Kultūra ir jos masinis vartojimas

Kalbėti apie šiandienos kultūros situaciją norėčiau pradėti nuo bendrybių bendrybės – žmogiškos mentalinės aplinkos, kurioje gyvename. Šiandieną vis dažniau ją įvardijame keliais žodžiais: „čia ir dabar“ ir „atmintis“. „Čia ir dabar“ – šią akimirką suvokiamas gyvenimo momentas, toje gyvenimo momentų eilėje yra ir kažkas, kas pačia mūsų atmintimi tam priešinasi. Man atrodo, kad pirmasis teiginys mus sieja su biologine mūsų prigimtimi. Mano šuva Džoika teturi nedaug atminties, ji visada yra tik „čia ir dabar“, o man atmintis yra kažkas absoliučiai žmogiška. Man atrodo, kad didžiausia atminties saugotoja yra religija, kasdien aktualizuojanti tūkstantmetę praeitį, ją vis atmenanti tuo nepaprastu sakraliniu žodžiu: „tikiu“. „Čia ir dabar“ – tai telefoninės programos, atskiriančios žmones, paskandinančios juos kažkieno dirbtinai sukurtose fantazijose, paverčiančios kūno malonumus esmine gyvenimo siekiamybe. Tuo pat metu gyvename nuolatinių virsmų amžiuje. Nebepasitikime atmintimi, praeitimi, ją vis dar reikia verifikuoti dabartimi, o nuo gyvenime suvokiamų faktų, „čia ir dabar“ paviršutinių faktų niekaip nepereiname į jų gilumą, sąsajas, reikšmes, nematome giliųjų, vidinių reiškinių procesų. Jei jų nėra daugumoje, viešumoje, bendruomenės bendrybėje, mes jų ir nepastebime.

Tad noriu pereiti prie mane vis kamuojančio klausimo: ką reiškia žmonių dauguma? Suprantame, ką reiškia rinkėjų politinė dauguma pačiai politikos veikimo formai ir turiniui, bet dažnai nesuprantame, ką reiškia dauguma kultūros vartojimui ir meno formų stiliui. Šis klausimas natūraliai iškilo tradicinei (vis dar) muzikai toje prievartinėje popso muzikos apsuptyje, būgnams mušant mažai kintančius ritmus, tą nuolatinį maršo, taigi ir šokio žingsnį iš dviejų arba lengvai besisukantį šokį iš trijų smūgių. Tai, kas kartojama milijonus kartų ir be ribų kelia malonumo kultą, muša tau į visą pasaulio suvokimą ir, svarbiausia, į tautinio identiteto suvokimą. Tam reiškiniui kultūroje turime net keletą terminų: „stilius“, „mada“.

Mada yra iš to „daug“ atėjusi sąvoka. Kodėl? Gal tai biologiškai užprogramuotas dalykas, išaugęs iš mėgdžiojimo instinkto? Kiek tai yra susiję su socialiniu žmogaus veikimu, būtinų įpročių ir elgsenos įtvirtinimu? Matome, kad vadinamasis visuomenės demokratizacijos procesas masiniam vartojimui atvėrė plačiausius vartus. XX a. jau buvo totalinės komercializacijos amžius. Kuo masiškesnis pardavimas, tuo geriau klesti verslas. Viso pasaulio ekonomika priklauso nuo to žodelio „daug“. Remdamasi daugumos siekiu klesti reklama, įsisunkusi į visas žmogaus veiklos sritis. Reklama, kuri vartojama net ja netikint.

