Tad kas yra improvizacija?
Į mano skambančią namų aplinką atėjo vinilinė plokštelė, kurią pateikė mano itin mėgstami ir adoruojami muzikai – genialaus mūsų kūrėjo Broniaus Kutavičiaus sūnus pianistas, kompozitorius Tomas Kutavičius ir Lietuvoje daug metų gyvuojanti džiazo ikona saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Tačiau čia manęs laukė netikėtumas. P. Vyšniauskas tapo pianistu. Seniai žinojau, kad puikiai skambina, kad groja įvairiais klavišiniais instrumentais. Kažkada žavėjausi jo muzika, kurią jis sukūrė ir klavišiniais įrašė pirmiesiems Juozo Erlicko dainavimams, iš rašytojo, humoristo jį pavertusiems dainavimo žvaigžde. Tačiau visada gailėjausi, kad P. Vyšniauskas su J. Erlicku bendradarbiavo tik šiame vieninteliame projekte. Po to J. Erlickas savo dainavime su kitais muzikantais beviltiškai supopsėjo, subanalėjo. Ta jo rusų kriminalinių lagerininkų dainavimo ir tarties maniera tapo beviltiška kliše, nebegelbėjo nei neblogi jo eilių tekstai.
Tad šis naujas P. Vyšniausko įrašas netikėtai privertė mane jį naujai išklausyti. Ir ne vieną kartą. Ir su kiekvienu šio įrašo kartojimu kilo vis daugiau asociacijų. Kas yra muzikinė spontaniška improvizacija? Ko gero, tai tikrai ne kruopščiai apgalvotas muzikos kūrinys su galutinai užfiksuota būsima skambesių struktūra. Bet tai ir ne atsitiktinumų rinkinys, kupinas netikėtumų ir atsitiktinių klaidų, tačiau kuriantis nepakartojamumo, vienkartiško buvimo įspūdį. Kažkada Beethovenas salonuose draugams labai mėgo skambinti be gaidų, taigi improvizuoti, kurdamas čia pat akyse gimstantį muzikos kūrinį, kurio vėlgi autorius negalėjo pakartoti. Būtent iš čia improvizacijos žavesys. Faktas, kad jo pasirenkamas stilius buvo susijęs su to laikmečio muzikoje įprastomis klišėmis, įprasta muzikine kalba. Svarbiausias dalykas kartojant visuomenės pripažįstamą ir visuotinai įprastą stilių būdavo muzikos emocinė raiška, kontrastai, spontaniškos skambesių improvizacijos, struktūrų pakeitimai, nukrypimai, kitimai ir kartu kažkokia muzikos tąsa, kažkoks kalbėjimas. Neabejoju, kad čia mažiausiai buvo nukrypstama nuo įprasčiausių muzikinės formos dalykų (įžanga, muzikinių charakterių dėstymas, aliuzijos į įprastų žanrų citatas).
T. Kutavičius ir P. Vyšniauskas – du visiškai susiformavę menininkai, pripažintos individualybės. Turinčios savo muzikinio kalbėjimo principus. Ką jos rodo šioje plokštelėje? Nors nebuvau koncerte ir negalėjau įraše atskirti, kur kas ką groja, kas ką daro, bet to skyrimo ir neprireikė. Muzikos visumos įspūdžio tai nemenkino. Nors atlikėjų dialogas buvo visai suprantamas, apskritai dialogas būdingas visokiausioms džiazo muzikantų sudėtims. Tad ši dialogo dvasia čia buvo. Dialogas tarp skambesio faktūrų, jų kaita, tų skambesių prasmės netikėtas vystymas, pakartojimai. Šiuo požiūriu man labiausiai vykusios pasirodė ramios, dainingos muzikos dalys, susijusios su čia pat gimstančia melodika. Kartkartėmis jos buvo apiberiamos virtuoziniais, ažūriniais mezginiais tarsi nubraukiant pasakytus sakinius. Mane žavėjo improvizacinė dvasia, kai vidinėje tėkmėje nebejutau įprastinių, standartinių formos rėmų. Kai dalių pabaigos ateidavo lyg neparuoštos ir netikėtai nutraukiamos. Bet per jas kartu sklido improvizaciškumo, netikėtumo žavesys. Ši plokštelė verta klausyti, randant nesugalvotą, bet pajaustą muzikalumą.
