Kalboje pasiilsi sparnai

 

Su Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėmis „vaikštau“ jau ne vienus metus, apie juos kalbu draugams ir poetams, ir tiems, kurie ne tiek ir daug skaito poezijos. Radusi progą skaitau paskambinusi mobiliuoju, anoje pusėje ryšio išgirsdama nuostabą, kartais juoką, paskui klausimą: „O kur tai galima perskaityt?“ Ogi visur. Visai neseniai išleista eilėraščių knyga „Žala pre slinksčia“. Jos paantraštė: „Eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme“.

O aš svaigstu nuo tokios poezijos. Būtent – tokios, parašytos poetės Katinaitės-Lumpickienės, ir tasai jau ne vienus metus į mus prabylantis uteniškių žodynas, ištęsti ir išilginti balsiai, perkeisti pagal savo tvarką tarmės priebalsiai dosniu srautu atgaivina, judina atmintį, kreipia į tautos dvasią, su kuria pasijunti saugus. Ir šiek tiek amžinas. Dar 2013 metais „Kamonados“ išleistoje Katinaitės-Lumpickienės poezijos knygoje „Undeniu ugniu žalynais“ poetė rašė: „až miška klonis / až klonia kalnas / taks rūkas plonas / kaip paukščia sparnas“ (eil. „lygiadienis“, p. 24). Pakanka vienos tokios strofos, kad suprastumei, jog skaitai tikros poezijos ištarmę. Žinoma, galima ginčytis svarstant, o kas gi yra „tikroji poezija“. Apie tai viename tekste yra rašęs Donaldas Kajokas, jį perfrazuojant – poetai atskiria tikrą, gerą lyriką nuo mėgėjiškos, tuoj pat atpažįsta. Yra akivaizdūs ženklai. Pridurdama pasakysiu, kad įmanoma „išmokti“ sukonstruoti eilėraštį, netgi sudaryti visą rinkinį, įmanoma gan padoriai imituoti ir vienokį stilių, ir kitokį. Tačiau darybinė poezija visuomet skirsis nuo gyvosios. Tikiuosi, pati turiu teisę taip rašyti. Reginos lyrika – kaip upės perlai. Ir nei upė senka, nei perlų mąžta.

Pirmoji Reginos Katinaitės-Lumpickienės lyrikos knyga, parašyta tarmiškai, – „Gegutės abrūsėliai“ (bendr. k. „Gegutės rankšluostėliai“, Utena: Kintava) – buvo išleista dar 2005 metais. Tad šįmet – Reginos tarmiškosios poezijos sukaktuvės: lygiai 20 metų. Per tą laiką, tuos dvidešimt, aukštaičių uteniškių tarme poetė dar sukūrė keturias lyrikos knygas: „Paraič nama“, „Undeniu ugniu žalynais“, „Tapuolia pūkas aky“, „Varna su baltu plūksnu“, – jos išleistos Utenos ir Kauno leidyklose. „Žala pre slinksčia“ – jau šeštasis nusilenkimas savajai tarmei. Laikau tai profesionalumo ženklu, kuomet būdui rašyti kaip įprasta ir „kaip visi“ Katinaitės-Lumpickienės atsispirta ir vėl atliepta vidiniam kvietimui – dar ir dar, iki gyvuonies – būti savimi. Ten, kur pats esi savas tarp savų, tarp genties žmonių, su kalbos priegaidėm, su jos tarties ypatingumu, su savo krašto medžiais, augalais, gyvūnais, rakandais. Su nemaldoma trauka sugrįžti ir pasisemti gėlo gimtosios kalbos vandens – undenia. „Visi mano žmonės – tėveliai, seneliai, tolimesni giminės, kaimynai – šnekėjo tarme. Metams bėgant, girdžiu, ir mano sesuo vis labiau tarmiuoja. Deja, mokykloje tarmiuoti buvo „negražu“, – pasakoja Regina. – Ir kai rašau tarme, galvoju tarmiškai, jokio vertimo nebūna, nebent dėl žodžio užrašymo pasitikslinu.“

Jau pirmajame nūdienio rinkinio „Žala pre slinksčia“ (o tai bendrine kalba užrašant būtų „Žolė prie slenksčio“) eilėraštyje suskamba ir pačios autorės tokios tarmiškos poezijos vertinimas „kitų akimis“, prasidedantis neiginiu: „nepraeis mana kalba šių dienų čysčiaus.“ Ir čia pat – tokio pasirinkimo motyvacija, tiesiog deklaracija, sakanti, kodėl renkamasi rašyti tarme, su daugeliui nesuprantamais žodžiais reliktais, svetimybėmis, savitais dvigarsių apvertimais ir nebendrinėmis – bet tokiomis lietuviškomis! – priesagomis ir galūnėmis.

[...] neskaitysiu niekam pamokslų kas gerai, a kas nevalnia

tik džiaugsiuos kaip vaikas kad mūsų sanoji kalba gyva

kad pulkelis jas žodžių nutūpe mana eilėraščiuos

 

Ir – lyg pasiteisinimas, o tuoj pat ir – geležinė „partizaninė“ programa, kurią galima atmesti („per sunku suprasti ir skaityti, vargina“), bet galima gerbti ir žavėtis:

 

           [...] gal liks ben žodis a gal visas lapas

           ar kur ažsimetus knyga

           žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas

 

(p. 7)

 

Pagrindinis rinkinio moto – žodžiai yra kaip žolė, prasikala net pro akmenį – užtvirtinamas dar sykį jau rinkinio pabaigoje: „auga pre slinksčia žala / pati stipriausia“ (p. 80).