To „daug“, pasirodo, reikia ir kultūrai, jos kuriamoms formoms. Bet čia tarsi rūke neryškiai iškyla individo klausimas. Kas yra „aš“ toje daugumos apsuptyje? Kokią jis turi vertę? Socialiniame gyvenime, toje rašytinėje aplinkoje, t. y. moksle, filosofijoje, individai, visokie „aš“ individo poziciją yra aptarę daug kartų, visos tos knygos yra parašytos asmenybių, lyg ir kreipiantis iš atskirybės į daugumą, lyg ir norint šią paveikti individo, t. y. intelekto, proto, naudai. Juk protas ir suvokimas yra iš esmės individo, žmogaus, bet ne daugumos savybė. Bet daugumos veikimas, deja, yra kitoks. Kiečiausios diktatūros sąlygomis diktatoriaus pasaulio matymas yra prievarta primetamas daugumai, t. y. ją apkvailinant, sunaikinant daugybės individų privatų gyvenimą ir mąstymą. Prievarta. Taigi matome, kad dauguma gimdo ir prievartą. „Aš“ su pliusu, o „kiti“ – su minusu. Bet nors prievartą įvardijame pirmiausia daugumos atžvilgiu, nuo to daugumos poveikis nesikeičia ir individo atžvilgiu. Čia reikšmės susilieja. Tad kas yra masiškumas, „daug“?

Galime konstatuoti, kad čia egzistuoja vienas fundamentalus skirtumas: objektai, kuriuos kuriant ir gaminant manoma, kad jie skirti masiniam vartojimui, skiriasi nuo tų, kurie skirti individui, kuriuos kuriant atsižvelgiama į asmens individualius poreikius, skonį ir interesus. Komercija stengiasi užglaistyti tuos skirtumus gamybos įvairove, galimybe rinktis, prisitaikyti daiktus sau pagal asmeninį skonį. Bet plačiąja prasme daugumos poreikiai (taigi ir bandant tenkinti galimybę individui rinktis kažką pagal asmeninius poreikius) vis tiek yra suformuojami daugumos egzistencijos naudai, jai nulemiant skaičiumi. Bendruomenė, jos pasaulis yra realūs, bet pats jos veikimas mūsų net nejuntamas. Arba neturime kito pasirinkimo, arba net nežinome, kad gali būti kitaip, taip, kaip man atrodo, kaip aš norėčiau. Veikia visuomenės (daugumos) nuomonė, mados, kolektyviniai įpročiai. Tai, kas yra žmogaus minčių (laikinų) viduje, – tik individo subjektyvios fantazijos, kai veikia pasaulio daugumos realybė. Tad ką reiškia masė, dauguma žmogaus savivokoje ir jo gyvenamosios aplinkos kūryboje, pradedant daiktais, maistu ir baigiant kultūros reiškiniais? Kiek čia yra manipuliacijų masiškumo priežastimis? Kiek čia yra masinės sąmonės prievartos ir kiek individualaus proto įžvalgų ir supratimo poveikio, kuris nėra masinis reiškinys? Kiek masinė sąmonė turi poveikio visuomenės veiklos formoms ir daiktų, supančių ir veikiančių žmogų, gamybos formoms?

Yra dar vienas fundamentalus dėmuo, kuris gyvuoja kaip natūraliausias gyvenimo bruožas, – kartojimas. Pasaulis sudėtas tarsi iš dviejų pusių: nesikartojimo, kitimo ir pasikartojimo, ką dažniausiai įvardijame dėsnių vardu. Kartojimo sąvoka lyg ir atėjusi iš matematikos pasaulio. Ji, kaip ir kitimas, nusako pasaulio egzistavimo principus. Be kartojimo nėra dėsnių ir pasaulio, tarsi visur viską galime pakartoti. Be kartojimo neįmanoma jokia kūryba, joks pasaulio vaizdas. Be kartojimo būtis būtų neįmanoma. Lygiai kaip ir be kitimo, judesio. Taigi tokia meno šaka kaip muzika ištisai yra paremta kartojimu – pradedant folkloru ir baigiant sudėtingomis šiuolaikinės simfoninės muzikos drobėmis. Net romantiniai kūriniai, jų privalomos temos ar leitmotyvai yra jų struktūrų kartojimai, jų kitimą ir prasmę nusako kitų muzikos detalių kontekstas. Tad masinė muzika, jos vertės atsiradimas ir būtis remiasi jos totaliu kartojimu. Muzikos gyvybėje tai labai ryšku. Taip nuolatinis kartojimas gimdo atpažinimą ir pats yra refleksinis malonaus jausmo pojūtis. Todėl popsas nevalingai atmeta viską, kas yra neprimityvu, iš karto nesuvokiama ir paslaptinga. O kūrybos esmė yra siekti to, kas dar nežinoma, naujų nepatirtų formų – šios arba laukia pakartojimo, arba nebesulaukia ir išnyksta.

