„Ak mes, laimingieji!“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)

 

Dar vienas žvilgsnis į latvių rašytojos Andros Neiburgos dienoraščius. 2010-ųjų vasara, jos gyvenimas įsisukęs visu pajėgumu: viešbučio ir restorano verslai įsivažiuoja, aplink nuolat buriasi žmonės, o ji visą save išdalija darbui, artimiesiems, draugams, gyvūnams. Kaip tikra rašytoja, ji išlieka negailestingai pastabi sau ir kitiems, kartais šiurkšti, linkusi preparuoti savo būsenas ir pasirinkimus, tačiau šalia nuolatinės savianalizės vis stipriau girdėti dėkingumas už patį buvimą. Laimė jai – intensyvus gyvybės pajautimo blyksnis, ištinkantis pačioje kasdienybės tirštumoje.

Ypač iškalbinga akimirka, kai Neiburga suvokia beveik niekada nebūnanti viena, tarsi gyvenimo pilnatvė ir jo perteklius būtų dvi tos pačios būsenos pusės. Dienoraščiuose ryškėja paradoksas: kuo daugiau gyvenimo aplink, tuo mažiau jo lieka sau. Ramybės neduoda klausimas, kaip tiesiog gyventi savo gyvenimą ir nebesidairyti į visus kitus, kurių nenugyvensi.

 

2010

 

GEGUŽĖS 8 <BLOND>

 

11.03 REKLAMA

MOTINOS DIENĄ mūsų restorane bus specialus pietų pasiūlymas, mamytėms desertas nemokamai. Paso niekas neprašys, vaiko parodyti irgi nereikės.

20.15 IŠ SUSIRAŠINĖJIMO (BET TIKROVĖJE JUK VISKAS KITAIP)

Alinanti diena darbe, psichologiškai, o vakare – teatras, Ziedonis. Sukrėtė. Pabaigoje net apsiverkiau. Spektaklių spektaklis. Svarbus, esminis, išmintingas ir emocionalus. Štai ką vis dėlto reiškia gera medžiaga (Ziedonis). Žinoma, jei ne gera režisierė ir aktoriai, irgi nieko nebūtų.

 

●

 

Tam tikra prasme šitas susirašinėjimas žemina. Kaip ir mano mintys. Žinai, kaip buvo prieš Ziedonį? Grįžau namo ir turėjau maždaug 20 minučių. Išsitraukiau iš spintos kokius dešimt drabužių. Pasimatavau ir visus nutrenkiau ant grindų. Vėl apsivilkau savo darbinį megztinį ir darbines kelnes. Supykino iki vėmimo. Vos prisiverčiau nueiti į tą teatrą. Per pertrauką, sutikusi X., pagalvojau, kad pirmas jo žvilgsnis buvo maždaug: „Oho, kokia nusipenėjusi.“ Blemba, visiškas pravalas, neturėčiau apie tai išvis galvoti. Mums abiem reikia liautis galvojus apie tai TAIP.

 

●

 

Be galo gaila, kad nesusitikom. Bet, matai, tai darbas, tai vėl visokie reikalai reikaliukai arba kiti žmonės. Aš, žinoma, pavydžiu visiems tiems, su kuriais Tu susitinki, bet pripažįstu ir savo kaltę. Gal tie kiti tiesiog veiklesni. Šiandien nelabai buvo kada rašyti, dieną turėjau sunkų pokalbį su restorano vadovu, daugybė visokios smulkmės.

