Aš esu tai, kas lieka. Dienoraščiai

 

Latvių rašytojos Andros Neiburgos (1957–2019) dienoraščiai – be galo atviras, ironiškas ir kartu poetiškas savistabos ir kūrybinio mąstymo eksperimentas. Jis vyko 2003–2019 m. latvių interneto platformoje „Sviesta ciba“. Neiburga paraleliai rašė Skukos ir Blond slapyvardžiais, draskydama kasdienybės paviršių ir nebijodama pasirodyti juokinga, silpna ar pernelyg jautri. Įrašuose telpa visiškai nefiltruota buitis, rašytojos gyvenimo užkulisiai, santykiai su aplinkiniais ir vidiniai temperatūros svyravimai. Gyvenimo chaosą bandoma perprasti rašant. 2024 m. šie tekstai sugulė į du spausdintus tomus tarsi jos literatūrinis autoportretas.

 

2003

 

RUGPJŪČIO 25 <SKUKA>

 

15.10 Vasara užrakinta,

raktas nulaužtas.

16.31 NAMAS IR JŪS

Jūs, visi tie, kurie atvykstat pas mane į svečius, kuriuos myliu ir kuriuos myliu mažiau, jūs, kuriems noriu atiduoti, ką turiu geriausia, – man taip gaila, kad nebegaliu jums parodyti savo namo, to namo, kuriame lankėtės daugybę kartų, to namo, kurį matėt, kuriame miegojot, valgėt, gėrėt, klausėtės muzikos, kalbėjotės, džiaugėtės, šokote ir liūdėjote, o kitąsyk ginčijotės; namo, apie kurį turit kažkokią nuomonę, įsivaizdavimą – „o, ten faina“, sakot, – ir tai tik žodžiai, kurie iš tiesų ničnieko apie mano namą nepasako, – ir ne mano jėgoms ką nors pakeisti, kad ir kaip norėčiau, tai lyg kerai, nes namas slepiasi nuo jūsų, namas pasikeičia vos jums atvykus, ir tik tada, kai visi išvykstat, kai net pėdos atšalusios, tik jūsų pamiršti daiktai slepiasi giliai spintoje, tik tada jis vėl nusimeta šydą, atveria akis, atgauna balsą, su manimi kartu mąsto ir jaučia, ir tyli, žiūri pats pro savo langus, ir man būna dėkingas, ir myli mane taip pat, kaip aš jį, ir kuo vienesnė esu, tuo aiškiau jį matau, giliau jaučiu, tuo artimesni mes esam: aš – name, namas – miške, miškas – prie jūros, ir visa po vienu dideliu ir slaptu, tik man priklausančiu dangaus skliautu.

Bet vos tik jūs atvyksit, jis ir vėl pasislėps nuo svetimų žvilgsnių. Ir aš niekad negalėsiu jums padovanoti to, ką turiu.

(Tik kartą namas nepasislėpė, kai atsivežiau čia vyrą, kuris buvo labiau aš nei jis pats – kūnu ir dvasia. Jis slėpėsi manyje, ir namas jo tiesiog nepastebėjo. Rodos, tai buvo seniai.) [...]

 

RUGPJŪČIO 29 <SKUKA>

 

14.30 Na ką, dienos norma padaryta.

Galva kaip kibiras, reikia pauzės.

Pasidarau šukuoseną, išsipiešiu didžiules lūpas ir akis, ir pirmyn į Ventspilį, nukabinsiu vyrą ir išdulkinsiu.

Patikėjot?

Aišku, kad ne.

Grybauti, vėl grybauti. Ką padarysi, kai daugiau niekam neužtenka drąsos. [...]

21.15 Miškų čia yra visokių.

Yra eglynų, kur gyvena meškos.

Yra šilelių, kur gyvena lapės.

Yra nykštukinių miškų – tokie aukšti, apvalūs kalneliai, minkštomis, sodriai žaliomis samanomis ir pušelėmis apaugę. Ten, kaip galite numanyti, gyvena nykštukai.

Visuose miškuose gyvena grybai.

Bet grybai yra klastingi, jie mėgsta keisti gyvenamąją vietą.

Žolėje palei pelkių pakraščius gyvena šviesūs vasariniai baravykai ir raudonviršiai.

