Nuolankumo ordino narystė

 

Gintaras Bleizgys šįmet buvo aptartas (drauge su kitais poetais: Agne Žagrakalyte, Jurgita Jasponyte, Vytautu Stankumi ir Mindaugu Nastaravičiumi) kaip 2025 metų „Poezijos pavasario“ premijos nominantas. Neįtikėtina tiesa: visos penkios šiųmetinių nominantų lyrikos knygos buvo itin stiprios, ir kiekviena jų turėjo teisę būti vainikuota. Vėliau ar anksčiau stipri poezija sulaukia „savos valandos“. Bleizgiui ateisiančia būsima valanda neabejoju. O ir šiandieninė liudija kūrėjo išsipildymą.

„Urbino liepsnos“ išleidimas viešumon 11 metų buvo pristabdytas. Perskaičius šią lyrikos knygą tampa aišku, kodėl: autoriui reikėjo drąsos. Reikėjo patikėti savuoju balsu, tomis vienuolika dienų, per kurias (trumpas laikas, kaip paaiškėjo, dar ne kokybės rodiklis) keliaujant po Italiją ir sugulė į penkis skyrius padalinti poetiniai tekstai. „Romos oro uoste pradingus bagažui, ilgai laukdamas iš anksto išsinuomoto automobilio [...] panirau į juodą pietietišką naktį. Vairuodamas išklydau iš kelio, o tam tikra prasme – ir iš savo gyvenimo. Į Urbiną po poros dienų atvykau lengvai pasimaišiusia galva“, – knygos įžangoje rašo Bleizgys. O aš pridursiu: puiku, kad ta galva lengvai „pasimaišė“. Žinoma, Gintaras galėjo „nuslėpti“ parašymo aplinkybės nuo skaitytojų, ir niekas nė neįtartų kūrinio datos. Ir nekiltų klausimų ar abejonių, kodėl vienuolika metų laikyta stalčiuje, kodėl neužteko drąsos, kas gi ten tokio, sustabdžiusio poetą nuo publikavimo. Greičiausiai pats faktas, jog rašyta kelionių metu ir dar palyginti trumpą laiką, – nes aplinkybės gali pasirodyti pernelyg „lengvos“ ir paviršutiniškos. Tačiau kūrybos esmei toks suspaudimas kaip tik buvo palankus.

Nuo seno jaučiu Bleizgio poeziją kaip savo pačios tapatybės dalį. Pirmąsyk perskaičiusi net loštelėjau: panašus emocinis teksto intensyvumas, kalbėjimo dinamika, eilučių laužymas, kaip pati rašyčiau. Tada stebėjausi: kaipgi taip gali nutikti… Žinoma, ne viskas, ne visi kūriniai, ne visais metais. Bet visuomet stulbinamai deginantis Dievo ilgesys Bleizgio atvirlaiškiuose skaitytojui versdavo aiktelti, kartais nuo to nuogumo net susigūžti: o kaip priims pasaulis? Tačiau itin vyriškai Gintaro pasaulėjautai dzin tas pasaulis: svarbiausia, kaip tai tikra (ir – ar tikra) aukščiausiame ir giliausiame danguje. „[...] yra žydinčios liepos tamsoj / neperregimi yra sodai“ (p. 11), – sako autorius ir neria iš išorinio pasaulio – vidun, į savo neperregimus, bet uoliai mėginamus pažinti sodus.

