Ina

 

2025 m. kovo 29 d., Pantanão, Portugalija

 

Viskas kilo ir stiprėjo. Vandenyno ir jaudulio bangos. Masiškai užveriamų spalvotų langinių keliamas triukšmas. Pantanão kurortinio miestelio pagrindiniame parke papūgos ir balandžiai rėkė kaip reta. Žmonės skubėjo pasiekti namus, nes buvo pranešta apie audrą.

Pasigirdo stiprėjantis motociklo garsas. Ant jo sėdėjo Lilė. Stabtelėjo, atsirėmė koja į žemę ir nusiėmė šalmą nuo sukaitusios galvos. Dairydamasi ir dvejodama kažko lyg ieškojo aplinkui. Pasižiūrėjo į laikrodį ant rankos. Pasistačiusi motociklą pasirąžė, vėl apsidairė. Tuomet pasilenkė prie motociklo veidrodėlio ir apsižiūrėjo veidą. Išsitraukė gumytę iš plaukų, tarsi išlaisvindama pasitikėjimą savimi – jis tamsiomis sruogomis apskleidė jos pečius.

Priėjo prie suolelio prie pat palmių trynukių. Visi taip vadino šią vietą, tai buvo legendinė pasimatymų vieta miestelyje. Ir balandžių, ir papūgų čia buvo tik po tris, ir palmės taip užaugusios – grupelėmis po tris. Lilė svarstė, ar tai ženklas, o jeigu ženklas, tai geras jis ar blogas. Ir ar ji išvis tiki ženklais. Pasitaisė marškinių atlape arbūzo ženklelį-segtuką. Jos marškiniai buvo balti lininiai, laisvi, matėsi įdegusi dekoltė. Tamsiai pilki džinsai ir tamsiai pilki kedai. Ji atsisėdo ant suolelio ir pradėjo dairytis. Protarpiais nuleisdavo galvą, lyg save drąsindama. Aš neteisingai mušu kiaušinius, kai kepu omletą. Lukštuose lieka baltymo, man paprasčiausiai nelieka kantrybės išlaukti, kol jis visas išvarvės. Tai netaupu. O kiek kiaušinio baltymo susidarytų surinkus visą mano išeikvotą baltymą?

Nusijuokusi iš savo minčių eigos, ėmė galvoti, kodėl svarbiausiais momentais žmonėms į galvą ateina padrikiausios mintys. Kodėl prie tetos karsto galvoji apie tai, į kokią valyklą nešti švarką, o tualete svarstai apie gyvenimo prasmę ar simpatiją iš 5c klasės. Metakognicija – kai svarstai, kodėl taip svarstai.

Širdis daužėsi vis stipriau. Jautė didelį nerimą. Daug didesnį, nei tikėjosi. Lilės žvilgsnis šokinėjo į visas puses, kakta rasojo, delnai buvo šalti ir lipnūs. Ji juos trynė į šlaunis. Galvojo, kaip viskas iki šiol ją atvedė iki šio taško. Kaip iš Lietuvos persikėlė gyventi čia, į saulės, jūros ir papūgų miestą. Galvojo, kaip pateko į šiandieninę situaciją bei kiek tiksliai omletų ji suvalgė nuo pirmojo impulso čia atsidurti. Apsupta palmių ir triukšmingų papūgų trijulių.

 

2024 m. spalio 4 d., Pantanão, Portugalija

 

Lilė įžengė į šokių klubą, kuriame žmonės mokėsi šokti vietinį šokį. Lilė matydavo kur ne kur miestely šokančias poreles ir pavydėdavo joms. Todėl nusprendė pati pabandyti. Virpėjo, kaip virpama būnant vienam svetimoj vietoj pirmąkart gyvenime ir einant daryti kažką pirmą kartą. Nors buvo stipri ir nepriklausoma, jautėsi gana vieniša ir išsiilgusi žmogiško kontakto. Įsitempusiai nuo kasdienės rutinos, kuri jau buvo įgrisusi, jai žūtbūt reikėjo progos atsipalaiduoti. Pusryčiaudama per radiją išgirdo, kad būtent šokis tam tinka idealiai, be to, jis aktyviai kuria smegenyse naujas neuronų jungtis. Todėl čia ir atėjo. Iš pradžių buvo nejauku ir juokinga, bet jau po pirmos pamokos pajuto grįžusį lengvumą.

