Visi gražiausi dalykai prasideda ir baigiasi „bet“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)

 

Publikuojame dar vieną pluoštą latvių rašytojos Andros Neiburgos internetinio dienoraščio fragmentų. Truputį keičiasi akcentai. Ankstesniuose įrašuose dominavo verslo našta ir santykis su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu, o čia vis ryškiau skleidžiasi kasdienybės poetika, buitis, kuri jai tarnauja kaip egzistencinių patirčių scena. Neiburga ne tiek fiksuoja įvykius, kiek gaudo jų paliekamą pėdsaką. Šie tekstai fragmentiški, gyvenimo siužetas kartais tik nujaučiamas, bet įtraukia pats kalbėjimas – atviras, (savi)ironiškas, jautrus ir negailestingai tikslus. Net sunkiausiomis akimirkomis Neiburga nepraranda gebėjimo stebėtis gyvenimu ir paversti jį literatūra.

 

2010

 

SAUSIO 4 <BLOND>

 

08.57 Pastarųjų trijų savaičių santrauka: nesibaigiančios šventės ir nuotykiai, skanus maistas, alkoholis beveik kasdien, džiaugsmas ir linksmybės, sugrįžo 4 kg numesto svorio, pošventinė depresija, siaubas ir baimė.

 

SAUSIO 5 <BLOND>

 

17.59 Toks jausmas, kad seniai nieko nerašiau. Dienos neįtikėtinai intensyvios – štai, pavyzdžiui, geoslėptuvių žygis, kuriame buvome užvakar, atrodo, vyko prieš savaitę ar net seniau. Vakar atsisveikinome su Aleksiu [sūnus, studijuojantis Anglijoje, – L. L.] – tradiciškai kepėm naminę picą. Buvo liūdna. Ypač šįryt, pakeliui į oro uostą.

Man nepatinka, kad Aleksiui, regis, persidavė viena baisiai kvaila ir gyvenimą nuodijanti mano savybė – visada galvoti blogiausia, kas gali nutikti. Toks žmogus (kaip aš, o galbūt ir jis) niekada negali būti iki galo laimingas, nes visi gražiausi dalykai prasideda ir baigiasi „bet“.

[…]

 

SAUSIO 13 <BLOND>

 

22.05 Rytoj skrendam į Honkongą, kur praleisim šiek tiek ilgiau nei parą pas mano pusseserės dukrą, o paskui – į Sidnėjų, kur apsistosim pas mano pusbrolį. Namie turim būti vasario 1-ą. Nesugebu parašyti nieko daugiau.

22.52 Ai, negaliu eiti miegoti, nes rytoj reikia išvažiuoti. Be to, dar nesusikroviau lagamino – nežinau, ką imti.

Ir apskritai jau noriu grįžti.

Ne, jau noriu būti ten.

[…]

 

SAUSIO 23 <SKUKA>

 

15.43 Na, kaip jūs ten – šąlat? O mus jau visai pamiršot? Visai nebeturiu draugų? Atsirasit tik tada, kai ateis metas dalytis auksinės kengūros kailį? [Aliuzija į posakį apie nenukauto lokio kailio dalybas – L. L.]

 

SAUSIO 31 <SKUKA>

 

18.44 Pagaliau vėl Honkonge, jau pakeliui į namus!

Vaizdas iš 23 aukšto – per visą sieną, o aplinkiniai dangoraižiai dar aukštesni!

Kaip aš noriu namo – užsisakiau, kad pagamintų baltosios mišrainės.

[…]

 

VASARIO 18 <BLOND>

 

23.46 Nelabai turiu ką parašyti. Tiksliau – rašyti reikštų prie darbų prisidėti dar keturias darbo valandas. Bėda ne ta, kad darbų per daug, o kad jie labai įvairūs. Po kelionės prikibo virusas, kurio taip ir neišsigydžiau. Panešiojau, pasūpavau, gavau antrąsyk į tą pačią vietą. Jokių egzistencinių apmąstymų neturiu. Užtat mokausi kantrybės – jos man visą gyvenimą labiausiai trūko.

 

VASARIO 24 <BLOND>

 

20.40 Vakarui baigiantis mudu su amerikiečiu Marku įsijautėm į išgėrusių skandalistų vaidmenis: plaukus išsibalinusiai ir išsidažiusiai nevalai pensininkei, kuri amžinai pirmam aukšte išjungia šviesas, spigindamas prožektoriumi tiesiai į akis, Markas užriko: fuck you, bitch!, o aš šaukiau, kad tegu susirenka šmutkes ir nešdinasi į prieglaudą, jei neišgali už bendro naudojimo elektrą susimokėt – dėl jos vieną kartą sprandą nusilaušiu, lipdama tamsoj į šeštą aukštą.