Teatro sąvokos, teatro kaip metaforos tema poezijoje yra itin pažeidžiama: daug kas mėgaujasi tiesmuku „gyvenimas – teatras“ palyginimu, nutrintu iki blizgesio kaip seno palto rankovė. Atskleisti ar aprėpti teatrą kaip visiškai ypatingą, savarankišką geležinių taisyklių pasaulį nežengiant į trivialų lyginimą nelengva, nes klišinis mąstymas ilgainiui tampa archetipu. Ir nusigandau aptikusi „Urbino liepsnos“ eilėraščių rinkinyje vieną skyrių pavadinimu „Teatras“. Itališkasis, antikinis, renesansinis, kasdienis ir amžinasis Bleizgio knygoje fantasmagoriškai pinasi su šiandienybe, jungiasi su kitais laikais, erdvėmis, peršoka iš „ten“ į „čia“. Vis dar nepatikliai žvelgdama į tekstą gavau mėgautis tokiu netiesmuku sprendimu: teatro, cirko, kinematografijos ženklai ir leksika atsargiai driekiasi per visą rinkinį, skamba natūraliai ir be pretenzijos: „ten / kur dabar tamsu / tvirtovės sienoj šešėliai – / prie įėjimo į teatrą“ (p. 12).

Visa, kas knygos autoriaus patiriama, jam kelia pasikartojimo, nerealumo, pernelyg sudėtingo atitekusio vaidmens įspūdį. Nuo vaidmens – į savo vaidinamą ir gyvenamą gyvenimą: „nes vaidmenys mus sulaužo – / nes vasaros ugnyje / dabar mūsų kūnai – nes niekada / nebuvo man lengva gyventi –“ (p. 13). Patekęs į Italijos miestą lyg ir be ypatingo tikslo, Gintaras pakliūva į vienišumo spąstus, į susitikimą su savimi. Ir konstatuoja: „nebuvo lengva išeiti iš teatro“ (p. 16). Tasai paradoksalus teatro kaip tikrumo, o ne teatro kaip melo įvardinimas man artimas, juoba netikėtas jau pačia išvada. Teatre ne apsimetama, jame negalima meluoti, tikrajame teatre apsinuoginama ir žmogaus siela išrengiama:

 

[...] nespėję užsidėti padorumo kaukių

           staiga

           išstumti tiesiai į sceną – giliau

           negu drabužiai

           negu makiažas

           negu dar vaikystėj išmoktos

           mandagios frazės

 

         (p. 20)

 

Teatro metafora poetui tampa likiminiu apibendrinimu. Ieškant savojo kelio (tiesiogine, siužetine ir gilumine, perkeltine prasme) ir krentant uždangai scenos gilumoje, pasak autoriaus, pripažįstama: „rūgščios šį rytą yra // manojo teatro uogos“ (p. 14). Šie žodžiai prikala: iš savos patirties labai gerai žinau, kokios jos „rūgščios“. Buvo prisiragauta, o ir tebevalgoma.

Teatre – ypač Dievo scenoje – viskas įmanoma. Judesiai ims ir pakryps į blaiviam protui nesuvokiamą ir neįmanomą pusę. Į nuskaistinančią, į išlaisvinančią. Į visa apimančią antikinės tragedijos katarsiškąją:

 

           vaikeli atsargiau –

           kai jau atrodys jog supranti kas vyksta

           atmink

           kad vienu Jo spragtelėjimu

           dekoracijos gali pakisti

 

(p. 29)

 

Scena – ta vieta, kurioje melas neleistinas, neįmanomas, nes tu esi Jo akivaizdoj. Savo gyvenimo nepasuksi į išskirtinį gražų finalą, paskirtis dramoje yra iš anksto nulemta Režisieriaus: „mudu kopiam į sceną vienodai – / per savo nuogumą / mums vienodai prožektoriuos žybsi mirtis –“ (p. 81).

Kažkas visuose Bleizgio eilėraščiuose lyg stovi jam už nugaros, eina priešais jį, žiūri iš šono ar iš viršaus. Kalbėdamas apie miesto istoriją, jos kontrastus, kuriuos nupiešė judantis laikas (amžinybėje laiko nėra, ir Gintaras šitai puikiai žino), poetas teigia: „senoji karta / tuoj taip pat pasitrauks – / mums jau laikas / pakilti aukščiau šių kalvų“ (p. 17).

