Gavendos, arba Kaip pasakoti tai, kuo niekas netiki, bet visi klauso
Gvidas Latakas. Gavendos. V.: Slinktys, 2025. 144 p.
Žodis „gavenda“ tam, kas neaugo Žemaitijoje, nieko nereiškia – ir būtent tuo šis Gvido Latako penktosios knygos pavadinimas jau nuo pirmo puslapio primena skaitytojui, kur jis yra nublokštas. Pats poetas, knygos pristatyme „Alkos“ muziejuje kalbinamas Dainiaus Dirgėlos, sakė, kad tai „nėra labai pozityvus žodis“ – gavendomis Žemaitijoje buvo vadinamos istorijos, keliančios abejonių dėl patikimumo, tos, kuriomis klausytojas linkęs netikėti, bet vis tiek klauso. Žodis atėjo iš poeto vaikystės – iš močiutės, iš tetos Leokadijos aplinkos, kaip savotiškas lobynas, išlikęs žmogaus sieloje. Ir čia glūdi visos knygos raktas: tai nėra tikėjimo, o klausymosi poezija. Latakui nesvarbu, ar skaitytojas patikės vienuolės, atidavusios akis riteriui vaikams gelbėti, istorija ar žmogumi-vilku medžio švarku, po rasas braidžiusiu, – svarbu, kad jis liktų klausytis iki galo.
Knygos pristatyme Dirgėla Lataką klausinėjo ne tik apie žodžio kilmę, bet ir apie pačios knygos sandarą – kaip tokie skirtingi tekstai atsidūrė viename rinkinyje. Paaiškėjo, kad rankraštyje iš pradžių gavendos sudarė tik apie trečdalį naujai parašytos medžiagos; kita dalis buvo įprastesni Latako eilėraščiai. Tik kai pirmieji rankraščio skaitytojai atkreipė dėmesį, kad būtent šis tekstų trečdalis savo balsu ir žanru smarkiai skiriasi nuo kitų, gimė mintis jį išskirti į atskirą, savarankišką knygą.
Verta stabtelėti ir prie to, kad „Gavendos“ tą vakarą buvo pristatytos ne vienos – kartu buvo pristatoma ir poeto Almio Grybausko naujausia knyga „Bėgliai, begalybė, debesys“ (taip pat „Slinktys“). Dirgėlos paklaustas, kaip nutiko, kad į vieną knygą sudėta tiek skirtingų dalykų, Grybauskas tik šyptelėjo ir atsakė, jog senstantis autorius galvoja, kad ši knyga gali būti jau paskutinė, – todėl viską, ką turi, reikia sudėti dabar, nes vėliau sudėti nebebus kur. Nors gimęs Kaišiadorių krašte, Grybauskas su Žemaitija, ypač Žarėnais, glaudžiai susijęs – ten prabėgo jo mokykliniai metai, ten pat, prie Plinijos piliakalnio, sukasi ne vieno jo eilėraščio veiksmas. Renginyje jis paskaitė ir Žarėnams skirtą tekstą, kuriame miestelis tarsi susidvejina: yra tikrieji, skurdūs, užkampyje pasiklydę Žarėnai ir yra dvasiniai, mitiniai Žarėnai – tikresni ir svarbesni už bet kokią realybę. Šis dvilypumas – tikrovės ir jos mitinio dublikato sambūvis – yra beveik tiksli Latako „Gavendų“ poetikos formulė, tik išsakyta kito, vyresnės kartos poeto lūpomis. Todėl šių dviejų knygų suėjimas viename vakare neatrodė itin atsitiktinis: abu autoriai, kiekvienas savaip, rašo apie Žemaitiją, kurios „tikroji“ geografija jau seniai susipynusi su atminties ir legendos geografija, ir abiem svarbu istoriją užrašyti dabar, kol dar yra kam prisiminti ir kam papasakoti.
Formaliai „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.