Šie naivūs klausimai lydi ir mano estetinių svarstymų išeities motyvus – muzikos praktika, mano apmąstoma profesijos esmė, kur jos popsinėse formose itin ryškus, paviršiuje esantis, taigi matomas masinės muzikos charakterio pobūdis. Čia vyrauja šokio (ritmo struktūrų kartojimo), taigi pramogos siekis. Ritmizuotas šokis yra tiesioginė judesio išraiška, kuri yra visiškai būdinga žmogui. Čia vyrauja ritmas, jis susijęs su žingsnio kartojimu. Ir kartu judesys yra laisvas. Nuolatinis kartojimas ir tuo pat metu – laisvė. Taigi binarinė struktūra, kuri žmogui sukelia malonumo jausmą. Gal todėl taip lengvai paklūstame judesių madoms? Kūnas, jo pojūtis ir judesys. Ir čia matome, kad masiškumas, daugelio žmonių siekis tiksliai pamėgdžioti kitą kyla iš individo, jo biologinio unikalumo, pojūčių, patirties ir mąstymo. Tad visuomeniniame gyvenime viską kartojame.

Kodėl taip vertiname meno stilius, juos nagrinėjame ir keliame? Stilius – tai tam tikrų detalių atranka ir jų sąsajos, tam tikrų jų bruožų vienybė, taigi nulemta pakartojimų. Jie visi liudija kažkokią daugumos nuomonę, kažkokį skonį, atėjusį iš individo supratimo, ir jais matuojame istorijos prasmę. Individo mąstymas ir daugumos mąstymas. Kur čia ribos? Gal jų net nereikia atskirti? Bet kas tą poveikį paverčia bendrybe, į kurią remiasi dauguma ir kurios mes nepastebime arba kurią kitaip įvardijame?

Tad pažvelkime į populiariosios muzikos struktūrą masinio suvokimo požiūriu. Pirmas ryškiausias požymis – motyvinių struktūrų nuolatinis kartojimas. Tai lemia trumpą kūrinėlio apimtį ir kartojamo modulio dydį, kuris yra labai lakoniškas. Todėl jį beveik nekeičiant galima daug kartų pakartoti. Kartojimas lemia jo struktūrą. Kartojimas yra apribotas laiku. Iš pradžių jis žadina dėmesį, laukimo pojūtį, o po tam tikro jo kartojimo laiko tą laukimo jausmą slopina. Slopina ir kartojant atsirandančių prasmės asociacijų erdvę. Dažnai tos struktūros pakartojamos po kitų struktūrų skambesio. Kažkada kalbėdamas vienoje televizijos laidoje apie popso kūrybą pateikiau tokį spontaniškai padarytą neva eilėraštį: „Kemšu, kemšu, kemšu, kemšu… ir atkemšu.“ Jau nuo pirmo žodžio klausytojui kyla kažkokių asociacijų, jos auga ir dingsta. Tokios yra absoliučiai visos popsinės dainos. Jų kūrėjai giriasi parašę šimtus dainų, nors, kaip yra pasakęs kompozitorius Osvaldas Balakauskas, tų smulkių skambesių detalių, atplyšusių nuo skambančios muzikos visumos, visa muzikos erdvė knibždėte knibžda. Tereikia tik kokią pasigriebti ir kokioje dainelėje daug kartų pakartoti. Kūrinys paruoštas atlikėjui. Tekstas dažniausia visai nesvarbus, ypač prasmės požiūriu. Pavyzdžiui: „Šiandien oras gražus. Jau atsikėliau“ (pakartoti mažiausiai 4 kartus su pasirinktu, iš kažkur atėjusiu motyvėliu, jį vis po truputį keičiant). Tad ką matome – suvokimo paprastumą ar, tiksliau sakant, primityvumą? Tad galima sakyti, kad masėms skirtų dalykų svarbiausias bruožas yra primityvumas ir jų neribotas kartojimas, iki jie tampa visuotinai atpažįstami. Prasmė čia ne tiek redukuojama, kiek atkartoja masiškai daugumos vartojamas klišes. Čia slapta redukuojamas ir individualus prasmės supratimas, kuris yra visuotinai nenusakomas. Nors supratimo klišės čia veikia.

