Identiškas Lietuvai lietuvis
Ką reiškia būti ištikimam tėvynei? Tai reiškia suprasti, kad tėvynės, taigi tos kalba apibrėžiamos bendruomenės dvasia yra natūraliai tavo. Artima, jaučiama, brangi. Kad ji yra bendruomenės, taigi ir tavo savivokos svarbiausioji dalis. Žmonių bendrumas, kurį gauni gimdamas. Tėvynė – tai ne koks žodis, tai pasaulis, kuris amžinai bus tik tavo, kurį gimdamas turi pajusti, niekada neišduoti, puoselėti, turtinti, į kurį turi gyvendamas įsigyventi. Toks buvo kompozitorius Feliksas Bajoras. Muzika ir jos kūryba buvo jo ilgo gyvenimo aistra. Jis ieškojo, kaip praplėsti, sumoderninti lietuviškos muzikos dvasią. Kad ji išliktų ilgaamžė, prasminga, kad ji liudytų mūsų lietuvišką pasaulį.
Jis mokėsi groti smuiku pas Vincą Bacevičių, kuris karo metais iš Lenkijos sugrįžo į Lietuvą, čia mirė ir buvo palaidotas lietuviškoje Kauno žemėje. Feliksas pas jį Žemaičių gatvėje mokėsi groti smuiku, ir aš pamenu, kaip jo mama Kairytė, garsi lietuviškų dainų žinovė, nuostabi liaudies dainininkė, vesdavo jį pas V. Bacevičių į pamokas mosuodama į maišelį įsuktu smuikeliu. Feliksas buvo gabus ir įstojo į Lietuvos konservatoriją pas tada iš Rusijos atvykusį pedagogą Aleksandrą Livontą. Tačiau jo santykiai su nervingu ir diktatorišku, bet mokinių tobulybės siekiančiu mokytoju nenusisekė. Ir nors pradėjo groti Filharmonijos orkestre, juto kažkokią muzikinio pašaukimo tuštumą ir taip netikėtai vėl stojo į konservatoriją, bet šį kartą į kompoziciją. Pakliuvo pas profesorių Julių Juzeliūną, nuostabų pedagogą ir nekonvencionalų muzikos kūrėją. Šis buvo tolerantiškas, toli numatantis, protingas žmogus. Taip pas jį klasėje iš gabaus mokinio ėmė vystytis neeilinio talento, vaizduotės ir originaliausių idėjų kompozitorius. F. Bajoras visą gyvenimą kūrė savo muzikinę kalbą, kūrė savo muzikos girdėjimą ir prasmių pasaulį. Jam skaudžiai rūpėjo, kad jo muzika būtų kalbanti, nebanali, siekianti prasmės. Atmenu, kaip jis ne kartą skambindavo man naktį ir sudainuodavo kokį intervalą. „Ar čia ne klišė?“ – vis klausdavo.
F. Bajoro muzikos stiliaus ištakose vis dar kitų neeksploatuojama lietuviškų dainų savybė – jų tartis, ateinanti iš kalbos, iš tarmės. Ta tartis yra amžinai gyva, vis kita, nuspalvinta emocijos ir reikšmės. Tai jo muzikos interpretacinio stiliaus alfa ir omega. Tai vienodai siejasi ir su frazavimu, ir su tempu, ir su visais gyvais, bet popieriuje neužrašomais melodijos ir tarties vingiavimais. Iš atlikėjų jo kūriniuose tai pajautė tik Giedrė Kaukaitė, o instrumentalistai liko akli. Tam reikia įsiklausyti, kaip dainuoja kaimo bobulės. Kaip tarmiškai dar kalba žmonės. Atmenu, kiek reikėjo man kentėti Felikso priekaištų dėl jo Vilniaus kvartetų alto įžangos pradžios. Pradedu vienas, gražiausia melodija, groju stengdamasis, sentimentaliai, kaip išmokytas romantine maniera, o Feliksui nepatinka ir nepatinka. Kol supratau, kad reikia nusimesti visą išmoktą muzikos reikšmių balastą, kad reikia paprasto garso realumo. Raudant niekas negalvoja, kaip raudama. Tokia visa F. Bajoro muzika. Ši jo kūrybinė nuostata siejasi su ilgamečiu darbu teatre. Jis buvo muzikos vadovas, kai Eimuntas Nekrošius statė savo pirmąjį miuziklą. Jis tuos jaunus aktoriukus tiesiog privertė gerai dainuoti, kalbėti. O dirbo daug. Bet gavo ir savąją patirtį kūrybai, jo muzikos charakterių erdvei. Jis, kaip ir Bronius Kutavičius, nerašė muzikos dėl jos tradicinių žanrų pavadinimų. Kūryba jam visada buvo susijusi su konkrečia idėja – ar emocine, ar konstrukcine, ar spalvine. O tų idėjų buvo pilna F. Bajoro galva, jos jį kankino visą gyvenimą. Idėjos, kurios buvo susijusios ir su atlikėjo, smuikininko patirtimi. Todėl jis buvo taip priekabus savo muzikos interpretacijoms.
F. Bajoro mirtis labai simboliška. Baigėsi Lietuvos muzikos lūžių ir pasaulinio pripažinimo laikas. Nebėra jos didžiųjų lyderių: Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, ir dabar iškyla didieji klausimai – kas perims jų lygį, reikšmę? Kokiu stiliumi ir kokia kūryba identifikuosime Lietuvą? Ar standartinio stiliaus internacionalinėmis dainelėmis, ar tuo, kas liudija originalumą, kūrybiškumą ir nepriklausomas kultūros tradicijas?