Kiekvienas tekstas prasideda inicialu, Latako paties nupieštu ir įrėmintu abėcėlės raide grįstoje kompozicijoje, po jo eina trumpas, kursyvu išspausdintas ketureilis ar dvieilis – tarsi anonsas, mįslė, kurią išplėtoja pagrindinis tekstas. Ši dviguba struktūra (miniatiūra + pasakojimas) veikia kaip barokinė pamokslo schema: tezė ir jos iliustracija pavyzdžiais. Ir tikrai – nemažai gavendų tiesiogiai remiasi bažnytine, net konkrečiai katalikų kunigų pamokslų retorika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – tekstas apie Motinos dienai skirtą kunigo Jono Kaunecko pamokslą apie sūnų, kuris, įsimylėjęs aikštingą merginą, motinai liepia atnešti savo „dar karštą širdį“. Ši istorija, kaip liudija Dirgėlos pokalbis su autoriumi, nėra vien literatūrinis sumanymas – Latakas pasakojo iš tikrųjų vaikystėje girdėjęs panašius Kaunecko pamokslus Telšių katedroje per votyvos mišias, ir šios gavendos atsiradimo akstinas – reali, iš atminties gelmių prikelta patirtis. Kai susirinkusiesiems buvo skaitoma ši gavenda, vienas klausytojas – renginio aprašymo autorius – staiga prisiminė ir pats, dar vaikas, girdėjęs tą patį pamokslą, nors iki tol tas atsiminimas buvo dingęs iš atminties visiškai. Šis epizodas puikiai iliustruoja, ką gavenda daro su savo klausytoju: ji ne tik pasakoja svetimą istoriją, bet ir grąžina paties klausytojo užmirštą praeitį.
Latako kalba – tai, kas šią knygą daro sunkiai skaitomą ir kartu neįkainojamą. Žemaitiškos tarmės formos (īr, muokė, skīriun, nesuaugusias ligi kningu) susipina su bažnytine lotynų kalba, sovietmečio biurokratine leksika, paties autoriaus sugalvotais žodžiais ir citatomis iš Rilkės, Dantės, Milašiaus. Kai kur šis polifoniškumas virsta beveik glosolalija – tekstai „Salantų durys“ ar „Odė tylos nagams“ reikalauja iš skaitytojo pasitikėjimo, kad ritmas ir garsas praneš daugiau, nei prasmė spėja paaiškinti. Tai sąmoningas pasirinkimas: pasak knygos pratarmės autorės Gintarės Bernotienės, Latako „iš užlaikių į dabartį priklydęs kalbėjimas“ ir „sodrieji posakiai“ vienija itin vientisą rinkinį – ir su tuo sunku nesutikti, nors kartais norisi, kad tas vientisumas leistų skaitytojui atsikvėpti dažniau.
Skaitant „Gavendas“, sunku neprisiminti Albino Žukausko – ne todėl, kad Latakas jį imituotų, o todėl, kad abu poetus sieja panaši poetinė strategija, nors ir kilusi iš skirtingų tarmių bei skirtingų epochų nervo. Žukauskas, gimęs Bubeliuose prie Seinų, rašė dzūkiškai net tada, kai stengėsi rašyti bendrine kalba – kaip pats yra prisiminęs, kalbininkas Jurgis Šlapelis jo mokykliniais metais rašytus tekstus naudodavo kaip seiniškių dzūkų tarmės pavyzdžius. Iš „Bubelių universitetų“ – piemenavimo, artojavimo, gimtojo kaimo šnektos – gimė tai, ką literatūrologė Alma Lapinskienė yra apibūdinusi kaip „sodrų, turtingą žodyną, šakotą frazeologiją, šmaikščią, ironišką frazę, gausias tarmybes ir naujadarus“, – formulė, kurią beveik nekeičiant galima taikyti ir Latakui. Abu poetus sieja ir tai, ką kritikai yra vadinę „pasakojamosios poezijos tradicija“: proziška sakinio sandara, aiški minties tėkmė, vaizdų virtimas siužetu, o ne vien lyrine būsena.