Tad kokį istorinį kultūros plėtotės vaizdą šis požiūris atskleidžia? Nuo primityvių veiksmo ir suvokimo struktūrų link jų tirštėjimo, sudėtingėjimo. Tačiau popse ir apskritai muzikoje svarbiausias elementas yra ritmas. Fiziologiškai žmogaus reakcija į staigų garso smūgį yra refleksiškas raumenų timptelėjimas, paprastai žmogus jo nė nejaučia, jei jis yra nestiprus. Visas žmogaus kūnas veikia ritmiškai, pradedant širdies plakimu ir baigiant tam tikru laiku pasikartojančiais, tam tikru tempu vykstančiais refleksais. Dar įdomiau, kad pasikartojantis tų fiziologinių ritmų tempas turi net gyvybinę reikšmę žmogui. Kai kurie ritmo tempai veikia raminančiai, kiti tempai – erzinančiai. Tai pastebėjo ir medikai, muziką taikydami terapijai.

Ritmo esmė tad yra tam tikrų jo struktūrų nuolatinis kartojimas, kuris pagrindžia ir besikartojančius šokio žingsnius, ir visą dainelių ritmą. Iš Lietuvos radijo stočių negirdėsit nieko kito, tik „bum čik, bum čik, bum čik“. Popsas be būgnų mušimo jau lyg ir nebe popsas. Tad Lietuvos radijas – būgnų muzikos radijas. Toks yra radijo programų rengėjų skonis ir kultūros lygis. Ir kartu matome šio proceso ribą, kai auga ir visuotinai egzistuoja taip pat ir masiškai suvokiamos muzikos formos, susijusios su garso smūgiu ir judesiu. Taigi tai, kas yra absoliučiai populiaru socialiniame, bendruomeniniame žmonių gyvenime. Ką mes įvardijame popso vardu. Ir kartu matome, koks nevienalytis yra popsas. Kiek daug čia kūrybos kibirkščių, asmeniškumo, talento ir originalumo. Tarsi vyktų tas senovinis graikiškas kultūros plėtros procesas nuo nesudėtingų iki daugiareikšmių formos prasmės reiškinių. Ir popsas bei jo suvokimo sąlygos šiandien taip pat vis sudėtingėja. Kur link?

Žvelgiant į tradicinės muzikos padėtį popso įsitvirtinimo apsuptyje yra galimos dvi šio proceso šiandieninės raidos kryptys: tradicinės, šiandien popsininkų vadinamos tik akademine (kelių tūkstančių metų senumo) muzikos paveldo laipsniška užmarštis, ją paverčiant muziejiniu eksponatu. Arba geriausiu atveju tas senos muzikinės kultūros virtimas labai nedidelių, išsilavinusių, intelektualių, kultūrinę atmintį išlaikiusių socialinių grupių tapatybės ženklu. Duok Dieve, kad tuomet čia atsirastų valstybių, kurios finansuotų dar išlikusias konservatorijas ar operos teatrus. Kaip baroko laikais aristokratinė kultūra ženklino valdantį socialinį sluoksnį, taip ir šiuo atveju praeities muzikos išsaugojimas būtų ženklas tų, kurie vis dar saugoja kultūrinę atmintį. Taigi kito, masinio, stiliaus amžiuje. Kito popso amžiuje. Abu procesai ryškūs pasaulio kultūroje. Atminties reikšmė, praeities formų prasmės išlaikymas arba užmarštis. Kitų bendruomenių ženklai, tapatybių savastis, kitos žmogaus gyvenimo vertybės, mados, kurių formų dar net neįsivaizduojame. Tad toks nedidelis žvilgsnis į muziką. Tačiau kultūra visuomenėje tokia daugialypė.