Bleizgio pasakotojas, žvelgiantis nuo kalvos, sujungia susiduriančias kartų kartas į vieną:

 

           kontrastai – patylėjęs vėl kalba giuliano –

           yra mūsų tyli kasdienybė

           tuščius kambarius ir butus

           išnuomojom studentams –

           keliolika tūkstančių jaunų širdžių

           iš tolimų miestų iš viso pasaulio

           jaunyste žydintys barbarai –

           užkariaujantys senovės romą –

           jaunystės molis

           suriša dūlančias miesto sienas

 

(p. 17)

 

Dažną eilėraštį pradėdamas tiesiog nuo pasakojimo, vesdamas skaitytoją eilėraščiu per siužetą, Bleizgys keliauja istorijos takais iki asociatyvių humanistinių apibendrinimų: „[...] tie langai man neduoda ramybės – / per dideli stiklai – / kažkas renovuodamas / XVI amžiaus pastatą / per drąsiai atmerkė langus.“ Rūpindamasis XVI amžiaus italų architektūros išsaugojimu („per daug atmerkė“) autorius prabyla apie visa ko triuškinantį laikinumą:

 

           žmogau

           reikia daug subtiliau žiūrėt į pasaulį

           visada atsimink

           koks čia esi laikinas

           per daug neatsimerk

           per daug neįsijausk

           neužsimiršk

           nes

           tavo akys yra

           tavo aklybė

 

(p. 28)

 

Reziumė gan tiesmuka: „tavo kūnas yra / kad numirtum“ (ten pat). Ir čia pat – gesinama neramybė, suskamba apvertimas, paguodos žodis tiek skaitytojui, tiek pačiam poetui: „yra tavo mirtis / kad gyventum“ (p. 29).

Kartkartėm Bleizgio pasakojimo tonas vaikiškas, tiesmukas, netgi naivus. Apie tai gan aštriai 2018-aisiais „Kultūros baruose“ yra svarsčiusi Astrida Petraitytė. Apie tą pirmąjį įspūdį. Ačiūdie, straipsnio autorė parašiusi ir tokius žodžius: „Pasakojimas palaipsniui išsklaido pirminį skepsį ir išgirsti dviejų leitmotyvų sąskambį, praturtintą įvairiais akcentais. Herojus atsiveria tarsi dviejose plotmėse (gal net lygmenyse?).“ Nuolankiai stabtelėkime ir perskaitykime eilėraštį (ar ir visą knygą) iki galo, kad pamatytume, kokias prasmines gijas – nuo paprasto siužetėlio iki dvasinio kelio apibendrinimo – veja poetas, nepaisydamas gėdos pasirodyti silpnas, dūžtantis, viskuo abejojantis. O labiausiai abejojantis pats savimi.

Taip nuo proziško veiksmo – pagyvenusios poros Urbino gatvėje pastatyto ir visiems vaizdą užstojančio kemperio – poetas keliauja prie globalių išvadų:

 

[...] tik grožis

           iš jų kūnų išeina

           ir neįmanoma jo sulaikyti

           ir nebėra kur pasislėpti

           tikriausiai todėl

           šiandien jie dangsto veidrodžius

 

(p. 26)

 

Bleizgio meistrystė skleidžiasi ir suvaldant poetinę formą, ir eilėraščio melodikoje, kai prasminiai teksto ryšiai tik punktyriniai, o poezijos alsavimą sukuria laisvę liudijantys įvaizdžiai, atoki nuo pasaulio intonacija ir… pauzės:

 

           tiglio – mano gimtasis mėnuo

           urbinas pilnas kvepiančių liepų

           mano gimimo kvapas

           mano žingsnis per tamsą – –

           gyventi ir nieko

           gyventi ir vėjas

           kol gyvas esu ugnis

           kuri neužgęsta

 

(p. 30)

 

Krikščioniškoji Gintaro pasaulėjauta ženklina visą stojiškos laikysenos lyriką, tą, kuri labiausiai sutelkta ir santūri, be didesnių diskursų į savo paties asmenybę (o tai juk dabar taip madingai būtina). O vis dėlto toji asmenybė šviečia tikėjimu, biblinės frazės ir evangeliniai motyvai Bleizgio lyrikoje ne parodomieji, jais tiesiog perausta visa poetinė drobė, visas kuriančiojo mąstymas:

 

           ankštas kelias namo –

           platus kelias pas kunigaikštį –

           palaiminti

           einantys siauru keliu

           palaiminti

           kuriems vietos pasaulyje maža –

 

(p. 34)

 

Tokios poeto laikysenos, kuri mane skatina laikyti Bleizgį dvasios broliu, neišmoksi ir iš kuriančiojo asmenybės neišmuši. Nebent – pažeminsi ar sunaikinsi skeptišku santykiu ir žodžiu.