Blogiausia tai (o Ziedonio spektaklis šį jausmą tik sustiprino), kad jaučiuosi, lyg gyvenčiau pro šalį ir ne iš tikrųjų. Atrodo, ne gyvenimas, o kažkoks „balaganas“, ir nieko tokio, kad iš esmės šitas balaganas yra darbinis – tiesą sakant, jis nelabai kuo skiriasi nuo alkoholio sukelto apsvaigimo (to blogojo, kai nutrūksta juosta): lygiai taip pat sukiesi, sukiesi kažkokio perdėto entuziazmo pagauta, kartais apimta euforijos, ir išnyri iš to darbo vėlai vakare tarsi iš kokio povandeninio pasaulio, galvą spaudžia, ausyse ūžia – ir net nebeprisimeni, kas apskritai vyko. Dabar pagaliau iš tikrųjų supratau tą žodį „darboholizmas“, nes mano darbas lygiai taip pat išplėšia iš tikro gyvenimo ir įmeta į kažkokią miglotą sąmonės būseną, kurioje tu iš tiesų visai negyveni. Man staiga ima atrodyti, kad pastaruoju metu apskritai negyvenu. Tik blaškausi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Nuo darbo prie alkoholio ir atgal. O dar valgymas. Kuriam iš tiesų skiriama per daug dėmesio. Draudimų požiūriu. Ir – Tu juoksies – po spektaklio ėmiau galvoti dar ir apie tai, kad Ziedonis buvo lieknas. Na, lieknumas kaip dvasingumo požymis.

[...]

 

GEGUŽĖS 23 <BLOND>

 

16.26 Atvykom vėlų ketvirtadienio vakarą, po Dešimtojo dešimtmečio renginio (atrodo, jį visai neblogai atlaikiau), namai tiesiog blizgėjo. Eglīčiai viską paliko švariai ir tvarkingai, tik žiurkės, tos uoliosios bjaurybės, vėl įsisuko į patalynę ir pagalves. Kitą dieną atvažiavo patys Eglīčiai su visais vaikais, paskui Ieva su Marku ir dukra Anna, o kur dar mūsų kačiukas ir mūsų šuniukas, o Katrīna atsivežė Rokį Sniegį – didelį, atletišką katiną cypiančiu balseliu, ir dvi dienas mes stebėjom nuolatinius jo priartėjimo–atsitraukimo manevrus, ką ir kalbėti apie pakaitom leidžiamus burzgiančio šaldytuvo ir garvežio šnypštimo garsus. Kūno kalba tiesiog nenusakoma – visi tie be galo lėti judesiai, ta hipnozė, tas staigus žiovulys ir lėtas klapsėjimas vokais vaizduojant nuovargį ir abejingumą, tas vienas kito vaikymasis, tas dirbtinumas ir apgaulė, apgaulė, apgaulė.

Valgėm be galo skaniai ir daug gėrėm, bet nepasigėrėm, iki trečios nakties prakalbėjau su Ieva apie viską, ko buvo prisikaupę.

Nenormaliai, tiesiog nenormaliai daug uodų – bet jūs ir patys žinot.

Dar aptarėm, kaip vidurinį kambarį paversti vaikų kambariu ir panašius dalykus, bet kol kas gera ir taip: mudu dviese, daug filmų, daug vyno, daug tylos ir prietemos, dega židinys, lauke lyja, pilkas oras, persmelktas vėsios drėgmės, gaiva. Viskas aplink taip žalia ir taip absoliučiai savaime, taip stipru.

Važiuodami į Šurpę matėme tris žvėrių poras (stirnas, elnius, briedžius), dar lapę ir pavienį elnią. Šiemet daug žvėrių.

 

GEGUŽĖS 24 <SKUKA>

 

00.54 Myliu, myliu, myliu aš gyvenimą. Ne, turbūt ne gyvenimą, o Dievo pasaulį, ypač tą jo dalį, kurioje nėra žmogaus. Išeinu viena pati į lauką naktį – medžiai priliję, vėjas šnara lapijoje, jūra už miškų tokia garsi, rūkas nusėdęs pievoje, dangaus pro miglą nematyti, varlės tvenkinyje pritilusios, sunki drėgmė ir gyvybė, gyvybė, tokia gyvybė, toks alsavimas, toks didingumas visur, tokia meilė.

[...]

 

GEGUŽĖS 31 <SKUKA>

 

01.14 Kačiukui kažkodėl niekad nekyla minčių, kad ryte anksti keltis.

07.00 Pasirodo, mano močiutei ką tik paskambino ir pranešė, kad ji, laimingoji, laimėjo kažkokią ekologinę loteriją, ir, jos džiaugsmui, visiškai už dyką pasiūlė išvalyti kilimą.

Gerai, kad mano močiutė dar ne visai nukvakusi.

[...]