Žmonės gali mokytis šokti vedėjo ir sekėjo pozicijose. Lilė pasirinko sekėjos vaidmenį. Grupėje buvo apie dvidešimt žmonių. Poros judėjo pagal muziką, išsidėsčiusios ratu per visą šokių salę. Kas kelias minutes partneriai keitėsi: sekėjai likdavo vietoje, o vedėjai pajudėdavo pagal laikrodžio rodyklę per vieną žmogų. Lilė stovėjo savo vietoj, o prie jos prieidavo vis naujas žmogus. Jai buvo neįprasta tiek daug gyvo kontakto su nepažįstamais.

Tarp vedėjų dauguma – vyrai. Įdomu kalbėtis ir pažindintis kūnais. Vienas vedė Lilę kaip lėlę, visiškai jos nepaisydamas. Kitas buvo nemalonus, ji nenorėjo jam žiūrėti į akis, tik mandagiai šypsodamasi žvelgė į šoną ir laukė pasikeitimo poromis. Kitus du, regis, vedė ji, o ne jie ją, jiems trūko iniciatyvos. Po to buvo sportiškas narciziškas vyras, kuriam šokis poroje buvo galimybė save pademonstruoti, partnerė – tik priedas. Su juo šokti Lilei buvo smagu, kad ir kaip būtų keista, lengva (ypač po dviejų, kuriuos vedė ji), nors kalbėtis su juo netrauktų. Tarp vedėjų buvo ir dvi moterys. Jų Lilė kažkodėl laukė labiausiai, buvo smagu, kai ratas apsisuko ir pagaliau teko šokti su jomis. Pirmoji buvo linksma ir aktyvi, šoko su plačia šypsena ir buvo atlaidi Lilės klaidoms. Su ja ji jautėsi labai smagiai ir nerimtai. Kita moteris buvo Ina. Pirma, kas Lilę paveikė, buvo jos kvapas: tas paslaptingas cheminis mišinys, kurį, rodos, visom ląstelėm atpažino: jis Lilę svaigino ir ji norėjo užsimerkti. Ina vedė minkštai ir švelniai, bet tvirtai, jos rankų oda buvo nepalyginamai švelnesnė nei vyrų. Lilės kūnas reagavo jautriai. Ji jautė, kad Ina patyrusi šokėja, kuri nesipuikuoja, o taikosi ir klauso partnerės. Tai išskirtinio vedėjo bruožas – sekėjas mėgaujasi procesu ir visai nepastebi, kai atsilieka patirtim nuo vedėjo.

Po pamokos vyko vakarėlis, kurio metu poros pasiliko praktikuotis. Lilė šoko su kažkuo, bet vis dairėsi Inos. Šalimais buvo sofa, ant kurios šokėjai prisėsdavo atsikvėpti ar atsigerti vandens. Vienu metu Lilė ir Ina atsidūrė ant sofos greta. Lilė labai norėjo kažką pasakyt Inai, bet nedrįso.

Taip tęsėsi kelis mėnesius. Lilė laukdavo savo eilės šokti su Ina. Ji nesuprato, kaip taip gali būti, kad ji nedrįsta Inos užkalbinti – gi yra suaugusi subrendusi moteris.

– Ko sėdi? – netikėtai išgirdo ir atsisukusi pamatė žvitrias Inos akis, įsmeigtas į ją. – Eik, kviesk vyrus šokti.

– Aš su tavim noriu, – net pati nusistebėjo savo drąsa.

Inos akys pažvelgė dar įdėmiau. Ji paėmė Lilę už rankos. Kaip tik baigėsi daina ir pasigirdo nauja – lyriška ir gosli. Palubėj kabantis disko kamuolys pabėrė daug mažų švieselių, kurios krito ir riedėjo šokėjų veidais ir kūnais, galop nusirisdamos ant grindų.

