Kalėdų vėrinys suaugusiam vaikui

 

– Mūsų laivas plaukia į Kalėdas, – pasakė penkiametė Lyja lapkričio mėnesį miške ir parodė į šakotą nuvirtusį medį.

– Eglutę turite? – paklausiau aš.

– Tas medis, kur su inkilėliu, yra mūsų Kalėdų eglutė, – patikino Margiris, jos žaidimų draugas, irgi penkiametis.

– Mes plaukinėjame, – pridūrė Lyja.

 

Rašyti apie Kalėdas, kai guli po palme, yra sumaištis. Rašyti apie Kalėdas, kai šilta, maudaisi jūroje, kai esi ten, kur neauga eglės, – yra keista. Rašyti apie visų Kalėdas, kai jose nutinka ir mano gimtadienis, – sudėtinga, bet vilioja kaip paslaptis ar nežinomi toliai. Žinau, kad namuose, Tėvynėje, daugelis skuba, lekia, spaudžiasi kamščiuose ir šlapdriboje. Kartais svarbu neįsivelti, laiku sustoti. Netgi atrodo – kuo smarkiau visi bėga, tuo sustojimas sąmoningesnis, ypač kai išvis pasitrauki ten, kur Kalėdos kitokios.

– Šiais metais Kalėdas gal praleidžiam? – važiuodama miesto autobusu išgirdau, kaip vyras pasiūlė moteriai. – Manai, kam nors nepatiks, kad mes praleidžiam Kalėdas? Įsivaizduoji nors vienus metus be jokių Kalėdų!

– Tu tikrai nori praleisti Kalėdas? – stebėjosi moteris.

– Taip, bet mes juk turim teisę pamiršti Kalėdas, ir niekas manęs nesulaikys…

 

Besniegėje Viduržemio jūros pakrantėje matau išmegztas eglutes, iš elektros lempučių laidų išpintus elnius, kupranugarius, karalius, milžiniškus batus, varpelius, kaspinus, namelius, į kuriuos gali užeiti, nusifotografuoti, – pakankamai meistriškas girliandų pynes. Laukiu, kada jos sužibės sutemus, nes Kalėdos man reiškia šviesą tamsoje, tylą šurmulyje, šilumą šaltyje, laukimą, kai vyksta virsmas – vėl grįžta saulė, vėl gimsta Dievo Sūnus. Ko tikėtis iš Kalėdų, kai gimsta mažutis kūdikėlis? Gal galimybės kartą metuose, tuo pačiu laiku, pradėti viską nuo pradžių?

Man reikia to laukimo, kuris kartojasi, to tikėjimo, kuris nesibaigia, tų norų, kurių įvairiuose psichoterapiniuose tiesioginiuose ir internetiniuose seminaruose mokomasi nenorėti, kol vaikai rašo laiškus Kalėdų Seniui ir laukia dovanų. Kol būsi vaikas, tol iš Kalėdų Senio gausi dovanų, nes vaikų tikėjimas besąlygiškas. Ir Kalėdų Senis juos lanko…

Ir kaip jis visur suspėja, kaip visų pageidavimus įsimena, kaip tą vieną vienintelę Kūčių naktį kiekvienam vaikui po eglute dovaną palieka, kaip per kaminą įtelpa, o gal pro langą įlipa ar pro duris užeina? Jeigu jau Dievas susimažino iki žmogaus, tai mano susitapatinimas su vaiku bent per Kalėdas irgi atrodo savaime suprantamas.

 

Pamenu, kai duktė buvo maža, jos vaikų darželyje apsilankė Kalėdų Senis – šventės akcentas ir kulminacija.

– Ateikit, vaikučiai, apsikabinsim visi. O ko jūs labiau laukiat: manęs ar dovanų?

– Dovanųųų…

– Oi oi oi…

– Ne, tavęs, – pasitaiso vaikai.

– Teisingai, žinoma, kad manęs, – džiaugiasi Senis su ūsais ir barzda iš baltos vilnos.

– Oi, koks mielas peliukas, – apsidairęs tęsia jis. – O kur tavo viena ausis, vilkas suėdė?

– Čia ne peliukas, čia kiškis, – tikslina jį vaikai, kiti peliuko draugai.

– Oi, kiški, atsiprašau, o kur tavo ausis?

– Nulūžo.

– Tai gerai, kad ne vilkas suėdė… O, kokia Raudonkepuraitė pas jus.

– Čia ne Raudonkepuraitė, – vėl reaguoja vaikai, – čia kaimo žmogus…

– Oi, o ko tu norėtum dovanų, kaimo žmogau? – kalbina vaikus Senis.

Prabuvau visuose darželio grupių vaidinimuose, dalyvavau visuose Kalėdų Senio užėjimuose: pasiglėbesčiavimuose, pasidainavimuose, apsikabinimuose, žaidimuose… Stebėjau, kaip jis dalija dovanas, kaip reaguoja vaikai. Kaip visi fotografuojasi, kaip Senis atsisveikina. Taip gal kokius penkis kartus jis „palikdavo savo elnius ant stogo“ ir „nusileisdavo“ pas vaikus į šventišką salę, kurioje stovėjo pianinas. Būdama vaikas, visada žavėjausi muzikos vadove, kuri skambindavo pianinu ir mokė mus šokti, dainuoti. Net pavydėjau jai.

Dalyvavimas Kalėdų Senio pasirodymuose man priminė Kalėdų kūdikėlio gimimą, tik pagreitintą variantą – per vieną dieną kaip per penkerius metus, nors Dievo Sūnus gimsta kartą metuose, ir Kalėdų Senis kartą metuose pasirodo.