 

BIRŽELIO 15 <SKUKA>

 

[...]

Jeigu būčiau jauna, eičiau ir nedvejodama užsirašyčiau į stiuardeses. Man patiktų.

[...]

 

BIRŽELIO 21 <BLOND>

 

23.44 TOKIE DU DALYKAI

Pirmas. Aš taip gerai suvokiu ir išnarstau visas savo kiaulystes ir provokacijas, tarsi gyvenčiau ne realybėj, o savo sukurtame literatūros kūrinyje arba filme.

Antras. Nepajėgiu suprasti, kas ta neapibrėžiama substancija, kuri gerus, nuoširdžius, rimtus, ketinimus paverčia puikiu rezultatu. Pasakyti „talentas“ būtų per daug paprasta.

 

BIRŽELIO 22 <BLOND>

 

23.22 Pas mus dabar taip nežmoniškai gražu. Ką tik lauke dar buvo tokie beprotiškai rausvi, dryžuoti debesys. Jaunimas su vaikais nuėjo į pirtį, ten viskas kvepia, paklotas paparčių gultas, ant suolų patiesti avikailiai ir pridėliota indiškų pagalvėlių, skamba Birutos Ozoliņios diskas. Norėčiau nufotografuoti mūsų namą iš lauko – su viliojančia žvakių ir popierinių lempelių šviesa viduje. Ir skambant Debussy.

Eglītis šiandien baigė statyti triaukštę vaikų lovą, atramoms panaudojęs jūros išplautus medžių kamienus, kurių šakos atstoja kopėčias viršutinių aukštų gyventojams. Aplink vieną iš jų apvyniota mirksinti lempučių girlianda. Laiminga, laiminga vaikystė.

Paulas ruošia salotas, dar kepsim ant grotelių šonkauliukus. Vaikai už pievos šokinėja į tvenkinį ir spygauja.

Gyvūnai (Dzubis, mūsų Pūcytė ir Rokis Sniegis) nepaliaujamai tobulina savo santykius – plečia skleidžiamų garsų diapazoną ir kūno kalbos niuansus.

O štai lauko verandos lentynėlėje viena vargšė paukščių porelė susisuko lizdelį, maži paukščiukai iš jo kaišioja galveles ir žioja snapelius. Bijau, kad tėvai nebemaitins. Dar labiau bijau, kad Rokis juos suės. Man rodos, jau aptiko.

[...]

 

LIEPOS 13 <BLOND>

 

[...]

23.18. APIE ORUS

Pirmiausia, tik šiandien išėjau į lauką ir supratau, kad visai faina. Šiaip ar taip, geriau negu tamsa ir lietus. Jeigu judi lėtai ir šešėlio pusėj, nieko baisaus. Džiaugiuosi gyvenimu. Paskui grįžau namo, nusiprausiau, persirengiau ir išėjau švęsti restorano vienų metų sukakties. Po ilgo laiko (labai ilgo) pagaliau vėl pasijutau graži ir gerai apsirengusi, nes pagaliau atkeliavo siuntinys iš HOBBS su drabužiais […]. Jų drabužiai nepaprastai kokybiški ir gero kirpimo, o per internetinius išpardavimus – labai pigūs.

Šilti orai turi dar vieną fiziologiškai išlaisvinantį fintą – imi vis patogiau jaustis neapsirengęs arba pusnuogis ir prarandi kažkokį kvailą kultūrinių prietarų įskiepytą gėdos jausmą dėl savo kūno. Tą esu pastebėjusi ir visokiuose karibuose, azijose, afrikose, ir tai nepaprastai svarbus dalykas, kuris, mano galva, žiauriai sudirbo latvio mentalitetą. Jei čia pas mus klimatas vis labiau šils, valstybei ir tautai tai išeis tik į naudą.

[...]

 

LIEPOS 23 <SKUKA>

 

14.18 Karštis prikrečia visokių juokų: šiandien pasirinkau žmogų vienam projektui vien pagal telefono numerį, taip sakant, man tas telefono numeris patiko labiau už kito pretendento numerį. Toks normalus numeris su penketais ir vienetais, o antrame visokie trejetai ir septynetai – apgailėtina.