 

2025 m. kovo 29 d., Pantanão, Portugalija

 

Tą akimirką, kai Lilė pamatė artėjančią Iną, ją apėmė toks jaudulys, kad, atrodė, nualps. Ina vilkėjo plonyčius flanelinius marškinius ir džinsinius šortus. Lilei pasirodė, kad Ina kiek pasitrumpinusi plaukus. Ji perbraukė ranka krentančias garbanas ir apsilaižė lūpas. „Kokia ji. Eina sau, eina sau, kokia ji!“

– Labas, aš Ina.

– Žinau. Aš. O aš…

Lilė ėmė nervingai juoktis, tada susivaldė, pakilo nuo suolelio ir išskėtė rankas norėdama apkabinti. Vėl nusijuokė.

– Tu – Lilė?

– Taip, taip.

– Aš geriau žinau tavo vardą nei tu? – nusijuokė Ina.

– Nesu to dariusi, – tyliai pratarė Lilė.

– Haha, ko, prisistačiusi? – vėl nusijuokė Ina.

– Smagu susipažinti! – iš to sutrikimo beveik iškilmingai išpyškino Lilė ir čia pat pagalvojo, kad elgiasi nei šiaip, nei taip.

Iną tai vėl prajuokino. Ji nusprendė apkabinti Lilę. Jos apsikabino ir apkabinimas užsitęsė. Lilė galvojo, kad Ina girdi jos besidaužančią širdį. Jos širdis norėjo šokt ir apsikabint Iną kaip ir rankos.

– Oho! – tarstelėjo Ina.

– Kas?

Ina nieko nesakė. Buvo suėmusi Lilę už pečių ir įdėmiai žvelgė jai į akis.

– Oho, – pakartojo, tik tyliau.

– Tu irgi jauti? Ane? Ane? – išbėrė Lilė.

Dabar Ina suėmė Lilės veidą delnais ir kiek priartėjo prie Lilės. Lilė jautė, kad jos papilvėje dūksta papūgos.

– Viskas gerai, – pamerkė akį Ina ir nuleido rankas. – Mūsų traukinys po pusvalandžio.

– Traukinys?

– Tai yra būtina, kai esi Pantanão.

– Kur tu siūlai vykti?

– Nežinau! Traukinys, kurio maršrutas – staigmena, kursuoja tik šitam vieninteliam mieste Portugalijoje.

– Kaip aš apie jį negirdėjau? Kaip taip gali būti. Gyvenu čia jau penkerius metus, – sutriko Lilė.

– Daug kas negirdėjo.

Iki stoties buvo penkiolika minučių pėsčiomis. Jos ėjo, Lilė kaip tik rodė jai patinkantį namą su žydrai žaliomis langinėmis, kai pajuto Inos ranką savo rankoje. Nusišypsojo ir jos širdis ėmė daužytis kaip patrakusi. Staiga Lilė ėmė dairytis – ar aplinkiniai jas mato? Lilė sumetė, kad niekada per visą gyvenimą eidama susikibusi su vyru nėra jautusi panikos, kurią jautė dabar. Atrodė, lyg būtų paauglė, pirmąkart atėjusi į pasimatymą. Bet taip juk nėra. Tai kodėl taip jaučiasi? Lilė vogčia žvilgtelėjo į ramų Inos profilį. Ar Ina tiek įpratusi vaikščioti susikibusi rankomis su moterimi, kad jai širdis nė kiek nedreba?

Tą akimirką jos stabtelėjo prie stoties ir žengė pro dideles duris vidun. Kasoje nusipirko bilietus į staigmeną. Taip ir parašyta švieslentėje: „Staigmena“, išvyksta 15:26.

Vagone buvo triukšminga. Juodvi susėdo šalia, Lilė prie lango. Traukinys sušvilpė ir pajudėjo. Važiavo vandeniu, kuris taškėsi iš po traukinio ratų. Tai kitoks traukinys, jo bėgiai skendi pusmetryje vandens, paaiškino Ina.