Tačiau skirtumai ne mažiau svarbūs. Žukausko „poringės“, „atodangos“, „sangrąžos“ – žodžiai, kuriuos jis pats kūrė savo knygų pavadinimams, panašiai kaip Latakas „gavendas“, – dažniausiai atsiremia į socialinį, kartais net ideologizuotą pasaulį: valstiečio ir žemės, tautos likimo, karo ir pokario skausmo temas. Pats Žukauskas yra sakęs esąs „visuomeninis socialinis poetas“. Latako pasaulis kitoks – religingesnis, groteskiškesnis, aiškiai pasitraukęs iš tiesioginio socialumo į mitologiją, folklorą, bažnytinę anekdotiką, šeimos legendas apie vaiduoklius ir vienuolius. Ten, kur Žukauskas kalba apie žemę, „įmirkusią ašarom, krauju ir prakaitu“, Latakas kalba apie ikoną, kurią sugriebusi mergina prilimpa prie grindų, arba apie kunigą, ant popiežiaus miegamojo durų parlėkusį namo per jūres marias. Abu tikrina kalbos ir tikėjimo (ar netikėjimo) ribas, bet Žukauskas – kaip liudininkas, o Latakas – kaip pasakotojas, sąmoningai žaidžiantis tikėtinumo ir netikėtinumo riba.
Esama ir formalaus skirtumo: Žukauskas brandžiausiuose savo rinkiniuose („Poringės“, 1978; „Senmotė“, 1981) jau turėjo aiškią, nusistovėjusią poetinę sistemą, kurią plėtojo dešimtmečius. Latako „Gavendos“ – kur kas eklektiškesnė, sąmoningai fragmentiška knyga, kurioje šalia religinių legendų atsiranda ir Pinokio istorijos perrašymas, ir šunų vardais pavadintų personažų komedija („Laimingieji Penatai“), ir teorinis pasvarstymas apie daiktų vardus. Tai veikiau šiuolaikinio, postpostmodernaus autoriaus knyga, kuriai svetima Žukausko kartos vientisos pasaulėžiūros ambicija – Latakas nekuria vieningo pasaulio paveikslo, o renka nuolaužas.
Manau, neprošal būtų pasakyti ir tai, kas, mano galva, šioje knygoje nepavyko iki galo. Kai kurie tekstai („Šokis su ikona“, „Dvipusis medalis“) taip apkrauti tarmiška ir archajiška leksika, kad siužetas ima skęsti po žodžių sluoksniu – skaitytojui, nepažįstančiam žemaitiškų formų, tenka arba pasitikėti vien ritmu, arba nuolat grįžti prie žodyno. Tai gali būti sąmoninga strategija (priversti skaitytoją patirti tą patį svetimumą, kurį jaučia gavendos klausytojas), bet skaitymo malonumas nuo to nukenčia. Taip pat pažymėtina, kad geriausi knygos tekstai – tie, kuriuose yra aiški, užbaigta istorija su netikėta atomazga („Ravas“, „Vartai / šviesybė akių“, „Motinos dienai“), o silpnesni – tie, kuriuose autorius pasiduoda grynam žodžių žaismui be aiškios krypties. Kaip viename interviu jis pats yra prisipažinęs: „[...] daug kam mano eilės gali būti nesuprantamos. Ypač asfalto vaikams, daugiabučių inkilų paukštukams.“
„Gavendos“ 2026 metais Latakui atnešė ir Vieno lito premiją – „už mitų, legendų ir praeities jungtį, už ribinių patirčių groteskišką sankirtą“, – ir Maironio premiją, skirtą už geriausią naują poezijos knygą. Šie apdovanojimai liudija, kad Latako pasirinkimas nesitaikyti prie lengvai skaitomos poezijos madų pasiteisino profesionalų bendruomenės akyse. O palyginimas su Albinu Žukausku, regis, neatsitiktinis: abu poetai primena, kad lietuvių poezijos gyvybingiausia gysla dažnai teka ne per bendrinę kalbą, o per tarmę, ne per tiesioginį išpažinimą, o per pasakojimą, kurio tiesa – ne faktų, o balso tikrumo klausimas. Skirtumas tik toks, kad Žukauskas tą balsą nešė per visą sovietmetį kaip vienišo išlikimo liudijimą, o Latakas juo žaidžia laisviau, be istorinės naštos, bet ir be tos pačios egzistencinės įtampos. Ar tai reiškia, kad „Gavendos“ – lengvesnė knyga? Tikrai ne. Tik kitaip sunki.
