medis. Kuplus, neįprastai žalias, girliandomis žibantis medis visai prieš sutemstant. Artėju prie jo nuo prieplaukos, o šurmulys po medžiu vis stiprėja. Būtų jis senas gluosnis, jei nebūtų panašus į stebuklų medį, pilną klegėjimo ir džiazo garsų.
///
Stirna vienu šuoliu kerta įprastinį pasivaikščiojimų takelį pušyne. Sustoja, laižosi kailį. Ji ruda kaip pušų kamienai, tik baltas užpakalis rusvai žaliame švyti.
///
Violetiniai vaiko batukai jau kelinta diena pamiršti ant žalio suoliuko. Jų forma dar atmena vaiko pėdas.
///
Ant asfalto gulinti nosinė iš tolo primena paukštį. Iš arti pažiūrėjus – sparnai lyg japonų graviūros.
///
Stora, soti, meili katė prie įėjimo į „Maximą“. Tupi minkštas rainas kamuolys, o baltos priekinės letenėlės tarsi netelpa po storu kailiu.
///
Trys draugės fotografuojasi kultūrinių Nidos želdinių fone – labai jaukių ir spalviškai subtilių gėlynų. Viena ieško pozos, kita žiūri į telefoną, trečia – į jas abi. Laukia.
///
Prie Parnidžio kopos sėdžiu ant suoliuko ir jaučiuosi vaiku, nes kojomis žemės nesiekiu. Varnos strikinėja aplink mane, kartais purptelėdamos pažeme – tikriausiai laukia, gal ką valgysiu. Jų tamsiai pilki siluetai jaukiai dera rusvų smėlynų fone.
///
Aprūdijęs žvejų laivas, prišvartuotas krante. Apžiūrinėju jį ir galvoju, kaip nufotografuoti tuos mažiausiai penkiasdešimt sezonų, kada juo buvo plaukiama į marias gaudyti žuvų.
///
Žiūriu į lietų po gatvės žibintu, ir atrodo, lyg smulkiai snigtų tamsoje.
///
Fotografuoju japonę, gal korėjietę jos telefonu, jai pačiai paprašius. Matau moters ir švyturio spalvinį santykį čia, ant kalvos, ir užplūsta tikrumas, kad esame vedami ir būsime nuvesti.
///
Vyras ir moteris kartu džiausto skalbinius. Saulėje jų figūros tai susilieja, tai atsiskiria tarp šviesių skalbinių, kedenamų vėjo. Ilgiuosi.
///
Baltos, putotos jūros bangos ir juodai apsirengęs vyras, išilgai kranto vėjyje vaikštantis pirmyn atgal, atgal pirmyn. Rankos jo nelyg maldai sudėtos.
///
Dvi varnos ant suoliuko. Smilgos plaikstosi aplink jas kaip vėjo plaukai. Viena nuskrenda, kita lieka tupėti ant atlošo – artėju prie jos. Jos būsimas skrydis jau mano akyse.
///
Švyturio prižiūrėtojo name jau seniai nieko nėra namie. Užuolaidų geltonumą pastiprina saulės šviesa pro langą. Jos kabo ant vaikystėje matytų varinių kabliukų su grandelėmis kaip flamenko šokėjų auskarai. Tapetų rožytės vilioja mano žiūrą į kampą, kuriame tūno šešėlis.
///
Tame taške, einant į prieplauką, netikėtas santykis tarp žalios, beveik salotinės žolytės ir akvarelinio dangaus sukuria tokią gaivią erdvės perspektyvą, kad lieku stovėti kaip įbesta ir dar ilgai akimis glostau kamuolinius debesis, tarsi tapyčiau.
///
Moteris ir šuo. Abu sėdi aikštėje ant suoliuko ir žiūri viena kryptimi. Jeigu ne šuns nerimastingas trypčiojimas vietoje, galvočiau, kad jie nieko nelaukia.
///
Skaisti mėnulio jaunatis švyst ir pasirodė tarp kamuolinių debesų. Sulaikyta kadre ji teiktų ramybę tam, kas iš esmės nepažinu.
///
Kokios ryškiai purpurinės šviesos lyg užuolaidos įsižiebė Nidos prieplaukos languose antrame aukšte vakarėjant. Būsimo koncerto ar vakarėlio nuojauta…
///
Fotografės Ingos Dingos žydro golfo dekoltė labai traukia akį gausiais sidabro papuošalais.
///
Kol sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į jachtas prieplaukoje, nuo stogo klekėdami pakyla pulkas kirų įspūdingai suvirpindami orą. Akimirka kaip priminimas, tarsi ne ten būčiau žiūrėjusi.
///
Smiltyninė rugiaveidė vėjyje aplink save palieka ryškų puslankį. Prisiminiau bene pirmąją savo „menišką“ nuotrauką, darytą po didintuvu tamsiame kambarėlyje su fizikos mokytoju Vaclovu Jankumi, kuris anuomet vadovavo mokyklos fotobūreliui. Pamenu, kaip stengėmės kuo realistiškiau atspausti jos pradinę tikrovę, nes kadras itin vertingas atrodė. Jeigu fotografuočiau tą augalą dabar? Bandyčiau nufotografuoti vėją aplink jį.
P. S. fotografijoms, kurių nėra, sukūriau įvadinį kontekstą, kad pastiprinčiau fotografinio žiūrėjimo bei matymo filosofiškumą ir paatviraučiau apie fotografę be fotoaparato.