Pakelės viržiuose ir sodintuose miškuose baltose samanose gyvena tamsieji rudens baravykai.

Nykštukų kalneliuose gyvena makavykai ir kazlėkai.

Kazlėkai su voveraitėmis apskritai yra palaidūnai, nes gyvena, kur pakliūva, – ir žolėje pasitaiko, ir samanose, net pernykščiuose lapuose ir smėlyje.

Ūmėdės gyvena po ąžuolu, būna metų, kai ten apsistoja ir baravykai. Vieną vasarą kieme po mano ąžuolu gyveno 17 baravykų ir vienas raudonviršis.

Vėlyvą rudenį, net lapkritį, galima rinkti žaliuokes. Jos, iškart po tamsiųjų baravykų, yra mano mėgstamiausi grybai. Gal todėl, kad jų apačios citrinų geltonumo, o kepurėlės tokios storos. O gal todėl, kad labai geras jausmas – saulėtą, vėsią lapkričio dieną rinkti žaliuokes. Šąla rankos ir teka nosis, o miškas kvepia kitaip negu rudenį. Šlapiomis malkomis.

Raudonosios musmirės paprastai gyvena palei kelią link mano namų, bet šiemet dar nematyti. Seni žmonės sako – kai pasirodo raudonosios musmirės, turi būti ir baravykų.

Šiandien radau tik kokius aštuonis baravykus, šešis šviesius ir du tamsius. Tamsieji suvirpino man širdį.

Su baravykais visada ta pati istorija. Vos pamatau, iškart nupjaunu. Po to pasidaro gaila – reikėjo pasidžiaugti, pasigrožėti, kaip jis ten auga. Bet ne. Kai pamatau – tai ir nupjaunu.

Tai apskritai blogas mano charakterio bruožas.

Bet jau per vėlu pasitaisyti.

Tas pats ir su knygomis – kai pamatau, tai ir perskaitau. Po to graužiu nagus – galėjau juk kiekviena eilute pasidžiaugti, visas daugiaprasmes vietas permąstyti. Bet kur tau. Pamatau – perskaitau. [...]

 

2004

 

VASARIO 8 <SKUKA>

 

10.48 PAPRASTAS SEKMADIENIO RYTAS

Tupiu mažame mūsų namo kiemelyje, užpakaliu atsirėmusi į anglų kalbos firmos pusrūsio kraštą, tupiu su rytiniu chalatu, basnirčia įsispyrus į šlepetes, sekmadienį dauguma biurų nedirba, klausausi kažkokių paukščių ir jaučiuosi truputį kaip kaime. Rūkau, laukiu, kol šunpalaikis pasiusios / pridirbs. Turiu kakų surinkimo maišelį, buto raktus, mobilų (žinoma), cigarečių pakelį, degtukų, šuns pavadėlį ir žirkles (netyčia). [...]

Bet rytas pilkas ir tamsus, tiek to džiaugsmo ir tebuvo, tik tas akimirksnis kaimo nuojautos, zylutės balsas miesto vidury, ant grindinio, tarp keturių sienų, pajutus drėgną vėsą, šliaužiančią per kojų pirštus ir lendančią už apykaklės.

12.36 Pagaliau visi išvyko:

– langas atlapotas

– stiklinė sulčių (vitaminai – pirmyn)

– cigaretė (vitaminai – atgal)

– dar stiklinė sulčių (vitaminai – pirmyn atgal)

– didelis kavos puodelis, jau trečias šįryt (kraujagyslės išsiplečia)

– dar viena cigaretė (kraujagyslės susiaurėja)

– ir bandyti dirbti. [...]

 

KOVO 2 <SKUKA>

 

8.21 Truputį pravalyti praeitį. Išmesti viską, kas man nebepatinka. O nebepatinka man daug kas. Tik vargu ar aš kam nors patikčiau šiandien – tokia, be savo kvailos praeities. Ir išvis šiandieną toks rytas, kai norisi, kad jau būtų vakaras. Ne, naktis.

Ir dar:

jei aš nepradėsiu normaliai valgyti

nemesiu rūkyti

nepradėsiu dirbti

aš greitai nusibaigsiu.

Tačiau prašau nesuprasti klaidingai: mano nuotaika nėra bloga.

