Metalo atmintis
Mantas Balakauskas. Ferrum. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 84 p.
Trečioji Manto Balakausko poezijos knyga „Ferrum“ (dizainerė Greta Ambrazaitė, fotografė Justė Gadliauskaitė) pasirodo praėjus šešeriems metams po „Apmaudo“ (2020), kuris tapo Metų knygos rinkimų nugalėtoju, ir dešimčiai metų po debiutinės „Romos“ (2016), už kurią poetas gavo Zigmo Gėlės premiją. Šis laiko tarpsnis juntamas kiekviename knygos puslapyje – „Ferrum“ yra brandaus, save jau gerai pažįstančio autoriaus knyga, kurioje ankstesnės temos (kelionės, praeitis, savistaba, netektys) neišnyksta, tačiau įgauna kietesnę, tarsi metalu apkaltą formą.
Lotyniškas žodis ferrum – geležis – čia veikia ne kaip dekoratyvi puošmena, o kaip organizuojantis principas. Knyga sudaryta iš trijų skyrių, kurių pavadinimai patys savaime sukuria tam tikrą naratyvą apie medžiagą, kuri rūdija, skęsta ir galiausiai suskaičiuojama: „rūdys“, „potvynis“ ir trečias skyrius, pavadintas ne žodžiu, o penkių brūkšnelių ženklu – tally mark, brūkšneliais žymimu skaičiavimu, primenančiu kalinio įrėžas ant sienos ar laiko atskaitą, kurios nebenorima garsiai ištarti.
Toks sprendimas – skyrių pavadinti grafiniu ženklu – dera su bendra knygos estetika: dizainerė Ambrazaitė gausiai naudoja pramoninę, metalinę, virtuvinę vizualiką (nutekėjimo angos, konvejerio grotelės, plautuvės, indų džiovinimo stovai), o Gadliauskaitės fotografijos, apdorotos ryškiu raudonos ir pilkos spalvų kontrastu, primena arba kraujo, arba rūdžių dėmes ant nerūdijančio plieno paviršių. Vaizdas ir tekstas čia susilieja: knyga kalba apie kūną kaip apie medžiagą, kurią galima nudildyti, sulankstyti, paženklinti.
Pats poetas, kalbėdamas apie „Ferrum“ interviu „Vyno klubui“, savo kūrybos procesą apibūdina per vyndarystės metaforą – eilėraštis jam yra tarsi vynuogė: galima nuskinti per anksti arba leisti jai pernokti; svarbiausia – pajusti momentą, kai turinys, melodija ir ritmas priartėja prie to, ką norėta pasakyti. Šis įvaizdis netiesiogiai paaiškina ir „Ferrum“ struktūrą: knyga atrodo kaip ilgai nokinta, o ne skubotai surinkta – net trumpiausi, haiku pavidalo tekstai tikslūs, be pertekliaus.
Pirmas skyrius „rūdys“ grąžina skaitytoją į Panevėžį (nors miestas įvardijamas netiesiogiai, per Nevėžio ir Senvagės vietovardžius), vaikystės ir paauglystės erdvę. Čia dominuoja fiziškai konkretūs, beveik brutalūs vaizdiniai: klasės draugas, prarijęs vinį; nelaimingas atsitikimas su durų kodais ir baime; pirmieji susidūrimai su mirtimi per laidotuves, kurios paaugliams tėra nuobodus laukimas. Balakauskas nevengia parodyti vaikystės žiaurumo be sentimento – trauminės patirtys pateikiamos sausai, faktiškai, tarsi protokolas, o ne graudi retrospekcija.
Šiame skyriuje ryškėja ir platesnis, geopolitinis matmuo – eilėraštyje apie Romą ir Midą (mitologinį personažą, virtusį šiuolaikinio brutalizmo simboliu) girdimas ironiškas komentaras apie Vakarų miestų pažadus ir jų subyrėjimą. Panašiai veikia ir tekstas apie Amsterdamą bei van Goghą – turistinė Europa čia parodoma kaip vieta, kurioje kultūros ženklai (muziejai, kalba, menas) lieka nepastebėti, o svarbiausia tampa judėjimas – mašinomis, dviračiais, kojomis – be aiškaus tikslo.