To nepavyktų sužaisti, tikėjimo kūryboje neįmanoma imituoti. Reikia didelio nuolankumo ir drąsos atvirai renkantis tokį kūrybos kelią. Juk kiek daug Biblijos citatų ir mėgėjiško „parado“ esame skaitę.

2008-aisiais išleistame ketvirtajame Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinyje „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (Vilnius: Homo liber) poetas rašė, kad pasaulis „tik gaisro plėnys“: „kaip priprasti Viešpatie man / prie šito pasaulio sudeginto / kaip žiūrėti į liepsnas / kaip giedot su žiogais išprotėjus“ (p. 33).

Ugnies, liepsnos motyvai tebesitęsia ir „Urbino liepsnoje“. Be gailesčio tebedeginant save klausimais, be baimės atsiveriant kitų žvilgsniui.

Vaikiškumo gaidos Bleizgio kūryboje (netgi atviraširdiško naivumo) man graudžiai mielos. Jau, regis, proziškas nuoseklumas ims ir nubrauks eilėraščio poeziją, bet poeto talentas paima ir perkreipia tekstą žongliruodamas visomis įmanomomis priemonėmis į kitą laiką, į kitą erdvę, į gilųjį ir nevienadienį save: „o kai išėjau iš galerijos / ir atsisėdęs prie sienos valgiau bandelę / atskrido toks melsvai pilkas balandis“ (p. 37). Ir staiga autorius keliauja iki Pranciškaus Asyžiečio: „kalbėjau su paukščiais – žmonės traukėsi nuo manęs // skriski pranciškau pas Kristų – // žodi svarbiausias mano // kurio nemoku ištart“ (p. 37–38).

Iš vienadienio įvykio – atsidūrimo nesaugioje nepažįstamoje vietoje, tarp svetimų žmonių – neriama į nuolatinį nesaugumą pasaulio apsuptyje: kurgi tie amžinieji namai ir pažadėtoji ramybė?.. Kaip vidinės atramos, tapatybės pasitikrinimas įžodinami brolių poetų – Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Donaldo Kajoko – vardai. Kaip apsauga nuo tuštumos ir niekio.

Bleizgiui kūryba – kaip akrobato balansavimas virš bedugnės. O virš jos, virš savo paties trapumo ir mažumo – kiaurai veriantis Kūrėjo žvilgsnis:

 

           dieve mokantis išgyvent iki pabaigos

           dieve žiūrintis kiaurai

           nemirksintis

 

           dieve tiesiai prieš mano akis

           dieve ligi spiegimo

 

(eil. „Autoportreto fragmentas“ iš rinkinio „Su grojančiom kraujo gėlėm“,

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004)

 

Parašysiu gal kiek per skambiai ir pernelyg pakiliai. Tačiau to nesigėdiju. Kasdienybėje nesame su Gintaru artimi bičiuliai. Ir susitikę ne tiek jau daug kartų, poetinėmis progomis. Bet jei išėjimo valandą krisčiau į baimę ar susvyruotų mano tikėjimas, o gal ir visai jo netekčiau, norėčiau, prašyčiau, kad šalia pabūtų Bleizgys. Jo tikėjimas, atvertas kūryboje, mane grąžintų savęsp, suramintų, griežtai trukteltų už rankos ir palydėtų ten, kur visi keliausime. Iš šio teatrališko pasaulio – į tikrąjį, pažadėtąjį, kurio dramaturginis karkasas sukurtas gerokai anksčiau nei prieš 2025 metus.