●
●
Viskas prasideda
nuo atsitiktinio skambučio
bet taip tik atrodo
iš pradžių kalbate malonius niekus
aptariate spaudą knygas kino filmus
vis pajuokaudami
tada susitinkate keičiatės dovanomis
tuomet kyla vėtra
kalbėtis tampa sunkiau
beveik nesigirdi žodžių
širdies dūžiai mašinos švilpimas
traukinio dundesys –
atkeliaujate
viena vasara jūra vienas Paryžius
dažniausiai mėlynas: vis tiktai – jūra
tuomet jau beprotiškas tempas
uraganas ugnis
štai ir namai
abiejų sapnai prabudimas
drabužėliai ant kėdžių
bendri pusryčiai nuostabūs
kartkartėm skaudinantys vaikai
nepaprasti vien tik jūsų
taip mylimi anūkai
vis dar svarbios šventės
kuris nors pasitraukia pirmas suprantama
ieškote Dievo tūkstantis klausimų
kaip kodėl ir už ką
atsiprašau
turiu baigti rašyti
man skambina
●
Iš būrio vienodų / išsirenki ir vediesi
Tavo ganyklose nebijau pasiklysti
mane suramink kai baisu
balsas pritraukia sulaiko
patiklus tavo vaikas
pašaukei
atėjau ir esu
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
●
Reikėtų
pasirinkt kitą kalbą
ne tokią lygią nuolankią
gal tiktų žemaičių
be afrikatų
su dviem žodžio kirčiais
išplatintais dvibalsiais
nukąstomis galūnėmis –
turtas
svetimiems nesuprast
gal tada
mūsų nieks neišdrįstų
paaukoti
ant aukuro
●
Kas saisto palaiko
kas nepaneigiamai tikra
aktoriaus ir rašytojo
dialoguose?
Kameros objektyvo ir scenos
prirašytų teksto puslapių
ilgesys
●
Tu neperskaitei
visų mano knygų
aš tavo irgi
neperskaičiau
mes jas vartėme
pokalbiai –
žiema virto vasara
eilėraščiai –
sinkopėm per metus ir per miestus
atsivėrę vaizdai –
tapyba ir nuotraukos
balsas –
karštas vaškas
užlydantis nerimo įtrūkius
žvilgsnis –
gydantis atsargus
ar tai man?
Mūsų knygos
dar atverstos
Neatsisveikinimas su Hamletu
Vasario vakarą mes susitinkame
laikinoje erdvėj raudonų sienų
kaip kraujo kaip ugnies kaip vienio
belaukiant Hamleto
– jo siela nepasens –
ir amžiams liekam
prie apnuoginto paveikslo
po fotoblykstės nieko nebeveiksim
štai pirmas jau ir antras veiksmas
Ofelija viršum upelio
vaikas
vienintelė šviesa
tegu apsems
●
Mes išbūsim atstumą
per dangų ir žemę
po žeme pasislinksime pajudės
sukamoji scena ir paviršių
apšvies pavasariai
žinojau
visi miršta netikėjau mirtingi
brangiausieji artimieji šitiek metų
mokiausi teatro gimnastikos
nieko kito –
mylima ir išduodama
absoliuti vienišystė
nepripratau?
Nuolat tikrinuos
žiūriu ar paskambins
balsas
pasakys kokia gegužė mūsų laukia
ką nauja sumanė
dramaturgas ir režisierius
scenografas ir kompozitorius
●
Tavo vardas mano kišenėje
visuose receptuose
nuo kraujospūdžio ir kasdienybės
išsiuvinėtas ant užvalkčių
išverktas ant pagalvių
užkastas vaikystės kieme
po stiklu užpiltas
lietaus suplakto smėlio
kuri nors mergaitė nužers paslaptį
aiktels koks grožis paprastas augalas
priemiesčio vėliava vakarėjantį rudenį
tavo vardas
futbolo aikštė ir purvas
upė palei krantus
meškerė paauglio rankose
ir aš
žuvis kraujuojančia žiauna
ant tavo kabliuko
●
Mama susiruošia
bristi per sapną
su kažkuo susituoks
paskui dar viena repeticija
matau baltos batelių pakulnės
iš lėto apauga žole
niekas nepavydi, regis
taip ir turi būti
tėtis lauks namuose
nėra ko jaudintis
visi juk menininkai
visi viską supranta
moka mirti ir prisikelti
moka neišsiskirti ir po velėna
bus sunku ją atlupti
kai norėsiu paklausti
tai kelintą valandą grįšite
●
Iš neišsipildžiusių pažadų ir troškimų
sutrupėjusių metų
vaiko rankos delne
motinos kapo
tėvo kosulio
iš gyvenimo – sapno
(nors vyliausi: aš esu)
keliuosi į švelnią
tavo balso nuauksintą valandą
viskas gerai
taip ir turėjo būti:
duženos ašaros
ištirpę draugų
mylimųjų veidai
taip ir turėjo – – – – – – –
dabar pagaliau
švelnioje šviesoje
susitiks mūsų šypsenos