Antrame skyriuje „potvynis“ pratęsiamas motyvas, tačiau pakeičiama stichija – iš metalo ir žemės pereinama į vandenį. Čia sutelkti eilėraščiai apie netektis, kaltę ir tolimas keliones (Nyderlandai, Islandija, Serbija, Kroatija, Slovėnija). Ypač įsimintina dalis, skirta moteriai, pasivadinusiai Mūza ir nubaustai už gerus ketinimus, – čia įvedami tikri vardai (Muntazas, Vesimas), kurie suteikia asmeninio, dokumentinio svorio abstrakčiai netekties temai.
Šiame skyriuje taip pat rikiuojasi eilėraščiai apie darbą plovykloje po istorijos studijų – vienas jautriausių knygos epizodų, kuriame pasakotojas, plaunantis ligonių maisto padėklus, susiduria su keistu jaunuoliu, užduodančiu naivius, bet neatsakomus egzistencinius klausimus apie meilę. Balakauskas čia parodo unikalų talentą – iš buitinio, net žeminančio darbo konteksto išgauti filosofinį svorį, nenuslystant į patosą.
„Potvynio“ pabaigoje atsiranda ir karo tema: 2022 metų vasario naktis prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, draugystės su ukrainiečiu Ivanu, rusu Borisu iš Kaliningrado ir Ilja – vertėju iš Sankt Peterburgo – aprašymai. Šis segmentas ypač stiprus dėl to, kaip autorius vengia vienareikšmio politinio pareiškimo – vietoj to fiksuojami asmeniniai, kartais absurdiški prisiminimai (puse sušalusio vėdaro dalijamasi Vilniuje), kurie dabar, karo kontekste, įgauna tragišką, negrįžtamą prasmę.
Trečias brūkšneliais pavadintas skyrius pradedamas Haruki Murakami epigrafu apie tai, kad negalima amžinai sėdėti ir žiūrėti į savo žaizdas, – tai tiesiogiai atliepia visos knygos epigrafą, paimtą iš Emily Dickinson, kalbantį apie žaizdą, kuri plečiasi tol, kol praryja visą gyvenimą. Šis dialogas tarp dviejų epigrafų – amerikietės poetės apie žaizdos augimą ir japonų prozininko apie būtinybę judėti toliau – nusako visos knygos emocinę trajektoriją: nuo įsismelkusio skausmo link susitaikymo.
Paskutinėje dalyje sutelkti tekstai apie kūno ir proto nestabilumą, benamystę (naktinis žygis pėsčiomis iš Belgrado oro uosto lydimam benamių šunų), priklausomybes ir savistabos ribas – eilėraštis apie skustuvą ir arteriją tampa vienu tiesmukiausių kūniško pažeidžiamumo įvaizdžių. Ryškus ir tekstas apie autoavarijos liudininkus – gaisrininkus, traukiančius kūnus iš sutraiškyto automobilio, – kuriame Balakauskas sąmoningai atsisako bet kokios metafizinės ar simbolinės interpretacijos, palikdamas vien metalo garsą ir tuštumą.
Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.
Formaliuoju požiūriu „Ferrum“ tęsia lietuvių verlibrui būdingą tradiciją – mažosios raidės, minimali skyryba, sakiniai dažnai nutrūksta punktyriniais dvigubais brūkšniais („– –“), kurie veikia kaip kvėpavimo pauzė ar neužbaigtos minties žymė. Ši technika, pasikartojanti beveik kiekvieno eilėraščio pabaigoje, sukuria vienijantį ritminį visos knygos karkasą – tarsi kiekvienas tekstas būtų nutrūkęs, o ne baigtas.
Balakauskas dažnai renkasi trumpą, haiku ar epigraminę formą (pavyzdžiui, tekstai apie prekybcentrio vynuoges, primenančias Caravaggio potėpį, ar apie krano vandenį, kuris klykia lyg actekų kario švilpukas), kurią pratęsia ilgesni, naratyvūs beveik eilėraščiai proza. Šis kontrastas tarp glaustumo ir išplėstinės pasakojimo formos yra viena stipriausių knygos savybių – skaitytojas nuolat perjungiamas iš momentinio vaizdo į ilgesnį, biografinį pasakojimą.