17.47 Tik pažiūrėkit, kokia šviesa, viduje ir lauke. [...]

 

KOVO 31 <SKUKA>

 

[...] 22.50 Nieko neįsileisti iš išorinio pasaulio. Užrakinti visus įėjimus ir išėjimus. Išsaugoti ir puoselėti tik vieną jausmą. [...]

 

LAPKRIČIO 5 <SKUKA>

 

[...] 10.34 Na, gerai. Praėjo viena vadinamoji darbo savaitė Rygoje. Nepadaryta beveik nieko. Bent jau nieko gero. Nieko, ką buvau suplanavusi. Tik vieną kartą viduriai išversti ant grindų, bet ir vėl supresuoti atgal. Ir kokia iš viso to nauda? Turiu omeny, iš viso to, suprantat?

11.44 Pagalvojau darsyk apie vidurių išvertimą. Tas sielos turinys turbūt nelabai kuo skiriasi nuo skrandžio turinio. Iš esmės. Išvemi ir pradedi tyrinėti, ko gi ten esama. Dauguma norų jau virškinta arba apvirškinta, velnią suprasi. Tada visokie maži, kruvini gurvolėliai, kuriuose dar gali atpažinti, tarkim, tikėjimą, viltį, meilę. Po kokį žiupsnelį savivokos ir egoizmo. Ir dideli, pilki visokių baimių kamuoliai – na, tokie kaip tie, kuriuos išvemia katės, kai joms pilve prisikaupia plaukų.

Apskritai, jokio aiškumo.

O apie kvapą geriau net nekalbėsim.

11.50 Tuojau vėl ateis eilinis žmogus, iš kurio reikės paprašyti daugiau pinigų nei iki šiol. Toks darbas. Ir kaip man tai šlykštu. [...]

 

LAPKRIČIO 7 <BLOND>

 

23.02 [...] gėdijuosi šių įrašų. Ypač eilėraščių, tų eilučių, kurias sunku pavadinti poezija. Bet aš juk ir nepretenduoju – juk žinot, ar ne? Galbūt vieną dieną jūs mane išaiškinsit. Ką padarysi. Ilgai čia nerašiau, neturėjau nė vieno kontakto draugų sąraše. Ir niekada nieko nekomentavau. Visiškas inkognito. Bet tada tau (man) pasidaro sunku. Nenori užkrauti šito sunkumo kitiems, nenori parodyti, kaip iš tiesų tau bloga. Dėl to irgi gėda – nesupras gi. Bet dar sunkiau rašyti tik sau. Tada žinutę į butelį ir įmeti į vandenyną. Tikiesi, kad kas nors ras ir perskaitys, o kartu bijai. Bijai.

 

<SKUKA>

23.12 Šuo kaukia be atvangos. [...]

 

GRUODŽIO 5 <BLOND>

 

23.40 Nesirašo. Aišku, kuo daugiau galvoji, kad privalai, tuo labiau nesirašo. Man reikia tos baltos lygumos smegenyse, kad kas nors rastųsi, negaliu sugalvoti istorijos indus plaudama ar namus tvarkydama, negaliu sugalvoti istorijos nykdama be darbo biure. Man reikia bent trijų dienų, trijų baltų ir tuščių, ir žinojimo, kad dar bent trys prieš akis, negana trijų valandų, net jei pats mechaninio rašymo laikas užimtų tik tas tris valandas. Ne, kartais net užtenka, bet labai retai, kai ant manęs nulyja Dievo įkvėpimu – tik nesijuokit, taip yra, kaip bepavadinsi. Bet kartais neišeina laukti Dievo įkvėpimo, o tokie beveik visi kartai, nes Dievo įkvėpimu lyja retai, paprastai reikia kurti iš savęs, iš savo lygumos, kuri kojom nutrypta ir žole apžėlusi. Ir nešmėžuoja joje aštrūs kasdienybės šukių kraštai.

Kekšystė. [...]