[...]

 

LIEPOS 26 <BLOND>

 

01.00 Kačiukas išsitiesia aukštielninkas skersvėjyje ant virtuvės plytelių dekoratyvinės įstrižainės, akys atmerktos, o akyse – visiškas tropikų apspangimas.

[...]

 

LIEPOS 28 <BLOND>

 

23.03 Ar kada nors pastebėjot, kaip mes pamėgdžiojam vadinamąją kūno kalbą? Tam tikrus judesius – gestą, grimasą, antakių kilstelėjimą, žvilgsnį. Pamėgdžiojam net savo nemėgstamus, bet turbūt išraiškingus žmones. Tai varo iš proto, nes kaskart pagauni save plagijuojant, jauties, lyg pats prieš savo valią būtum patekęs į svetimo personažo, o kartu ir svetimo požiūrio nelaisvę.

 

LIEPOS 30 <SKUKA>

 

09.05 Sapnavau kažkokią padriką įvykių virtinę, kuri pretendavo į trilerį, o jos santrauka tokia, kad šie įvykiai niekuo nesibaigė, tiksliau, baigėsi niekuo, nes veikiantys asmenys buvo skystablauzdžiai, elgėsi kvailai ir nenuspėjamai, o galiausiai į viską numojo ranka. Mane visai be žado paliko tokia sapno nepabaiga, bet tuoj pat supratau, kad nėra čia ko jaudintis – tai kvailasis realizmas, taigi, toksai žanras. Kaip būna magiškasis realizmas, socialistinis realizmas ir pan. Pabudusi prisiminiau tik šį pavadinimą, o pačių įvykių – jau nebe. Pasakoju Paului, o jis iškart man savo sapną. Visą naktį remontavo virtuvę ir vienu ypu išklijavo virtuvės sienas plytelėmis, laimės pilnos kelnės. Ryte atsibunda, nulipa žemyn ir supranta, kad plytelėmis padengė ir duris, už kurių yra vonios kambarys, tualetas, vandens siurblys ir boileris. Buvo paskaičiavęs, kad plytelių liks, net buvo sutaręs likutį atiduoti kaimynei, ir še tau.

[...]

 

RUGPJŪČIO 1 <BLOND>

 

10.19 Draugai, pas mus čia, Mikeltuornyje, šią savaitę karščio kaip nebūta ir tropinės naktys nebesišviečia, teko užsikurti židinį.

19.06 Viena pati ištisą dieną – turbūt pirmąsyk per pastaruosius metus. Tokia ilga ir tokia rami diena, tokia užliūliuojanti, giedrinanti, gydanti. Kaip gilus įkvėpimas. Nesuprantu, kaip aš galiu taip gyventi.

Ryga nesiskaito – jeigu man reikia į darbą, negaliu sakyti, kad esu viena.

Faktiškai beveik nebūna tokių akimirkų gyvenime (ką ir kalbėti apie ištisas dienas), kad aplink save nematyčiau nė gyvos dvasios. Rytas ar vakaras.

Gal todėl pastaruoju metu tapau tokia irzli.

Bet tai nereiškia, kad nelaukiu. Laukiu, laukiu, kepu kotletus.

[...]

 

RUGPJŪČIO 7 <BLOND>

 

00.12 Kačiukas paslydo ant terasos laiptelio ir vos neišsimušė dantų.

00.28 Apie spektaklį P. jau šį tą parašė, aš parašysiu apie visa kita.

„Jūros vartai“ [kultūros erdvė Ventspilyje – L. L.] suremontuoti puikiai, koncertų salė gera, patogi, net akustika visai pakenčiama. Ir išvis Ventspilis tikrai labai gražus. Ypač uosto rajonas su senais, sukrypusiais, bet prižiūrimais namukais ir siurrealistiškai tobulu grindiniu. O dar visos tos gėlės, apšviesti fontanai ir medžiai… naujoji Užventės biblioteka, pro kurią dabar tenka kaskart pravažiuoti, nes pagrindinį tiltą remontuoja.