Ką, bičiuliai, šokiravau?

[…]

 

KOVO 3 <BLOND>

 

00.41 Koncertas buvo nuostabus. Nepaisant „Cēsu“ alaus reklamos ir kvailokų vaizdo intarpų, nepaisant to, kad per pertrauką operos lankytojams dalijo alų, ir to, kad Zatleras jaunesnysis sidabrinius medalius supainiojo su auksiniais. Visa tai – smulkmenos. Šimkus su Vasku, Valstybinis simfoninis su Čaikovskiu ir Baiba Skride – puikūs. Simfoninis apskritai… melancholišką valsą be dirigento sugrojo tiesiog nuostabiai… Šmīdbergo „Elegija“, sako, irgi buvo labai gera (aš pramiegojau), o Dzenīčio „Postliudija. Ledas“ man labai patiko.

Bet viską nustelbė tai, kad staiga dingo Paulas.

Jau visai besibaigiant pertraukai nuėjome į tualetą (-us). Mikliai pasiusiojau ir parbėgau į salę. Net rankų nenusiplovus. Įbėgu – Paulo nėra. Sėdžiu, sėdžiu, jau gęsta šviesos, jau salės durys iki pusės užvertos, paskutiniai žiūrovai pasilenkę skuba į savo vietas – o Paulo nėra. Negaliu patikėti – dar niekada nėra buvę, kad Paulo nebūtų ten, kur jis turėtų būti. Durys užsidaro, šviesa užgęsta, radijo choras pradeda dainuoti Ešenvaldo „Legendą apie įmūrytą žmoną“, o mane apima tokia panika, kokią jaučia vaikas, pasiklydęs prekybos centre. Arba ta žmona, kurią įmūrija. Tiesiog absoliučiai fiziškai pajuntu, kad aplinkui (ne tik šalia, bet visur, į visas puses) veriasi grėsminga tuštuma – tarsi kosmose. Staiga nebelieka jokios pusiausvyros, jokios atramos, tiesiog kybau ore virš kažkokios siaubingos bedugnės. Ir kartu bijau dėl jo – kas nutiko? Galvoje kone vienu metu žaibu šmėkštelėjo trys mintys:

– pasidarė bloga, guli kabinoje ištiktas infarkto, galva praskelta;

– susimušė su kuo nors tualete, nosis kruvina, guli ant grindų prie pisuaro;

– ateiviai pagrobė (garbės žodis) – nes staiga pastebiu, kad mūsų pusėje prie parterio tarpueilio tarsi gabalas iškąstas, tuščios kėdės, – kokie aštuoni žmonės tiesiog pradingę.

Na, po „Įmūrytos žmonos“ salės durys vėl atsivėrė ir įžengė Paulas, sutrikęs dairydamasis aplinkui. Pasirodo, išėjęs iš tualeto jis laukė manęs. Moterų WC juk visada eilės, visada viskas ilgiau. Laukia, laukia – o manęs nėra. Darbuotoja užeina į tualetą ir garsiai praneša, kad jau trečias skambutis, visus prašom išeiti, nes durys tuoj bus užrakintos. Visi išeina – manęs nėra. Taip jis ten ir stovėjo, vargšelis, laukė, kol durys iš tiesų užsidarė. Ir baiminosi, kad man kas nebūtų atsitikę. Štai tokia ta meilė.

[…]

 

KOVO 6 <SKUKA>

 

[…] 09.57 Ką aš šiandien, ne, jau vakar pastebėjau: kai mano darbo vietoje prie virtuvės stalo, kur sėdžiu su kompiuteriu, iš ryto į akis ima taip spiginti saulė, kad turiu pasislinkti į kairę, būna atėjęs pavasaris.

[…]

 

KOVO 10 <SKUKA>

 

21.41 Įeinu į miegamąjį, o katinas sau vaikšto ant užpakalinių kojų, rūko ir priekine kojele gaudo miltų kandį. Vos mane pamatęs įsigudrino cigaretę paslėpti ir vėl atsistoti ant keturių.

 

KOVO 14 <SKUKA>

 

22.33 Jau antrą sekmadienį iš eilės jaučiuosi taip, lyg iš manęs būtų pavogtas vienas laisvadienis. Gal todėl, kad šeštadieniais einu į darbą. Bet einu juk todėl, kad man patinka ir aš noriu. Tai kodėl sekmadienio vakarai tokie liūdni? Man dabar taip reikia bent vienos dienelės sau.