Vandeny traukinio riedėjimo bėgiais garsas buvo lyg prislopintas. Iš kito vagono į šį įlipo išmaldos prašytojas. Pasisveikinęs pradėjo pasakoti savo istoriją: jo gyvenimas geras, šeimoje daug meilės ir švelnumo, bet štai maisto trūksta. Gal galėtumėte padėti? Net jei jis melavo, Lilė negirdėjo. Išsitraukusi padavė monetą. Tą akimirką traukinys pasinėrė į vandenį. Dabar bėgiai buvo jūros dugne, kokių dešimt metrų gylyje ir ėjo vis gilyn. Aplink bangavo ilgos storalapės povandeninės žolės, medžiai ir krūmai. Papūgų mieste kai kurie parkai esti ne sausumoje, o po vandeniu.

Ina paaiškino, kad šis traukinys turi sandarius langus ir duris. Tą akimirką pasikeitė slėgis ir Lilei užgulė ausis. Pasakė tai Inai ir ji staiga ją pabučiavo. Bučinys truko gal kelias minutes, kol traukinys ėmė ir išriedėjo atgal į paviršių. Langus nušvietė akinanti saulė, vanduo tekėjo traukinio langų stiklais, o Lile tekėjo Inos žvilgsnis. Ji žiūrėjo tiesiai ir drąsiai. Tada sušnibždėjo:

– Tu kažkokia…

Lilės širdis staiga sustingo. Ar ji pastebėjo, kokia ji sutrikusi, kokia susigėdusi, ar ji mato? Ką ji pasakys? „Kodėl tu tokia vaikiška? Tokia kvaila? Tokia nerami?“

– …mieluma, – užbaigė Ina.

Lilė vėl ją godžiai pabučiavo. Švelniai, minkštai ir tvirtai, taip, kaip ji ją vedė šokti.

Vagono durys atsivėrė, įlipo muzikantė ruda skrybėle ir spalvingais drabužiais, tempdama garso kolonėlę su ratukais. Lilė apsidairė: visi buvo užsiėmę savo reikalais, naršė telefonuose, žiūrėjo pro langą arba snaudė. Gitaristė sugrojo pirmus akordus – ramiai ir kažkaip įmantriai. Tada pasisveikino ir pasakė, kad džiaugiasi grodama ir dainuodama aplinkiniams. Ir ėmė kiek virpančiu balsu dainuoti apie sumuštinį, kurį darėsi ryte. Apdainavo, kaip raikė duoną, šlakstė aliejų, dėjo birius sūrio gabalėlius, daržoves ir plonytį kumpį. Kaip viską barstė druska ir pipirais.

Lilė negalėjo patikėti, kad tai girdi, spoksojo į dainininkę, o skruostais riedėjo ašaros; suvokė, kad tai gražiausia, ką yra girdėjusi.

– Argi tai ne gražiausia, ką esi girdėjusi? – paklausė Ina, irgi susigraudinusi.

Lilė apsidairė. Visi keleiviai buvo sujaudinti muzikos ir teksto, kai kas filmavo. Muzikantės balsas virpėjo jai toliau dainuojant apie lėkštę su mažom paauksuotom gėlytėm ir nuo žiedelių atsiskyrusius žiedlapius. Tai buvo jautriausia, ką Lilė kada nors gyvenime buvo girdėjusi.

– Argi tai ne jautriausia, ką esi girdėjusi? – paklausė Ina, taip pat neatitraukdama žvilgsnio nuo muzikantės, ir panardino pirštus į Lilės garbanas.

 

Kitos dienos rytas

 

Lilė atsibudo. Lauke triukšmavo papūgos, burkavo balandžiai. Kambaryje tvyrojo tvankuma, o pro atidarytą langą pūsčiojo vasariškas vėjelis. Prasimerkė. Apsidairė. Tas pirmas momentas atsibudus, kai bandai susivokti, kur esi ir kas esi. Tada pajutusi, kad nėra viena, pasuko žvilgsnį. Ina! Ji kietai miegojo ant pilvo, nusimetusi patalus, atsukusi veidą į Lilės pusę ir koją išmetusi į šoną. Glotni jos kūno oda švytėjo ryto saulėje. Lilė kaip užburta žiūrėjo į ją. Ir tada pagalvojo, kad atsibusti šalia nuogos moters yra nuostabiausias dalykas pasaulyje.