O ta „Jūros vartų“ salė, pats pastatas, tiesiog prašyte prašosi teatro. Kodėl negalėtų būti Ventspilio teatro? Yra patalpos, yra pinigų, yra ambicijų. Kas nors galėtų užsiimti!

Bet grįžtant prie šio vakaro. Publika susirinko pati įvairiausia – nuo paties Plaudžio, Kalno ir Lembergo iki mielų tetulių pensininkių, kurias už rankos atsivedė anūkės. Žavu. Žinoma, vizualiai visas provincijos spindesys ir skurdas vienoje vietoje. Auksiniai ir sidabriniai blizgučiai, pigūs papuošalai, visokie niekučiai, kostiumėliai iš sofos gobeleno, tamprės ir vakarinės suknelės, perlai, gėlių motyvai. Su užsieniu nesupainiosi.

Tačiau didžiausi išdavikai – plaukai. Jėzau, kokie plaukai! Arbūzo spalvos, kraujo spalvos, juodi su šviesiu skalpu, išblukusios burokėlių spalvos (negana to, nudažyta ir galvos oda), suskilinėję, negyvi, nukankinti, siaubingai prastai nukirpti, perbalinti, ilgi subanguoti, riebaluoti, pasišiaušę, sausi, nešvarūs, netvarkingi… Nepriklausomai nuo amžiaus – visa paletė ir visos įmanomos variacijos. Tiesiog trūksta epitetų. Aš, aišku, nesu perfekcionistė ir man pačiai su plaukais einasi visaip, bet tai tikrai vienas iš tų dalykų, kurie užtikrintai atskiria „čia“ nuo „ten“. Ir man atrodo, kad kalti kirpėjai. Pas mus nėra gerų kirpėjų, kurie mokėtų normaliai nukirpti plaukus ir kuriems užtektų skonio žmonėms pasiūlyti normalius sprendimus.

Dabar vėl turiu naują kirpėją, todėl tikiuosi, kad viskas nuo šiol bus gerai.

01.11. Pastaruoju metu man daugelį laiškų norisi pradėti: „Gerbiamoji Višta.“

[...]

 

RUGPJŪČIO 11 <BLOND>

 

12.17 Pravirkau, o vaikas mane apkabino per pečius, stipriai prie savęs prispaudė ir laikė – taip, kaip aš jį laikydavau mažiuką, kad nepsichuotų.

Kodėl apskritai apie tai rašau – todėl, kad labai keistas ir stiprus jausmas. Jis mane gerokai praaugęs, ir kūnas jo visas toks stangrus, toks vyro kūnas, ir glėbys toks tvirtas.

Ech.

(Tai nepaneigia fakto, kad jis yra geras niekšelis ir nenaudėlis.)

[...]

 

RUGPJŪČIO 21 <SKUKA>

 

00.54 Man labai patiko šis vakaras – buvo pats metas paleisti vadžias, bet mes susirišom į mazgą ir nepaleidom.

Bet visus myliu, gerbiu, žaviuosi.

 

RUGPJŪČIO 24 <BLOND>

 

07.41 Buvau įsitikinusi, kad ši žiema bus kitokia. Šią vasarą iš tiesų jaučiausi gerai – beveik neskaudėjo nugaros, nebevargino kitos mano lėtinės bėdos, be to, perėjau nuo dviejų tablečių migdomųjų prie vienos, jau net buvau pradėjusi galvoti apie pusę ir visai atsisakyti zolofto, beveik nebegėriau vakarais, buvau linksma, kupina optimizmo ir įsitikinusi, kad taip bus ir toliau. Džiaugsmas (net laimė) apimdavo be jokios priežasties, savaime, vien dėl to, kad esi ir kad viskas faina, – šitas jausmas šią vasarą sugrįžo po kelerių metų ligų ir depresijos.

Ir man atrodė, kad šitai reiškia naują mano gyvenimo etapą, kad asmeniškai kažką įveikiau, kad žiema bus ilga ir tamsi, bet man patiks taip pat kaip ir vasara.

Bet – FUCK! – prakeikti meteorologiniai reiškiniai, po galais, po galais – viskas sugrįžo, nemiegu, nuo skausmo beveik negaliu paeiti ir bijau žiemos!

[...]