Ką reiškia daugumos suvokimo dėsningumai kitoms meno šakoms? Kaip jie keičia tų meno reiškinių būtį ir formą? Čia tik keletas neprofesionalo žodžių iš gyvenimo kultūroje palėpės. Pradėsiu nuo literatūros, kur to vartojimo masiškumo, prie kurio taikosi kūrėjai, visuotinai lyg ir nėra. Tačiau atskiri žanrai savo paskirtimi kalba ką kita. Štai kad ir toks žanras kaip kriminaliniai romanai. Jiems pripažįstama daug literatūrinių vertybių, bet tik kaip rašymo stiliaus priedų, nenusakant žanro esmės, jo paskirties. Tai populiarioji literatūra, sutrumpintai – popsas, nors čia nėra jokio ryšio su popso dainelėmis. Esmė čia turinys. Nusikaltimas ir (romano esmė) jo išaiškinimas. Sukurti mįslę ir ją išaiškinti. Įtampa ir jos laipsniškas (pasakojime) atpalaidavimas. Kriminalinio romano alfa ir omega. Tai ir daugelio ne kriminalinių romanų pasakojimo intrigos esmė ir pasisekimo laidas. Pati romano intrigos ir skaitytojo dėmesio išlaikymo spyruoklė. Klišė, kuri kriminaliniuose romanuose gyvuoja jau du šimtmečiai. Jei turinio struktūros klišės yra masinio vartojimo prielaida – ar tai yra popsas muzikiniu požiūriu? Gal tai žmogaus psichikos savybė, kaip ir atmintis ar dėmesys? Literatūros, bet kokio pasakojimo esmė – tiesos atskleidimas, taigi ir paslapties kūrimas ir jos išaiškinimas. Bet kur čia riba tarp individualumo ir masiškumo, juk masės susideda iš individų? Taip palaipsniui įlendame į specialių, atskirų mokslų sritį, kur vienas ryškus išaiškintas, akivaizdus dalykas uždengia aibę neaiškių klausimų. Literatūra, knyga yra asmeniškiausias, individualiausias dalykas, kur mada ir masinio vartojimo bei suvokimo dėsniai yra menkiausiai matomi, nepaisant leidyklų komercijos.

O kaip su daile? Kapinių mados, apsirengimo stilius ar reklamų menas. Kur čia dauguma kuria savą supratimą, stilių ir vertybes? Ir čia popsas įsiveržia per kartojimą, per madas, per daugumos skonių buvimą. Ir vėl kur čia ta skirtis: gera ir bloga? Čia labiau atsiremiame į individą ir mažiau į daugumą. Bet popsas mūsų siejamas su beskoniškumu, kaip ne visai daugumos, bet individo savybe. Ir kokios būtų jo visuotinės normos, apibrėžtys?

