Reflektuojantys peizažai?
Parašyti apie Arvydo Baltrūno tapybos parodą LDS projektų erdvėje, kurią kuravo Rita Mikučionytė, įkvėpė kūrinių siužetai. Pastebėjusi, kad drobėse nėra objektų ir figūratyvinių mįslių, atsikvėpiau, ėmiau gilintis į spalvų dermes, potėpių raišką. Dėmesys parodos erdvėje slydo drobių paviršiais, ieškojo nuotaikos, tonalumo koncepto, kol, prašokęs intensyvių spalvų kontrastus, užsilaikė faktūriniuose reljefuose, paniro į Trẽčia, kuris jau buvo kažkas kita, nei aš mačiau ar girdėjau. Parodoje to Trečia radau pakankamai.
Arvydas Baltrūnas. Paslėpta šviesa. 2023
Aprašysiu sinergines poras, dviejų elementų (idėjų, priemonių, jėgų, reiškinių) derinius, kad per jų tarpusavio sąveiką išryškinčiau Trečia kaip svarbų parodos elementą. Pirmas derinys: specialiai parodai sukurto Gintaro Sodeikos opuso „Fotonų giesmės“ garsai susilieja su Arvydo Baltrūno drobių ekspresija. Arvydas užsiminė, kad dažnai tapo su muzika, ji net padiktuoja potėpių gestus, kaip nutiko klausantis Philipo Glasso vargoninių kūrinių, o Antonio Vivaldi dera su švelnių, gelsvų tonų jūros peizažu ir t. t. Vaizdo ir garso samplaikoje radosi Trečia.
Antras derinys: sugretintos dvi to paties rakurso, to paties siužeto drobės – viena spalvota, su ryškia kiaušinio trynio saule baltame debesyje šalia raudonos linijos, primenančios medį ar elektros stulpą, kita – pilkų tonų kaip nespalvotoje fotografijoje. Žiūrint į šį diptichą, būtų galima žaisti žaidimą „Surask 10 skirtumų“, tačiau man kyla klausimas: „Ar tai tapyta iš fotografijos?“ Suvokiu, kad čia nutapytas saulėlydis, kuris truko taip trumpai, kad vargiai įmanoma spėti nutapyti jį iš natūros, kaip įprasta senojoje tapyboje. Iš asmeninės fotografavimo praktikos man pažini, šiuo atveju įsivaizduojama fotografinė šviesa suteikia drobių koloritui papildomą dėmenį ir akrilinė spalva tarsi nušvinta, šviesa išsiskleidžia spalvoje, kurioje tarpsta Trečia. Šį Trečia pastiprina tapybinių kompozicijų monochromiškumas ir neišbaigtumo estetika – dailininkas sąmoningai riboja spalvas, ieško atspalvių, blukina detales, net verčia jas savotiškais pikseliais (dar viena aliuzija į fotografiją, šįkart skaitmeninę), dėmėmis, kurios jo darbe „Suplėšyta šviesa I“ (2024) suveikia kaip akinanti šviesa Platono uolos alegorijoje, į kurią negali žiūrėti ką tik iš urvo išlindęs. Tada lieka žiūrėti į Trečia ir matyti debesis, į kuriuos nuo neatmenamų laikų žiūrėjo visi, kas pakeldavo galvą aukštyn. Matydavo tą patį ir jausdavosi panašiai, nes debesys yra debesys, visada tokie buvo. Ir tai ne banalybė, Arvydo perkelta į drobes, o debesų pavidalu ištapyta šviesa spalvoje, spalva šviesoje. Tokia būsena, kai atspalvių žaismė upėje tyvuliuoja („Atspindžiai Šyšoje II“, 2019), spalvos tirštėja („Nuo Šatrijos. Vakaras I“, 2023; „Nuo Šatrijos. Vakaras III“, 2023), potėpiai tankėja („Kai tave sudegins, geltona saulė patekės“, 2025), tonai sodrėja („Kai tave sudegins, ras perlą pelenuos“, 2024) ir drobių spalvinė visuma reflektuoja šviesą.
Parodoje patirtas Trečia – tai ne šiaip retorinė figūra, pritaikyta parodoje, o estetiniu turiniu užpildyta kūrėjo ir suvokėjo būsena, „…mėgavimasis pačia tapyba, koloritu, spalvos niuansais, potėpio išraiška“ (iš A. Baltrūno albumo „Netyrinėju. Tapau“). Ir „visai nesvarbu, kokį meną žmogus daro. Svarbu, ką į jį įdeda“ (citata iš ten pat).
P. S. Per parodos atidarymą atliktas G. Sodeikos ir A. Baltrūno performansas „Tai gali būti paskutinis kartas“ buvo įtaigus manifestas, atliepęs Lietuvos kultūrą ištikusią politinę krizę. Du smuikai dviejuose futliaruose, du smuikai, išimti iš futliarų, du smuikai, kuriais jie negriežė, du smuikai, kurių vienas be stygų.