 

GRUODŽIO 8 <BLOND>

 

12.37 Jeigu tavęs nėra „Ciboje“, tavęs išvis nėra – taip kadaise pasakė vienas „cibietis“. Tuomet tai suvokiau kaip formalią klasikinio posakio parafrazę. Tačiau vis labiau įsitikinu, kad tai netiesa. Mano buvimas „Ciboje“ šiuo metu jaučiamas menkai arba išvis nejaučiamas. Ir tai puikiai apibūdina mano būseną. Sielos skausmai nekamuoja, tačiau jaučiu fizinį skausmą. Neturiu didelių džiaugsmų ar bėdų, bet begalė kasdienių rūpesčių ir nerimo. Esu visiškai kūrybiškai išsekusi, o tulžies pūslės sienelė sustorėjusi ir uždegiminė. Sustorėjo ir gimdos sienelė, ir, atrodo, dešiniojoje kiaušidėje yra mažytė, miela cista. Turiu skrandžio katarą [gastritą]. Kosėju. Suprastėjo regėjimas. Per daug rūkau ir nevalgau pusryčių. Šįryt ketinau pradėti sveikai gyventi ir subaigiau savo mokyklinuko avižinę košę. Tada išaiškėjo, kad prieš echoskopiją negalima valgyti, ir mėginau ją išvemti. Žinoma, nepavyko – tik išraudo veidas ir išsprogo akys. Taip, turbūt man dar ir dvylikapirštės žarnos uždegimas, ar galite įsivaizduoti tuos dvylika pirštų? Aš negaliu. Vadinasi, laukia ir endoskopija. Tačiau mano inkstas nuostabiai gražus. Gydytojas pasakė: toks dailus kaip iš knygos. O tai jau šis tas.

Bet šiaip man viskas gerai, mano vyras mane myli, aš myliu jį. Gyvenimas tęsiasi. Viskas gerai, todėl manęs ir nėra „Ciboje“. [...]

 

GRUODŽIO 25 <SKUKA>

 

19.04 [...] griebiausi seniai suplanuotų darbų. Sutvarkiau… viena, dvi, trys, keturios… keturias spintas. Išmečiau krūvą popierių ir skudurų. Radau senus, labai senus dienoraščius. Laiškus. Baugu skaityti – neskaičiau. Kitąsyk. Spintoje radau gedulo šalikėlį. Vos tik prisėdau, paskambino P. [rašytojas Paulas Bankovskis – L. L.] – važiuodamas iš tėvų pateko į avariją, iš mašinos liko skutai. Gerai, kad visi sveiki. Dabar jis kažkur sniege, pūgoje ant kelio, dar nežino, kaip parsiras namo. Namo – tai pas mane.

Aš vis dar niekaip negaliu priprasti, kad jis šią vietą vadina namais, nors nakvoja čia kasnakt, ryte išeina, vakare grįžta, rūpinasi visokiais buitiniais reikalais, vis daugiau daiktų iš ten perkeliauja čia. Ir vis tiek man taip keista. Visai nesikalbėjom apie tai, jo tėvai – taip, jie tie tipiški latviai, kurie mielai apsimeta niekuo dėti. Jis važiuoja ten su žmona ir dukra, visi viską žino, bet apsimeta, kad nieko nevyksta. Jis nieko neslepia, bet nieko ir nesako neklaustas. O niekas ir neklausia.

Jis ir žmonai nesakė, kad išeina. Paprasčiausiai ten nebegyvena. Jie apie tai nekalbėjo. Viskas vyksta tartum savaime. Bet aš netikiu tokiu „vyksmu“. Apima kažkoks iracionalus jausmas, lyg daiktai patys judėtų, persikeltų, lyg jo kostiumas ir megztiniai, jo vaikystės nuotraukos ir knygos pačios būtų sugalvojusios pakeisti gyvenamąją vietą.

Vakar žmona, be išankstinio įspėjimo, padovanojo dukrai katinėlį Kalėdoms. Iki tol jie buvo susitarę, kad gyvūno laikyti nevalia, nes dažnai nieko nebūna namie. Dar tada, kai manęs nebuvo, o P. išties ten gyveno. Dabar jis tik retkarčiais vakare nueina, parveda dukrą iš darželio, sulaukia mamos ir vėl grįžta pas mane, „namo“. Jei mama ketina užsibūti iki vėlumos arba visai nebūti, abu su dukra lieka pas mane. O kaip dabar? Jo žmona dažnai kelioms dienoms išvyksta, tada, kaip sakiau, P. pasiimdavo dukrą pas mane, vasarą jie čia gyvendavo ir po keletą savaičių.