Ir ką mes suprantame? Supratimas bendruomenėje yra tai, kas susiję su tuo, kas yra vieša, t. y. kas yra viešas kalbėjimas. Kalbėjimas visiems, t. y. tiems, kurie supranta, kas kalbama, ir tiems, kurie nesupranta. Kalbėjimas, pretenduojantis tapti atmintimi. Mintys, kurios yra pasakomos visiems. Iš to kalbėjimo klostosi ir visuotinis įvykių ir reiškinių supratimas bei jų atminimas. Tos viešos kalbos sklaida ir refleksija, reagavimas kartu yra ir aplinkos reiškinių įsisąmoninimas, apmąstymas, viešas įtraukimas į atmintį. Tai daugumos prerogatyva. Tik daugumos, kuri sąmoningai, valstybiniu viešu būdu per edukaciją ir intelektualią atranką tvarko daugumos interesus atitinkančius faktus kaip visuotinę bendruomenės atmintį, vardu. Kur yra ta visiems prieinama kalba? Laikraščiuose, radijuje, televizijoje, internete ir t. t. Pagrindinis to kalbėjimo dėmuo yra refleksija, taigi reagavimas į įvykius ir mintis. Per sąmoningą refleksiją tiesiog į bendruomenės atmintį. Čia iškyla ir kultūros reiškinių refleksijos reikšmė. Visuomenėje, t. y. būtent daugumoje egzistuojanti savivoka, reiškinių įvertinimas ir pritaikymas daugumai vyksta per viešą žodį. Čia gyvuoja meno kritika, kalbėjimas apie visuomenės (daugumos) reikšmę, kultūrą atskleidžiančios knygos, tyrinėjimai ir, kas be ko, edukacija, švietimas kaip žmogiškumo tąsa. Visa tai yra absoliučiai būtina kultūros egzistencijai.

Taigi kas yra refleksija? Tai visas gyvas kultūros gyvenimas: ir atmintis, ir „čia ir dabar“ vykstantis gyvenimas. Kultūra, meno kūryba ir jos viešas suvokimas, refleksija yra lygiai taip pat svarbūs, kaip ir menas, kultūros reiškiniai. Taigi refleksija yra tiesiogiai susijusi su atmintimi, ji pagrindžia meno ir kultūros istoriją, jų prasmės tąsą. Atmintis kartu yra „čia ir dabar“ fenomenas. Tai, ką atsimename, t. y. ką suvokiame, darome „čia ir dabar“. Tai jau laiko fenomenas. Tad kokia yra tos kultūros refleksijos padėtis Lietuvoje? Reikėtų sakyti – tragiška, nors kol dar yra keletas aukštųjų meno mokyklų, universitetų, kuriuos iš kažkokios inercijos finansuoja valstybė, tai padeda išlaikyti būrelį meno, muzikos, kultūros, filosofijos pasišventėlių, vienišų guru toje verslo ir „gerovės“ valstybėje. Tad lyg ir apsigauname, pamanome, kad viskas yra ne taip blogai.

Tačiau valstybė ir politikai spaudžia, nori sunaikinti kultūros žurnalus, nes jie spausdina vis dar protingus straipsnius, kurių, deja, politikai neskaito, nes jų nebesupranta. Tad kam reikalingi kultūros leidiniai, lietuvių kalba, mąstymas? Pinigai skiriami tik kažkieno gerovei, kurios politikai net nesupranta. Kadangi esu senovinis muzikantas, tad iš tradicijos skaitau visą dar išlikusią kultūros spaudą, nes visokie feisbukai ir internetas yra atminties kapinės, kurios jau sunaikino tokį asmenišką, nepakartojamą žanrą kaip laiškai.

Dabar internetas baigia pribaigti meno recenzijas, kaip asmeniškos nuomonės raišką. Recenzijas ir asmeniškus svarstymus apie meną pakeitė totali reklama, atėjusi iš supermarketų reklamos. Skelbiamas tik besaikis gyrimas, kur meno tikrovė ir jo tikroji vertė visiškai sunaikinta. Jei tą rašliavą paskaitai – tarsi jau gyvename genijų, tobuliausių menininkų valstybėje. Čia pirmauja rašymas apie popsą. Jei esi popso dainelių atlikėjas, tai reiškia, kad tai darai nepakartojamai tobulai. Kitos nuomonės negali būti, kai sakai, kad tą tobulą dainelę dainuoja tik tobulai, o to vertė kaip automobilių reklamoje. Atrodo, šias iliuzijas lyg turėtų išsklaidyti „pergalės“ „Eurovizijoje“. Bet pats popsas tuos Europos nevykėlius nuožmiai gina. Jiems sutartinai padeda ir visos Lietuvos radijo stotys. Tad toks mūsų „kultūros“ lygis, kai valdžią užgrobė tamsybininkai, t. y. bolševikai (daugumiečiai).