 

RUGPJŪČIO 26 <BLOND>

 

23.58 Jau daugelį metų Latvijos žiniasklaida aktyviai skleidžia nuomonę, kad pomidorai siaubingai kenkia žmogaus sveikatai, nes priklauso kiauliauogių genčiai, todėl, žinoma, apskritai yra nevalgomi ir gali sukelti savo nelemtą rūšies pavadinimą atitinkančių baisių padarinių. Vakar (o gal užvakar?) staiga pasklido nauja informacija – pasirodo, pomidorai yra kone antidepresantai ir tiesiog plyšta nuo serotonino. Tai štai kodėl pastaruoju metu mano tokia gera nuotaika ir turiu tiek jėgų!

 

RUGPJŪČIO 27 <BLOND>

 

22.06 Parašiau: „Mylimai dukrai Katrīnai vestuvių dieną, 2010 m. rugpjūčio 28 d.“ Ir tas metų skaičius man staiga pasirodė toks visiškai iš mokslinės fantastikos.

Nėmaž nesitikėjau nugyventi iki tokio amžiaus, kai dar maniau, kad senatvė prasideda nuo keturiasdešimties.

 

RUGPJŪČIO 29 <BLOND>

 

18.03 Dar nėra buvę, kad po vestuvių pabundi toks gaivus lyg agurkėlis ir pasidavęs akimirkos užgaidai išleki į kaimą.

Norisi galvoti, kad šias vestuves globojo angelas – ir oras nuostabus, ir žmonių džiaugsmas bei nuotaika, viskas buvo taip gerai, kad geriau nė būti negalėjo.

Vos atvykę pripjovėm pilnus krepšius voveraičių, prie pat namų, lauke šviečia saulė ir nuostabiai šilta. O štai baravykų – nė kvapo.

 

<SKUKA>

 

19.23 Kačiukas, lauke prisižiūrėjęs visokio grobio, grįžo namo baisiai įsiaudrinęs ir išalkęs – ir tiesiu taikymu prie dubenėlio.

 

RUGPJŪČIO 30 <BLOND>

 

17.01 Negaliu pasigirti nei trimis kibirais, nei trimis šimtais, bet kokie devyniasdešimt bus. Ir visi kaip vaiko kumšteliai.

[...]

 

RUGPJŪČIO 31 <BLOND>

 

22.32

Mieli draugai, grybai prasidėjo, grybai prasidėjo.

Papildymas. O aš laiminga. Tikriausiai nuo pomidorų.

 

RUGSĖJO 1 <BLOND>

 

20.38 Aaa, baravykų rizotas tiesiog fantastiškai skanus!

[...]

 

RUGSĖJO 27 <BLOND>

 

[…] 23.20 Mieliau būčiau gyvenusi ne savo, o, pavyzdžiui, štai šį gyvenimą: http://en.wikipedia.org/wiki/Jane_Goodall. Bet ne tai svarbiausia. Juk galėčiau pasimatuoti ir pasirinkti visokiausius gyvenimus, tik kuris iš pasirinktųjų sutiktų keistis su manim?

Aš čia nesistengiu pasakyti, kad mano gyvenimas blogas ar kad jis man nepatinka, bet jis toks paprastas ir chaotiškas. Kad gyvenimą nugyventum prasmingai, regis, labai anksti reikia apsispręsti dėl vienos galimybės, o tai reiškia – atsisakyti tūkstančio kitų. Ir negalvoti, ar tas pasirinkimas kada nors pasiteisins pagal visuotinai priimtą supratimą – karjera, pinigai, namai, „įdomus gyvenimas“.

„Įdomus gyvenimas“ savaime jokiu būdu negali būti tikslas, juk reikia pasirinkti tą vienintelį gyvenimą, kuris įmanomas.

Negalvojant!

 

RUGSĖJO 29 <BLOND>

 

20.21 Ak, ar galima po visų šių nuostabių, gražių, pasakiškų mėlynos jūros ir austrių atostogų truputį paverkšlenti? Trečia diena darbe, o aš jau visiškas ligonis. Bet greičiausiai tai dėl tamsos ir dėl to, kad jokių prošvaisčių atsiplėšti nuo darbo stalo, lauke per šalta ir per daug nuobodu.