Kaip jums atrodo – ar katinas gali išsaugoti šeimą? Gal ir gali? Nes juk nesunku manipuliuoti vaiko jausmais gyvūnui – jei mamytė išvažiuoja, juk negalima išeiti ir pasilikti nakčiai (ar kelioms) pas tetą Andrą. Reikia likti namie. Nes ką gi katinėlis vienas darys? Taip, tikrai, ką katinėlis darys?

Bet aš žinau, kad P. nenori ten pasilikti nakčiai.

Visa tai labai keista.

O dabar jis kelyje, pūgoje. Norėjau važiuoti padėti, bet neleido. Ir iš tiesų, aš pati ne per geriausiai vairuoju tamsoje ir pūgoje.

Tokios štai Kalėdos.

Dar reikia išplauti indus ir iššluoti grindis.

Ne vakarykščius indus, šiandienykščius.

Ir visur pas mane pridegta žvakių. [...]

 

GRUODŽIO 27 <BLOND>

 

21.27 METAI

Išėjo mano knyga, ji gerai perkama ir sulaukė gan didelės sėkmės. Bet aš nejaučiu pasitenkinimo. Buvau Indonezijoje, Berlyne, Leipcige, Airijoje, Lugane, Kanuose (Prancūzijoj). Labai daug sirgau. Dažniau nei bet kada anksčiau jaučiau nuovargį. Sutikau Paulą – turbūt šiek tiek anksčiau, bet iš tikrųjų – būtent šiemet. Netekau Ingos. Atgavau tikėjimą Mikeltuornio ateitimi. Pradėjau tvarkyti savo namą. Visiškai ir galutinai išsiskyriau su vyru. Buvau labai stipri ir kartu beprotiškai lengvai pažeidžiama. Jaučiausi visa galinti ir laiminga ir buvau labai, labai, labai nelaiminga. Tapau dar sentimentalesnė nei anksčiau – gal amžius veikia. Sunkiau nei iki šiol kovojau už savo berniuką (ir su juo), bet, rodos, atradau kažkokias dureles į jo širdį. Nieko labai reikšmingo ar gero šiais metais nenuveikiau. Praradau gebėjimą rašyti (net „Ciboj“) ir neradau nusiraminimo (ar susitaikymo) tylioje, šeiminėje buityje. Pasitikėjau daugeliu žmonių. Įgijau kelis gerus draugus. Su daugeliu elgiausi negailestingai ir neteisingai. Ir aš netikiu savimi. [...]

 

GRUODŽIO 31 <SKUKA>

 

9.44 PO VAKAR

Taigi, ko norėčiau – norėčiau pamatyti jūsų rašyseną, raides, kurias vedžiojate savo užrašų knygutėse ar rašote atvirukuose juodu, mėlynu ar raudonu rašalu, dar norėčiau pamatyti jūsų parašus – pase, algalapiuose, ant kreditinių kortelių mokėjimo čekių, – norėčiau pamatyti jūsų vaikystės literatūros sąsiuvinius ir skaityti jūsų mokyklinius rašinius, norėčiau užmesti akį į jūsų dienoraščius – tuos, kuriuos kadaise, tikiu, bent jau pradėjote rašyti, ir į pažymių knygeles, kuriose mokytojai rašė pažymius ir pastabas (ar pagyrimus) arba klijavo raudonus obuoliukus – jei čia dar yra tokių senų jaunuolių, – norėčiau pamatyti laiškučius, kuriais keitėtės per pamokas su klasės draugais, špargales ant nuogų mergaičių kelių, ten, kur jas pridengia sijono kraštas, ir ant berniukų dilbių po marškinių rankove, norėčiau pamatyti jūsų paskaitų konspektus ir pastabas knygų paraštėse, ir post-it’us, ir raštelius, kuriuos paliekat artimiesiems išeidami iš namų, norėčiau pamatyti raštus, kuriuos vedžiojat pirštu ant užrasojusio lango ar išraižote ant užšalusio stiklo ledo žieduose, ir prisipažinimus, kuriuos vogčia išraižot pagaliuku glotniame jūros smėlio paviršiuje ties vandens riba, ten, kur tučtuojau nuplaus banga. [...]

 

<SKUKA>

12.06 krištolo barškučiai, auksiniai burbulai, byranti eglė ir metų dulkės

Vertė Laura Laurušaitė