 

KOVO 15 <SKUKA>

 

01.14 Mūsų Neišsenkantis Džiaugsmo Šaltinis išėjo nakvoti kitur, šiąnakt jam su mumis ne pakeliui.

 

<BLOND>

 

01.15 Netyčia įsijungiau kažkokį sekso kanalą. Pusė velnio, netgi visai jaudina, kol nepamatai moterų veidų.

[…]

 

<BLOND>

 

14.47 Dailiai apsirengiau: naujos languotos kelnės, balta palaidinė, nauja pilka liemenė, rožinis šalikas. Gaivi tarsi pumpurėlis. Nors atrodau kaip kepeninė dešra, bet bent jau šviežia ir laiminga kepeninė dešra. Darbe visi apšalę, nes įprato mane matyti tik katino plaukais aplipusiais pilkai juodais drabužiais.

[…]

 

BALANDŽIO 1

[…]

<BLOND>

 

18.48 Programuotojai tikrai ypatingi :) Toks be galo mielas vaikinukas dirbo prie mūsų svetainės, gerai dirbo, atsakingai ir labai kruopščiai, viskas visada laiku ir be priekaištų. Nutarėm jam ir jo draugei apmokėti nakvynę ir vakarienę. Ir ką jūs manot, įsiregistravo šįvakar, kompas, aišku, irgi kartu, ir jau skaipina man: gal aš vis dar viešbutyje, gal galėtų pažiūrėti, ko man tas „Google Analytics“ neveikia?.. :) Eina sau! Na ir jaunimėlis!

 

BALANDŽIO 2 <BLOND>

 

09.32 Prastai miegojau, bet galvos nebeskauda. Labai gaila, kad vakar neįstengiau pasimėgauti vakaru. Manau, ir galvą įsiskaudėjo todėl, kad nuo pat pradžių jaučiausi tokia negraži, sena, pavargusi ir nereikalinga. Tas jausmas mane persekioja visą gyvenimą, tik vis kitais pavidalais – kad mane tuoj demaskuos ir išvarys. Nuo to viduje sukilo įtampa, negalėjau atsipalaiduoti, todėl ėmė skaudėti visą kairę galvos pusę, kaklą ir petį, ir net smegenis. Galiausiai išvis apėmė neapsakomas liūdesys. Tai reiškia viena: reikia mažiau galvoti apie save. Reikia apskritai pabandyti save pamiršti. Aš visada labai gerai jaučiuosi, kai pati sau tampu nematoma ir tiesiog džiaugiuosi kitais žmonėmis, nes žmonės (na, tie, su kuriais susitinku) man be galo patinka. Netgi turiu vieną draugę, ne iš mūsų kompanijos, kuri man tai nuolat prikiša. Aš vis pasakoju, kokie visi gražūs, o ji sako: mane gąsdina tavo apsėdimas gražiais žmonėmis, kai tu taip kalbi, jaučiuosi apgailėtina. Bet ji, matyt, nesupranta, kokį grožį turiu galvoje. Nes mano akimis ir ji pati nepaprastai graži.

Na, o paryčiais susapnavau siaubingą sapną. Išdaužtos vitrinos šuke užmušiau tris žmones (nepažįstamus): vyrą ir dvi moteris, jauną ir pagyvenusią. Tiesa, jie norėjo nužudyti mudu su Paulu, azijietiškos išvaizdos vyras jau buvo pargriovęs Paulą ant žemės, tad lyg ir gyniausi, bet vis tiek labai nemalonu. Daug kartų dūriau. Į veidą, kaklą, krūtinę, pilvą. Nežinau, turbūt po kokius dvidešimt dūrių kiekvienam. Toks jausmas, kad reikia nueiti į bažnyčią, uždegti žvakę ir paprašyti atleidimo. Taip, gal tikrai nueisiu, į netoliese esančią Aleksandro Neviškio bažnytėlę.

 

BALANDŽIO 3 <BLOND>

 

12.36 Šįryt labai juodos mintys. Vakare reikės prisigerti, kad bent trumpam jas nuginčiau šalin, tolyn, lauk.

 

BALANDŽIO 4 <BLOND>

 

22.23 […] Neprisimenu, turbūt neparašiau, kad penktadienį iš tiesų buvau užsukusi į bažnyčią? Uždegiau keturias žvakes. Man visada sunku suprasti, ar užtenka vienos žvakės už visus, ar vis dėlto reikia po vieną kiekvienam. Kaip geriau užsitikrinti bonusus? Šįkart, rodos, sugalvojau visai neblogą variantą:

– vieną žvakę – iš dėkingumo už visus gerus dalykus, kuriuos aš ir mano artimieji yra patyrę ir patiria, ir dar patirs;

– vieną žvakę – prašydama atleidimo už savo nuodėmes (daugiausia – mintis) – nors tai nesutrukdė jau kitą dieną negražiai pasielgti su artimu žmogumi;

– vieną žvakę – už vaikus;

– kitą žvakę – už tėvus (taip pat ir mirusius).

Štai toks paskirstymas.

 

BALANDŽIO 5 <BLOND>

 

20.48 Oooooooi… Nepaisant visų gardėsių, pastaruoju metu valgytų namuose, svečiuose, restoranuose ir užsienyje, tai buvo pats pačiausias valgis nuo praėjusios vasaros!

Virtos bulvytės su krapukais, mano nuostabiosios salotų lapų, svogūnų laiškų, ridikėlių salotos su grietine ir kefyru – prisiekiu, niekas nemoka jų pagaminti taip gardžiai, bent jau pas nieką svečiuose nesu tokių puikių valgiusi, – ir karbonadas buvo nepakartojamas, iš tikros, geros, laimingos, sultingos kiaulės, su šiek tiek riebaliuko, kurio nuostabus aromatas kepant pasklido po visą butą. Na, ir dar tas prosecco su kampariu – tiesiog tobulas kaimo komplektas; jaučiausi visai kaip sodyboj Mikeltuornyje, net skruostai dega. Na, belieka lįsti į lovą ir įsijungti filmą.

Papildyta. Filmas buvo visiškas mėšlas. Bet nieko, kaime pasitaiko.

[…]

 

BALANDŽIO 15 <BLOND>

 

[…] 23.25 Mieli draugai, ariu kaip arklys, nors jums gal atrodo, kad vien tik geriu. Galiu lažintis, kad Briuselyje nė vienas tiek nedirba.

 

BALANDŽIO 17 <BLOND>

 

[…] 23.02 Po penktadienio vakarų paprastai būna taip: baisu gyventi ir baisu numirti.

 

BALANDŽIO 21 <BLOND>

 

01.24 Jei atvirai, visą dieną jaučiausi labai nekaip.

Pradėkim nuo to, kad po Kuldygos „adatos“ sekmadienio vakarą [Adatų fabriko bokštas Kuldygoje – L. L.] (aš į jį net nelipau) ir apskritai nuostabios šeimos išvykos 3 (trim) automobiliais su 4 (keturiais) jaunuoliais ir 3 (trim) vaikais, ir suknisto brendžio man vakare užėjo kažkoks nervinis drugys, išbėrė šlaunis, apėmė siaubinga, logiškai nepaaiškinama baimė ir kažkoks lyg niežulys, lyg nerimas. Pirmadienį į darbą nenuėjau, išmiegojau dieną šešias valandas ir jau atrodė, kad pagerėjo. Beveik nieko nevalgiau, tik vakare išgėriau dvi taures prosecco. Naktį miegojau visai gerai, ryte atsikėliau lyg ir normaliai, o tada gavau siaubingą, isterišką laišką iš darbo (nuo vienos vadovaujamas pareigas einančios personos), ir man ėmė skaudėti visą viršutinę kūno dalį nuo viršaus (galvos) iki pat pusiaujo. Išgėriau vaistų, nuėjau pas kirpėją (iš anksto suplanuoto vizito), paskui pas savo ginekologą / -ę sužinojau, kad mano gimda vis dar švarutėlė, kiaušidės pavyzdinės, o svarbiausia – nėra jokių darinių. Išpasakojau jai viską, kaip jaučiuosi, išpasakojau, aišku, su nemenka humoro doze, todėl ji nė numanyti negalėjo, kaip jaučiuosi iš tikrųjų, o tada nuėjau į darbą, kur tvyrojo labai nesveika atmosfera. Skausmas nepaleido visą dieną – stiprus, beveik nepakeliamas, bent jau tokio stiprumo, kad iš šono matyti veide, nepaisant naujos šukuosenos, todėl paėmiau 1 (vieną) karšto romo ir 1 (vieną) gryno viskio. Ir bulvių ir porų sriubos su šoninės juostele.

Paskui P. atvažiavo manęs pasiimti, grįžom namo, pakeliui nusipirkome vyno, susiradau dar vaistų (negalėjau apsispręsti tarp arkoksijos, tramadolio ir coctrail), išgėriau 1 (vienų) ir nuėjome į svečius pas M. P. ir R. B. Labai mielas vaikas ir nuostabi vakarienė: pirmas patiekalas – skysta pieniška daržovių sriuba su česnakinės duonos riekele, antras – toks tarsi kišas, tik ant rupių ruginių miltų pagrindo, trečias – mangų lasis ar kažkas panašaus. Ir geras (saldus) baltasis vynas. Pastaruoju metu man patinka saldus baltasis vynas, kaip „Gewürztraminer“ ir pan. [...]

01.29 Apskritai nesuprantu ir net nemoku paaiškinti, kaip gali taip smarkiai skaudėti nieką.

Atsiminiau, ką I. pasakojo Mežuotnėje. Apie melavimą. Tie, kurie buvo šalia, – tie prisimins. Ar aš kažkaip neteisingai gyvenu, kad man šitaip skauda? Bet juk aš, regis, nemeluoju. Bent jau ne kitiems.

[…]

 

BALANDŽIO 23 <BLOND>

 

22.45 Šiandien kokias šešias valandas praleidau rūsyje, rausdamasi po 15–10 metų senumo praeitį. Juokingi laiškai, nuotraukos, skaidrės, vaikų sveikinimai, keisti meno katalogai, originalūs dabar ir kadaise garsių autorių meno darbai, seniai pamiršti literatūriniai bandymai, mašinėle spausdinti ant pageltusio popieriaus, pradėtos užrašinės, laikmečio kuriozai, knygos, keisti indai, senos, sukietėjusios odinės rankinės, kiauros kojinės, sudžiūvę akvareliniai dažai… bet absoliutus topas – visas maišas drabužių, prieš daugybę metų ten sumestų su visomis pakabomis. Štai ką reiškia iš tikrųjų kraustytis.

Didžiausią jausmų antplūdį sukėlė juodas mini sijonas, įmestas į maišą kartu su visa „IRVES“ pakaba, prisegtas spaustukais, kaip grįžo iš valyklos prieš 10 metų. Daugiau niekada ir neieškotas. Dar senas samanų spalvos velvetinis švarkas, odinis paltukas iš „Leather Palace“, dukros išleistuvių suknelė, pasiūta mados salone „BUDE“, močiutės karakulio kailinukai, šviesus vyriškas lietpaltis, kurio kišenėj – kažkokio buto raktas ir laikrodis. Ir dar daug visko. Buvo labai linksma ir smagu. Laimei, praeitis nesukėlė jokios geliančios nostalgijos – viskas taip lengvai.

Dabar skauda nugarą, bet nuotaika gera.

Šiandien pagaliau sumažinau darbuotojams atlyginimus. Apkarpiau, taip sakant, gana saikingai, gerokai mažiau, nei reikėjo. Visi liko jei ne patenkinti, tai bent maloniai nustebinti, kad nesibaigė dar blogiau.

Labai tikiuosi, kad rytoj pagaliau normaliai išsimiegosiu ir blogos mintys manęs neišvers iš lovos jau septintą ryto.

Ai, dar įdomus buvo atvirukas nuo Regīnos Ezeros [latvių rašytoja klasikė – L. L.]. Ne todėl, kad būtent nuo jos, o todėl, kad atsiųstas be jokios progos, o ant atviruko pavaizduotas kino teatras „SPARTAKAS“.

 

BALANDŽIO 24 <BLOND>

 

18.28 Be kita ko, radau ir kvepalų „Rygietės paslaptis“. Nė kiek neišsivadėję. Pauosčiau ir akimirksniu persikėliau į vaikystę. Jei bute pasklinda šis kvapas, mama pasipuošusi savo didele raudona sage ir auskarais, ir žalia suknele, dar ten kvepia baltąja mišraine, raugintais agurkėliais, silke ir kiaušiniais. Ir visi laimingi.

[…]

 

21.19 Babytės laiškai dukrai, rašyti 1945 metų vasarą iš kaimo Žiemgaloje, kur Latvijos laikais važiuodavo tik medžioti, jodinėti ir pasižaisti su daržininkyste, laiškuose į Tomsko sritį pagarbos vertas santūrumas. Nė menkiausio skundo dėl prarasto turto ar dabartinių sunkumų arba dėl to, kad iš penkių vaikų tik apie vieną – dukterį Sibire – yra žinių ir palaiko ryšį. Dalykiškas aprašymas: keliuose kambariuose savame name dabar gyvena (šeši žmonės dviejuose), kam atiduota žemė, kaip padalyti galvijai, kuris kokius ūkio darbus kasdien dirba, kas gyvena kituose bent 10 namo kambarių. Taip, savitvarda yra didelis dalykas. Disciplina, stiprybė, gebėjimas susiimti. O aš net sagos neprisiuvu be isterijos – vis kas nors susiraukšlėja ar siūlas susiburia. O ten – ir subtili akvarelė su našlaičių ir nasturčių etiudais, ir baltasis siuvinėjimas, ir kaligrafiška rašysena (pavyzdžiui, 1913 metais iš Peterburgo, vokiškai).

Apskritai įdomus klausimas, kur dingo rašysenos kultūra. Nors būtų galima pasiteisinti, kad šiais laikais beveik niekas ranka neberašo, bet ir mano karta gebėjimą dailiai ir rišliai rašyti jau yra praradusi.

22.48 O šitą (šiandieninį knaisiojimąsi) aš leisiu sau pavadinti talka, nes kiekgi galima dirbti laisvadieniais, bet tas rūsys jau seniai prašėsi jei ne tvarkos, tai bent aiškumo, kas tose paslaptingose dėžėse, maišuose ir aplankuose.

 

GEGUŽĖS 8 <BLOND>

 

[…] 21.38 Savidisciplina ir saikingumas yra įgimti ar išsiugdomi? Mano tėtis augo vienoje turtingiausių Latvijos šeimų. Tačiau nebūtinai vienoje protingiausių (jei neimsim motinos pusės – Einbergų giminės, kurioje buvo vienas pirmųjų, o gal net pirmasis Tartu universitete studijavęs latvių teisininkas ir kelios pirmosios aukštąjį išsilavinimą įgijusios latvių moterys; o jei atsigręžtume dar giliau į praeitį – garsioji hernhūtiečių Balodžių giminė, kuri yra tiesioginė mano tėvo motinos protėvių linija, taip pat garsiojo ir skandalingojo ekonomisto Kārlio Balodžio pirmtakė). Vis dėlto ir Neiburgas, nors gimęs paprastų samdinių šeimoje, pasižymėjo asketiškumu ir darbo – atleiskit – morale gerąja šio žodžio prasme.

 

GEGUŽĖS 9 <BLOND>

 

00.08 Jei pažadėčiau sau kasdien čia parašyti bent po vieną svarbų sakinį ir tą pažadą tesėčiau, o ne vien apsiribočiau pažadais, gal ilgainiui susikauptų visai padorus literatūrinis palikimas, ką?

00.16 Įdomu, kad šiais laikais niekas nebekomentuoja atvirų įrašų, komentuoja tiktai juokingus arba faktinius įrašus, arba buitinius, arba tokius įrašus, kuriuose intymumas slepiasi po buities, pokšto ar fakto priedanga.

00.20 O aš intymius, atvirus įrašus nuo šiol vadinsiu „atviravimais“, ir tai bus mano dvasinė praktika.

00.32 Pirmiausia, ką turiu padaryti: liautis gėdijusis savo atviravimų ir nustoti juos maskuoti.

00.41 ATVIRAVIMAI

– Atsiprašau, kad jau einu miegoti.

– ATSIPRAŠAU, KAD DAR NEINU MIEGOTI.

 

<SKUKA>

 

00.35 Klausykit. Ar negalėtų kas nors, geriau nardantis internetuose, sukurti bendruomenę „Atviravimai“? Kur visi viską rašo, kaip yra iš tikrųjų.

[…]

 

GEGUŽĖS 13

 

03.04 ATVIRAVIMAI – PLANAS

sportuoti namuose kiekvieną dieną

masažas kartą per savaitę

Vynas 4–5 taurės per dieną

MAISTAS su saiku

JONAžolių arbata

Nereceptiniai migdomieji

Preparatas KepenIMS

Pasitikrinti pas Tiraną

išvažiuoti savaitei į kaimą gegužės 22–28 d.

Sumažinti stiprių vaistų dozes

Būti linksmai

Lankytis renginiuose

pirkti didesnio dydžio drabužius

Nedrausti sau ilsėtis

Nedirbti visą laiką

Vaikščioti pėsčiomis

Neieškoti prasmės

Negalvoti apie ateitį

Pradėti jau rytoj

PAPRASTA.

 

 

Vertė Laura Laurušaitė