Justės Gadliauskaitės fotografijos, kuriomis paženklinta kiekviena dalis, nėra iliustratyvios – jos veikia kaip lygiagretus, savarankiškas naratyvas apie pramoninę virtuvės erdvę (plautuvės, konvejerio grotelės, indų džiovinimo stovai, „švarių indų ir įrankių zonos“ užrašai), kuri tampa visos knygos metafora: tai erdvė, kurioje kūnas dirba, kartojasi, nusidėvi. Šis pasirinkimas rezonuoja su poeto biografija – Balakauskas pats yra dirbęs plovykloje, ir šis darbo patyrimas, matyt, tapo vienu iš centrinių knygos vaizdinių šaltinių.
Kalbėdamas apie kūrybos procesą, Balakauskas yra sakęs, kad poezija jam – tai laukimas, panašus į sėdėjimą krūmuose, kol kažkas atsitiks. Šis paradoksalus, beveik medžiotojiškas apibrėžimas paaiškina, kodėl „Ferrum“ eilėraščiai dažnai veikia kaip užfiksuoti akimirksniai, o ne suplanuotos kompozicijos – tarsi poetas iš tikrųjų būtų tik pastebėjęs, o ne sukūręs vaizdą.
Kitame pokalbyje, lygindamas save su 2016 metų „Romos“ autoriumi, Balakauskas yra pripažinęs, kad anas jaunesnis jo variantas buvo labiau tikintis literatūros galia iš esmės keisti aplinką, o dabartinis poetas į poeziją žiūri kur kas paprasčiau – jam užtenka, kad ji tiesiog yra ir leidžia pačiam kartais atsitiesti. Šis nuoseklus nuosaikėjimas, matomas per tris knygas, „Ferrum“ atveju virsta ne rezignacija, o nelengvu, tačiau ramiu susitaikymu su medžiaga, iš kurios esi nulietas.
Ar knygoje esama silpnesnių vietų? Kai kurie perėjimai tarp asmeninės biografijos ir platesnio geopolitinio konteksto (ypač karo tema paskutinėje „rūdžių“ ir „potvynio“ jungtyje) veikia šiek tiek per greitai – jaučiamas noras trumpame tekste aprėpti per daug, todėl kai kurie potencialiai stiprūs vaizdiniai (pavyzdžiui, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos draugysčių tinklas) lieka tik eskizuoti, neišplėtoti iki galo. Panašiai kai kurie trumpieji, haiku tipo tekstai (pavyzdžiui, apie prekybos centro vynuoges) veikia labiau kaip ilgesnių eilėraščių preliudijos, o ne kaip savarankiški, visiškai užbaigti kūriniai – jų vieta knygoje kartais atrodo labiau struktūrinė (pauzė tarp ilgesnių tekstų) nei būtina.
Taip pat verta paminėti, kad gausiai naudojant popkultūrines ir literatūrines nuorodas (Goya, Caravaggio, van Goghas, Murakami, Dickinson, „The Walking Dead“, „Oldboy“, „Nike“ sportbačiai „Air Jordan“) kartais rizikuojama knygą paversti pernelyg referentiška – skaitytojui, nepažįstančiam visų nuorodų, dalis prasmės sluoksnių gali likti nepasiekiama. Tačiau tai veikiau bruožas, o ne trūkumas: Balakauskas sąmoningai rašo apie kartos, augusios tarp sovietinio paveldo ir globalios popkultūros, patirtį ir ši nuorodų struktūra tik sustiprina autentiškumo įspūdį.
„Ferrum“ yra svariausia, kiečiausia ir kartu labiausiai koncentruota Manto Balakausko knyga. „Roma“ buvo idealistiško, literatūros galia tikinčio poeto knyga, „Apmaudas“ – konstatavimo ir apčiuopimo etapas, o „Ferrum“ yra bandymas šią patirtį sukaustyti į medžiagą, kuri nebūtinai švyti, bet išlaiko formą. Metalas čia veikia dvejopai – kaip tai, kas žeidžia (ašmenys, vinys, skustuvai, sutraiškytos mašinos), ir kaip tai, kas išlieka (arterijos, karkasai, konstrukcijos), net kai viskas aplink jau griūva ar yra sugriuvę.
Knyga skaitytojui nepažada paguodos ar aiškaus katarsio – jos pabaigoje pasakotojas ne išsigydo, o tiesiog nustoja rašyti apie žaizdą ir pradeda gyventi šalia jos. Būtent šis nesentimentalus, kietas, bet nė kiek neapsimestinis santykis su savo paties skausmu daro „Ferrum“ viena įdomiausių pastarojo meto lietuvių poezijos knygų – kūriniu, kuris nebijo būti negražus tam, kad būtų tikras.
