Amžiną atilsį dangaus provincijoj

 

Per saulės užtemimą dera klausytis Wagnerio, grimztant į trierišką melancholiją. Šiemet per užtemimą saulė tiesiog paniro į vakaro debesį, ne taip kaip 2017-aisiais, kai dienos metu Žemę apkabino nedraugiškas kosminio šalčio glėbys. Viską užliejo pilkšvas, metalinis šešėlis, jame trumpam užmigo gyvūnai ir paukščiai. Įsivyravo bauginanti tyla, savo neįprastu vakuumu per tyli prie nuolatinio garsinio fono pratusiai klausai.

Gamta jau dabar pamažėl tyla, siaučiasi dar vos juntamu rudens kvapu, nusimeta augimo, žydėjimo, poravimosi ir jauniklių vedimo rūpesčius. Žemė klusniai gręžiasi nuo saulės – ilsėtis ramybėje, mirty, jos šaltame letarge. Rudenį ir žiemą nakvodama sodyboje, vos sudėjusi bluostą, pakirstu nuo triukšmo, kurį sukuria mano pasąmonė – kad užtušuotų tylos nejauką. Tada, regis, girdžiu virpant žemę, vibruojant šalčio prisigėrusį orą, girdžiu trūksmingą savo kvėpavimą, širdies tvinksnius, einančius kiaurai pagalvę, galvoje dūzgiantį minčių guotą. Viduje esu paradoksaliai garsi, ir tylos vakuumas akimirksniu persipildo mano vidiniu triukšmu.

 

Kartkartėmis atsiverčiu prie lovos gulintį šiųmetinį „Poezijos pavasario“ almanachą. Chaotiškai perbėgu per pavardes, rinkdamasi intuityviai, o kartais – selektyviai (o taip, kam gi nebūdinga rinktis iš meilės ir iš neapykantos).

Randu jos pavardę – tos, kurios poetinis balsas buvo tapęs vaikystės balsu, kurios vaizdinys egzistavo atmintinai mokėtuose eilėraštukuose ir tarp jų eilučių.

Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.

„Namus namučius“ skaitydavau broliui prieš miegą, net nežiūrėdama į puslapius, versdama juos ten, kur, žinodavau, baigiasi vienas eilėraštis ir prasideda kitas.

Violetą Palčinskaitę per fotoaparato objektyvą stebėjau vieno literatūrinio renginio metu. Buvo 2022 metų vasario 23 diena. Buvo, kaip įprasta, žaisminga, gal kiek drovi; fotografavau jos rankas su juodai lakuotais nagais, pirštus, kartkartėmis nevalingai paliečiančius šalia gulinčių knygų nugarėles. Jos parašytų knygų. Klausiau pasakojimo, o gal labiau balso – panašaus į tą, kurį įsivaizduodavau tada, kai negalėdavau užmigti: jaunatviško, su vietomis prasimušančiomis vaikiškomis intonacijomis.

Panašios intonacijos – ir jos atsiminimų knygoje „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015). Knygoje – Violetos Palčinskaitės jaunystė, bendradarbiavimas su režisieriais Juozu Miltiniu, Gyčiu Padegimu, bičiulystė su Judita Vaičiūnaite, Bite Vilimaite, Donatu Banioniu. Žaismingas pasakojimas pertraukiamas ten, kur kalbama apie motiną, getą, į pagalvę siūtą duoną.

Po renginio išaušusi vasario 24-oji tapo iki šiol trunkančios Rusijos invazijos į Ukrainą atskaitos tašku. Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache – Violetos Palčinskaitės eilėraštis baigiasi eilutėmis:

 

           Girdžiu:

           – Ateik!

           Negeros žinios etery…

           Iš Ukrainos…

 

           Tuoj. Aš ateinu.

 

Mano vaikai nebeskaito mano vaikystės knygų, bet vis vien užsispyrusi laikau didžiulę jų biblioteką – tiesa, sodyboje. Einu ieškoti joje „Namų namučių“ (1977). Dar ir dar kartą skaitau iki šiol atmintinai mokamus eilėraščius, kol prieinu prie tų, kurie tada, vaikui, keldavo klausimų, į kuriuos ne visad būdavo atsakoma, – kad ir apie peleno lašu tapusį berniuką iš „Baltųjų nykštukių“:

 

           Budžiu ir klausaus, įsisupęs į tylą –

           Geltoni klevai paslapčia man prabyla…

           O jūs už mane – atskubėkite drąsiai

           Su puokštėmis astrų – į pirmąją klasę.

 

Dabar dangaus provincijoje iš Violetos Palčinskaitės eilėraščio „Šagalo ožka“ diena tebūnie amžina ir kaip vaikystėje ilga; o ir vasaros ten, neabejoju, nebereikia vytis.

Pamenu, kaip vaikystėje pirštu vedžiodavau po „Namų namučių“ iliustracijas, kurtas grafikės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės: ištaškuotas mažais taškeliais, lyg vabzdžių guotais, kurie šiltą vasaros popietę sūkuriuoja įkypose saulės skraistėse.

Ilgėjantys galuvasario šešėliai – tokie kaip tie paveikslėliai: dar perregimi, ažūriniai, vėliau vis tankėjantys, galų gale užaudžiantys saulę. Vasara ir vėl ateis, tik po kabliataškio. Po jo, skaitant tekstą, reikia padaryti pauzę. Kabliataškyje tebūnie – dangiška tyla.