 

RUGSĖJO 30 <BLOND>

 

09.55 Tikiu stebuklinga pomidorų galia, daugiau nebeturiu kuo pasiguosti.

[...]

 

SPALIO 7 <BLOND>

 

[...] 17.16 Nežinau, nežinau, ar buvo gera mintis siųsti savo teisininkui elektroninį laišką pavadinimu „Šuns košmarai“. Jis gali nesuprasti. Bet tegu pratinasi. Jau ketverius metus buvau solidi. Atsibodo.

 

SPALIO 13 <BLOND>

 

[...] 22.06 Kačiukas, pavyzdžiui, nėmaž nežino, sena aš ar jauna, stora ar liekna, graži ar negraži. Jam visiškai dzin.

 

23.20

Nors tas šuo man jau įgrisęs iki gyvo kaulo, primyža visuose pakampiuose, nuolat reikia valyti, šveisti su ajaksais, o kvapo vis tiek niekaip neišgrauši, man vis tiek atrodo nepriimtina, kad mama apie jį kalba tokiu graudulingu, užuojautos kupinu psichoanalitikės tonu: „O gal… na, kiek jau jai metų?.. A, dešimt… tai nieko nepadarysi… gal jau metas užmigdyti…“

Ne, aš negaliu užmigdyti. Galiu iš pykčio nunuodyti, nuskandinti, trenkti kastuvu ar pasmaugti, bet negaliu gailestingai užmigdyti seno šuns su pražilusiais ratilais aplink akis, kuris, be kita ko, džiaugiasi kaip mažas šuniukas kiekvienu trupinėliu, kurį gyvenimas jam dar atseikėja (o retai). Na, gerai, turi jis bėdų su šlapimo nelaikymu ir apskritai yra absoliučiai kvailas (bet nelyginsim su kačiuku, kuris yra žymiai kvailesnis, tik apsimeta protingas), ir aš jo nemyliu, bet tik ne užmigdyti.

Bet iš tikrųjų, man atrodo, tos mamos šnekos apie užmigdymą kyla iš to, kad ji pati labai, labai sena ir labai bijo – jei ne mirties, tai agonijos, neįgalumo, priklausomybės nuo kitų, – o tie svarstymai apie užmigdymą jai kažkokiu keistu būdu padeda nusiraminti. Absoliučiai nesąmoningai. Kalbėti apie mirtį tarsi apie prekę.

Man labai gaila mamos, šuniuko ir savęs.

[...]

 

SPALIO 23 <BLOND>

 

11.42 [...] Kad išsklaidyčiau rimtumo įspūdį, papasakosiu, jog po vakarienės „Neiburge“, kur išbandėm naują valgiaraštį, susapnavau, kad įsimylėjau mūsų virėją ir mes pradėjom tokį lyg ir romaną. Ir kas galėtų paneigti, kad meilė eina per skrandį.

18.15 Naujoje parduotuvėje močiutė užkliuvo už žalio, purvino kilimo, patiesto ant laiptų, ir griuvo aukštielninka. Laimei, nieko nesusilaužė ir net nesusitrenkė. Tik, sako, du vaikinai, puolę jai į pagalbą, vos neišsuko rankų.

Močiutei 84 metai, ji surūko po du pakelius per dieną, taigi mažiausiai 60 pakelių per mėnesį. Šiandien, po visų tų išgyvenimų, ji surūkys bent dukart tiek ir dar įkals konjakėlio.

Bet fiziškai ji nėra stipri, jei jums susidarė toks įspūdis. Vos juda. Stipri ji tiktai dvasiškai.

 

LAPKRIČIO 9 <BLOND>

 

[...] 21.01 Apskritai, nepaisant daugybės šūdų tiek darbe, tiek šeimoje, apie kuriuos neturėjau laiko parašyti ir kurie dabar jau primiršti arba nebeatrodo verti aprašymo, gyvenimas man vis dar atrodo nuostabus. Šiandien daug ėjau pėsčiomis – koks velnioniškai neįtikėtinas grožis! Ak mes, laimingieji!

 

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė