Skirtingose orbitose

(iš asmeninių užsirašymų)

 

2010 m. vasario 20 d.

 

Labai jau keistas sapnas… Bute, kuris labai panašus į mūsų buvusį Šančių butą, – šurmulys. Didžiajame kambaryje šutvė nežinia iš kur atsiradusio jaunimo, dar Tėvelis sukinėjasi virtuvėje, o plačioje miegamojo lovoje nakvoti susiruošėme mudvi su prezidente Dalia… Atsigulėm į lovą. Kambarys šviesus. Nepatogiai jaučiuosi – lyg ir „kažkas ne taip“ miegoti su prezidente. Tą jai ir sakau: „Gal aš eisiu paieškoti kitos vietos…“ Ne, sako ji, viskas gerai. Bet surandu priežastį pasišalinti – ant stalelio stovi butelaitis su samane, klausiu, ar ji norėtų paragauti. Sako, mielai, niekada nesu ragavusi. Keliuosi ir einu ieškoti „čierkutės“. Viduriniame kambaryje randu išglebusią ir pavargusią Mamą. Ji sėdi ir snaudžia, nes lova užimta – kažkas ten miega, o ji tik ką iš kažkur atkeliavo. Imu daryti tvarką. Kambaryje susigrūdęs jaunimas baisiausiai rūko. Laukiu ryto, nes dabar antra valanda nakties. Imu griežtai juos varyti lauk – vėdinu kambarį (langai ir durys supuvę). Jie agresyvūs, bet išeina. Tada guldau Tėvelį į lovą, ruošiu Mamytei patalą. Visur dūmų smarvė, visokių nešvarių drapanų krūvos.

Beveik neįtikėtina – rytoj susitinku su Alfonsu Lingiu, pasauliniu žmogumi. Neįtikėtinai šviesaus proto ir neįsivaizduojamai pilno gyvenimo. Knygų mugėje užrašo: „For Jurate, with my best wishes and friendship – and waiting to see your work. Al. L.“ Užgniaužusi kvapą klausau jo paskaitos apie mažmožių didybę (čia mano interpretacija). Vakare dar kartą skaitau jo paskaitą apie Naskos linijas. Ir kitą. Jaudulys šiurena baltais mažos knygelės lapais. Bandau nuspėti tą savo žvėrišką alkį. Kito pasaulio ateivių ilgesį, primenantį man, kad gyvenu pamesta bekvapėje, begarsėje, beveik belytėje atmosferoje, kurios tvaiką primena tik vienas kitas, pasirodantis mano gyvenime. Kaip tikrojo mano gyvenimo apaštalas, liudijantis Tėvynės įmanomumą. Blaiviai, skausmingai ir apmaudžiai, tarsi iš šalies stebiu savo entuziastingą, naivų kabinimąsi į tuos retus vienas nuo kito dešimtmečiais nutolusius punktyrus, desperatiškai bandydama kaip nors „įkrauti baterijas likusiam laikui“.

2010 m. vasario 22 d., rytas

 

Viešbutis „Ramada“, prabangus, kvepiantis, blizgantis: nusagstytas gyvomis rožėmis ir su įmantriais akcentais. Lingis balta šypsena, sportine striuke ir aiškiai potrumpėmis kelnėmis – maloniai nesiderina prie tos bedvasės pompastikos. Pažliugusiu Vilniumi klampojame link Mokytojų namų. Sekmadienio tyla galerijos erdvėje pasitinka šiek tiek bauginančiu intymumu. Pojūtis, kad esame dviese. Žmogus įdėmiai dairosi po mano smulkmenas. Virdulyje užverda vanduo arbatai. „Šeimyniškai“ persiaunu sušlapusius batus ir tame paprastame judesyje suvokiu, kad visai nebijau, nėra jokios įtampos. Bendrausiu su būtybe, iš tiesų suderinusia gyvenimą su tekstais apie jį. Titulai ir laipsniai šiame kabinete neturi jokios reikšmės. Reikšmė bus tik buvimas. Abu turime laisvo sekmadienio laiko. Tiek, kiek panorėsime. Pastebimi mano Peru paukštukai, kaip ir tikėjausi. Pasakoju jam jų atsiradimo istoriją, juolab tai susiję su ką tik skaitytu straipsniu apie paslaptingąsias Naskos linijas, kurių taip ir nepamačiau Peru. (Beje, iš vakaro per „TV History“ kaip tyčia rodė Peru ir Boliviją.)

Kaip paprastai, manęs labai daug. Iškart pajuntu, kad šalia sėdi žmogus, kuris klausosi. Ta klausymo dovana tokia reta, tokia išskirtinė, kad nebesumoju, ką atsirinkti, kad mano pasakojimų siužetai nesusiveltų į tuščią beformį chaosą. Šokinėju nuo paukštukų, mokyklos, Lietuvos problemų ir savo kūrybos, užsikirsdama ir springdama angliškais žodžiais. Tris kartus atsiprašau už savo prastą anglų kalbą, bet didvyriškai tęsiu monologą nustebusi, kad žodžiai po truputį sugrįžta, kaip ir mintys, kai jų iš tiesų klausomasi. Kai per daug įsijaučiu, aiškindama savo mokyklos principus, jo veidu perbėga nuobodulio šešėlis ir aš su siaubu prisimenu, kad eikvoju didelio žmogaus laiką.

Išgelbsti jis pats: „Norėčiau pamatyti Jūsų darbus.“ Darbai paruošti jau nuo ryto ir aš juos tempiu į salę. Pritempiu krūvas piešinių ir mes netyčia susėdame tiesiog ant grindų. Pasakoju jam savo įstabią ir ilgą istoriją apie „Paukštį, metantį plunksną“. Jis klausosi. Sustojame ties piešiniais, kurie jį sudomina labiausiai. Taip sėdime gal kokią valandą, kol sumoju jam pasiūlyti vyno. Grįžtame į kabinetą. Dabar mano eilė klausinėti, jis šiek tiek pasipasakoja. Apie savo fazanų fermą, apie nedidelę trobelę Baltimorėje, kurios sienas ištapė jo pagalbininkas – kiek pamišęs muzikantas, apie Peru ir Maču Pikču, apie paskaitas, kurias skaitys mūsų universitete. Sužinau, kad šeimos jis neturi. Niekad nebuvo vedęs. Iš tiesų – lietuvis, žinojęs apie tai tik iš tėvų pasakojimų. Turi dvi seseris, su kuriomis neturi nieko bendro. Vynas skanus. Padovanoju jam rožinį šokantį paukštuką. Prabėga penkios valandos! Atsisveikinam. Palydžiu jį iki lauko durų. Apsikabiname. Jo rankos nuslysta mano liemeniu. Sekundė… Namo einu šypsodamasi. Mažytis didelis nuotykis. Užmiegu su ta pačia šypsena. Rytas pažadina draugiška saule kaip pritarimas.

Mintys iš ryto: medžius reikia balinti rudenį, genėti anksti pavasarį; vaismedžius genėti taip, kad liktų horizontalios šakos.

 

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Žiema koketuoja su pavasariu. Gražu! Praplėšus akis balta, po valandos – blizgios balos, dar po valandos – sausas papilkęs šaligatvis. Ir neįmanomo meilumo saulė pro stiklą, nukreipta tiesiog į tave. Ant palangės – numirusi boružėlė. Baltas avinėlis kalnuose, įrėmintas ilgesiu „missing you“. Radijas transliuoja visas įmanomas ave marijas. Geriu kavą su skaniu šokoladu. Vaikai kieme bando ką nors sumontuoti iš sniego liekanų. Tokiu metu paskambinčiau sesei Rūtai. Bet dabar uždegsiu žvakutę ir klausysiuos mišių. Abi klausysimės.

 

2010 m. kovo 18 d.

Svarstau, kodėl tikrai protingi žmonės (filosofai, intelektualai, didingi kūrėjai ir t. t.), tarkime, kad ir iš mano pažįstamų rato (A. S. arba J. B.), stebinantys savo išprusimu, minties raiška ir įžvalgomis, realiame bendravime rodosi kaip vidutiniokai suskystėję vargetos: pletkininkai, intrigantai, kvailoki pasipūtėliai, įžūlūs egocentrikai. Žinau, kad čia nieko naujo, joks atradimas, bet realiai susidūrus – nejauku. Bandau suvokti: gal smegenys, uoliai ir įnirtingai dirbdamos, pervargsta ir nebėra pajėgios tęsti intelektualaus darbo kasdieniuose santykiuose – tuo paaiškinamas visų žinomų genijų negebėjimas bendrauti. Reikalaudamos poilsio jos nevalingai sugrįžta į primityviąją (nevaldomą, archetipinę) pasąmonę, kurioje patogiai sau atostogauja. Visai nesureikšmindamos reakcijų ir komentarų – tiesiog tie dalykai egzistuoja kaip bendravimo sąlyga. Beje, ar ne dėl tos pačios priežasties aš vakarais žiūriu serialus ir klausausi rytinių kriminalų apžvalgų?..

 

2010 m. kovo 19 d.

 

Mano draugė R. sako: „Tau visada reikėjo žymių vyrų.“ Jos klausimo klastą pagaunu iškart, nes ji nesudėtinga. Jos nuomonei išsyk tinka etiketė „garbėtroška“, ir viskas paaiškėja. Prisimenu kitą draugę J., kuri apie Gražiną Kliaugienę pasakė: jeigu norite jai padėti – nupirkite butelį degtinės. Čia tuo laiku, kai visi lakstėme po Vilnių, ieškodami jai daktarų ir naujausių alkoholizmo gydymo metodų. Teisinga pastaba. Bet kodėl dabar ją prisiminiau? Todėl, kad apskritai prisiminiau Gražiną, o ypač jos pasaulį. Tiksliau, atsakymą į dažnai jai pateikiamą priekaištą: „Kliaugienė rašo apie tuos, su kuriais geria.“ Jos atsakymas: „Geriu su tais, apie kuriuos rašau.“ Siejasi su tais mano „žymiais vyrais“. Kol kas dar neapčiuopiu, bet pasistengsiu.

Po nuojauta, kad „žymus“, numanoma bent jau kokybė, kurios nebereikės nei ieškoti, nei brandinti – tiesiog ją siurbti, ja gėrėtis ir… mylėti. Taigi ne todėl, kad žymus kaip žymė (išpūstas, išgražintas, išaukštintas, išgarbintas), bet žymus autentikos žymekliu. Beje, kodėl tik apie vyrus? Tas pats ir apie jas. Mus. Mane. Manęs tikriausiai negalima pamilti dėl mano „žymumo“, bent jau tiems, kuriems tai svarbu. Buvau mylima tik tą tolimą kartą, kai gyvenau kito pasaulio kontekste ir įsivaizduojamo idealo šviesybėje. Mirtis pasielgė teisingai, išsaugodama tą šviesą.

 

2010 m. balandžio 4 d., Velykos

 

Rytas. Tyla. Varpai. Mamytės gimtadienis. Japonijos sakuros. Bernardinų Velyknakčio prisilietimas. Stačiatikių „Christos voskres“ Užupio cerkvėje. Sunkus kūnas. Pilnaties dovana.

Skaitau Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų…“. Pradžioje lyg ir naivios pasakėlės apie tai, kodėl ir kaip mes būsime Danguje (maždaug – su sparneliais ar be), o vėliau: teisingumas nėra lygybė, tai savitumas. Labiausiai paplitusi ir destruktyvi modernizmo iliuzija – sieti laisvę su maištu, o paklusnumą – su nelaisve. Mes norime būti pažinti, netgi drauge su mūsų nuodėmėmis. Niekas nemiršta išbaigtas. Laiko niekada negana, kad padarytume viską ir būtume viskuo, kuo galime, jo negana netgi tam, ką turėtume padaryti.

Kelio aukštyn nėra. Tačiau esama kelio iš viršaus (mano japoniškas sapnas su neaprėpiamais laiptais, kuriais pasišokinėdama bėgu žemyn, nuo Dangaus).

 

2010 m. balandžio 5 d.

Tas mano pasidygėjimas maisto gaminimu (ir jo kultu apskritai) vis dėlto virsta šventinių privalomų darbų ritualais. Gyvenimo filosofija „pasidaryk pats“ absoliučiai užvaldė mano gyvavimą. Tą ir darau. Tame mąžta mano ego (nors, rodos, turėtų didėti). Bandau suvokti tą kaip augimą. „Kas auga nuolatos, tas tampa vienas“ (Vytautas Mačernis). Bet Mačernis, tikiuosi, turėjo omenyje ryšį, vienas–vienis. Bernardinų Velyknakčio mišiose – klampi, tąsi meditacija… Sausakimša bažnyčia tris valandas savanoriškai išstovėjusių žmonių (dauguma su mažais vaikais, netgi ant rankų) ir vis tiek – neperplyšo susvetimėjimo uždanga, nesugriuvo sienos, nepavirto džiaugsmu ir geismu apsikabinti. Minia ateis ir išeis, slapta besidairydama, o gal kas nors bus pirmas?

Nutariu pasivaikščioti. Vakaras, velykinis saulėlydis. Jaučiuosi išsekusi nuo rašymų ir skaitymų (vis koreguoju mokyklos knygą – bus ilgas, nuobodus darbas). Tyliai mąstau – pataikysiu į vakarines Katedros pamaldas. O gal ir ne. Tiek daug jau tų pamaldų šiomis dienomis! Bet pataikau. Nesinori praeiti pro šalį. Katedroje žmonių mažai. Kunigas pakviečia arčiau prie altoriaus. Atsisėdu vos ne pirmoje eilėje. Nuostabus grigališkasis choras pradeda giedojimus. Matau – gieda mano mokinė, D. Timuko (buvusio Mokytojų namų direktoriaus) dukra. Ramu. Sava.

Matau – patarnautojai ruošiasi rinkliavai. Čia susigriebiu, kad išėjau be nieko. Būtų gerai, pagalvoju, jei rasčiau kišenėje kokį pinigėlį. Įkišu ranką – iš tiesų, vieno cento moneta. Iš principo puiku! Bet kaip išdrįsiu į krepšelį įdėti tokią mažą auką? Nusiramink, galvoju, Dievui nesvarbus tavo aukos dydis. Svarbiausia, kad Jo valia išklausytas tavo noras – radai pinigėlį (taip sakyčiau savo artimui tokioje situacijoje). Na, gerai – įmesiu į krepšelį tą centą taip, kad niekas nepastebėtų. Staiga matau – zakristijonas su tuščiu krepšeliu eina tiesiai prie manęs – mat esu arčiausiai altoriaus. Mano eilėje nėra nė vieno kito žmogaus, tik vyriškis toliau, bet ir jis nuneria galvą – nesiruošia aukoti. Nusuku galvą į šoną, neišdrįsusi atgniaužti delno. Gal grįš atgal pilnas, tada ir įdėsiu. Kunigas jau aukoja ir stojasi „Tėve mūsų“. Pinigėlis neranda vietos. Imu bijoti, kad jis iškris iš mano sukaitusio delno, kvailai barkštels ir aš nesuvoksiu, ką su juo toliau daryti. Taip beveik ir blaškausi nusivylusi savimi iki pat komunijos, tada įsidedu centą atgal į kišenę, nusprendusi jį įmesti į aukų dėžutę – juk ta pati institucija (o jei aukų dėžutės nerasiu prie išėjimo?). Na, tada… tada padėsiu kur nors ant suolo – gal koks vargeta paims. Gal padėti ant altoriaus? Ne – per daug įžūlu.

Sutinku giedotojos mamą, visą jų šeimą. Pasisveikiname su šv. Velykom ir t. t. Išeidinėjame (bet kurgi ta aukų dėžutė?). Ah, matau – kampe. Na, iki!