Išlydėjau jį nelyg seną draugą, su rūpesčiu, kur jis dabar eis be mūsų, kada jį vėl pamatysiu.

O kas pasirūpins kūdikėliu Jėzumi, kuris tuoj gims bejėgis? Gal žmogus pasirūpins juo, taip, kaip Dievas pasirūpina žmogumi? Per televizorių matytas magiškas šventųjų Bernelių mišių altoriaus ornamentas su juodomis ir baltomis dvasininkų figūromis įspūdį pastiprina.

Ornamentui, ypač tekstiliniam, seniai nesu abejinga. Vertinu austus, siuvinėtus raštus, pastebiu spalvas, jų derinius ir tai įtraukia mane į santykį su kažkuo daugiau ir labiau, nei pats žmogus savo kūryboje suvokti gali. Ornamente telpa abstrakcija, pats Dievo pavidalas gali būti išreiškiamas ornamentu, kaip kad islamo tikėjime…

 

Kalėdų rytą rožė pražydo, lėliu kalėda, kalėda. Būtent pražydo, su visa pirmaprade impulso jėga, kurios reikia žiedui prasiskleisti. Saulės sugrįžimą apdainuoti pasirenkama ilga giesmė su pasikartojančiu tuo pačiu, bet netapačiu atitarimu (priedainiu). Irgi ornamentas.

Įsivaizduoji, raudona rožė vidury žiemos, baltam sniege? Kaip kraujas, kaip raudonas vynas per apsivalymo apeigas, kaip ryški žvaigždė tamsioje naktyje, kaip spindinti Kalėdų eglutės viršūnė… Kam buvo reikalingas (naudingas) linijinis laikas, pakeitęs ciklinį mito laiką ratu, ratu, kai viskas buvo taip spirališkai tikslu?

Kaip saulė teka ir leidžiasi, taip ateina Kalėdos ir gimsta jėgos, kol Žemė sukasi ratu, ratu.

Eglės šakos irgi ratu išaugusios aplink kamieną…

Eglutę Kalėdoms visuomet parnešdavo tėvas, grįždamas iš darbo. Puošdavome ją žaisliukais išskirtinai mudvi su sese Kūčių vakarą prieš pat vakarienę. Pradėdavome nuo gražiausiųjų mūsų vaikiškai akiai. Prie šakelių rišdavome juos siūlais, kabindavome išlenktomis sąvaržėlėmis. Kol pas mus dar atvažiuodavo dabar amžinatilsį mano baba, po balta staltiese dėdavome šiaudus ir traukdavome juos, kieno ilgesnis… Skaniausias iš dvylikos patiekalų buvo kūčiukai su kisieliumi…

Eglutės žaisliukai jaudina ir dabar. Jų blizgesys, paslėptas dėžutėje visiems metams, vilioja kaip sẽna, pamiršta gẽra. Labiausiai apsidžiaugiu radusi tą šerkšnotą rožinį senuką sidabro barzdele…

Dirbdama vaikų darželyje, kuriame gyva pasakų nykštukų, šakniukų, naminukų dvasia, galvoju, kad šis žaisliukas senukas turbūt ir bus tas nykštukas, kuris vakare, visai sutemus, kai vyksta Žibintų šventė, išsiruošia į kalnus ir savo kirvuku, plaktuku, plaktukėliu uolų gelmėje iškasa deimantų, sidabro, dar kokių brangakmenių. Kai gruodžio dienos tokios trumpos, šviesą ir šilumą širdy vaikams skiepija dainos žodžiai: „Kaip žvaigždės žiba danguje, taip žemėje šviečiame mes…“

 

Per Kalėdas visada pastebiu orą už lango. Jis paprastai būna vaiskus ir saulėtas, nesvarbu – pašalę ar ne. Šįkart jis šiltas ir be saulės, toks aksominis – dvidešimt laipsnių šilumos.

Kalnuose priėjome didelį, apleistą mandarinų sodą – daug medžių išdžiūvę, kai kurie su mažučiais mandarinukais, o keli dar su įprastais mandarinais. Stoviu po mandarinų medžiu ir mėgaujuosi mandarino skoniu – sultingu, vėsiu, gaiviu. Pakvimpa tuo vienu vieninteliu mandarinu, Senelio Šalčio dovanojamoje popierinėje dėžutėje kartu su saldainiais supakuotu. Jį suvalgydavau pirmiausia…

Priešingai nei ta voverė po dideliu medžiu, lyg ir palme, lyg ir egle, prekybos centre vakar matyta. Šalia jos gulėjo didelis riešutas – bet ji jo nevalgė. Tupėjo sau didžiulė voverė balto kailio pilveliu ir uodega iš faneros (tokia spintos vidinėje pusėje būna) ir atrodė, kad niekas jai nerūpi arba rūpi tik tiek, kiek telpa į jos rieškutes, kai niekas nerūpi. Ji žiūrėjo televizorių ir nesidairė aplink. Televizorius rodė kažkokią rudo briedžio rudame miške rudą laidą, kažkodėl iš balto asbesto, panašaus į marmurą, amžių amžiams iškaltą. Voverės tupėsena buvo tokia, kad jos storas kailiuotas užpakalis iš nugaros man priminė žmogų. Stebėjau ją tokią pačią sau ir pasaulio neramumų fone galvojau, kur link evoliucionavo žmogus, kiek suartėjo, kiek susvetimėjo…

O vis dėlto – ką čia veikia šita žmogiška voverė? Ko ji čia laukia? Gal ką prižiūri?