Regina gal nė pati neįvertina, kaip gražiai, be pozos suklupo prieš savo vaikystės ir jaunystės šnektą – tą, nuo kurios augantys ar ir suaugę žmonės dažnas bėga, atsitolina po studijų didesniuose miestuose, o kartkartėm netgi savo tarmės atspalvio šnekoje gėdijasi. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje, poetė grįžo gyventi į gimtinę. „Ji – iš Juknėnų, iš Antano ir Motiejaus Miškinių sodžiaus“, – ketvirtame viršelio puslapyje rašo poetas Vladas Braziūnas, palydėdamas eilių rinkinį į gyvenimą jautriu žodžiu, – kas jau kas, o būtent Vladas moka branginti tarmę ir su ja saugiai būti kūryboje. Paklausta, ar grįš kada į poezijos kūrimą bendrine kalba, poetė sako: „Švysteli tokia mintis. O kaip bus – nežinau.“

Poetai kiekvienas gyvena savo vienatinį gyvenimą. Ir kiekvienas turbūt paliečia dangaus kraštelį. Ir kiekvienas turbūt krenta į savąją tamsą. „Rozais dungus teip arti – / pirštais žvaigždes suskaičiuotum // a tupi in dūšias naktis / ir runkų pakelt negali“ (p. 50). Būtent tarmybės šiame eilėraštyje sušvelnina, nukenksmina dramatizmą, eilutės, regis, visai paprastos, lyg šiaip pasidalinta, papasakota, bet išmintingas saiko jausmas ir tarmės galimybės kuria lengvos ironijos, švelnaus liūdesio ir atsitraukimo įspūdį.

Nesvarbu, kur begyventumei – mieste ar kaime, ką beveiktumei – iškilius ar kasdienius buities darbus, be šių aukšto dangaus ir žemo tamsaus dugno kraštinių neparašytum nė vieno ribinės patirties eilėraščio, ką jau kalbėti apie jų rinkinį ar net kelis. Tai poeziją kuriančiuosius jungia, sieja, vienija, iš to lengvai atpažįstame vienas kitą, įvertiname, tyliai sušunkame: „Saviškis!“ Ko gero, kiekvieno kuriančiojo žvilgsnį savo laiku yra nudeginusi, užantspaudavusi rudenėjančio dangaus žvaigždė. Ji švyti šios knygos eilėraščiuose.

Dažnas Reginos eilėraštis, net pridygsniuotas paradoksų ar tarmės kitąsyk švelniai komiško žodyno, neturi nė menkiausios pretenzijos pasakyti ką nors perdėm didingo ar skausmingo. Ar labai jau gilaus. Ir taip nutinka, kad būtent šis nuolankumas savojo krašto kalbai, santūrumas kaip tik suskamba ir giliai, ir skaudžiai, ir visa apimančiai.

 

           Rugsėja žvaigždes trotina širdį

           imk ir simk nars reškučiom ir neškis

           ir barstyk in dirvona aždek žiburėliais in

           medžių

           ir tumsiausiam lungi

           kur privarga jau laukt

 

           davanok kam tik nori

           kam raikia

           ir visatas audžiunčiam šviesiųjų pusį

           ir ainunčiam sava nakčiu

 

(p. 8)

 

Taigi Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai man jau ilgą metą, knyga po knygos, „trotina širdį“ (neramina, erzina). Išgyvenu ne tik žavėjimąsi Reginos eilėmis, parašytomis tarme. Toji poezija slaptingu būdu priartina mano pačios vaikystės kalbą, specifinį jos žodyną. Posūkis į šalikelę: mano pačios mama augo Panevėžy, dirbti aktore dar paauglė pradėjo Juozo Miltinio vadovaujamame teatre. Vėliau visą gyvenimą važinėjo iš Kauno į Panevėžį, pas savo mamą ar pas kolegas artistus ir maestro. Vos pasiekusi vidurį kelio, maždaug ties Kėdainiais, jau kalbėdavusi ir galvodavusi panevėžietiškai. Grįžusi namo ne iškart pareidavo / pereidavo į bendrinę. Savo jaunystės tarmėje ji jautėsi saugi. Svarstau: o kas gi manoji „tarmė“, kur daugiausia praleidau augdama laiko, ką girdėjau? Tėveliai – aktoriai, taigi buvau teatre, girdėjau teatrinius terminus ir teatro slengą. Nusiraminau… Paradoksalu, netikėta, kad Reginos tarme užrašyta lyrika man savaip sugrąžino mano visiškai kitokią, miesto ir teatro gyvenimo specifinę kalbą. Regina pataikė į pačią šerdį. Ir – į širdį. Kokiu būdu, nežinau. Tikriausiai neginčijama poezijos meno tiesa.

Skaitydama regiu, kaip tie eilėraščiai apnuogina, atveria poetės asmenybę: nuolankumą sąmoningai renkantis tokį kūrybos kelią; drąsą ir ryžtą likti galbūt per mažai pastebėtai ir įvertintai, nes skaityti, apgalvoti tokią poeziją ta tarme nekalbantiems reikia šiokių tokių pastangų ir kantrybės (nors autorę literatūrinės krašto premijos – įskaitant Antano Miškinio – ir lydėjo); jautrią poetinę klausą ir teksto suvaldymą. „mana žodį pridaboja / trys Untanai – / Tėte, Miškinis, Baranauskas“ (p. 36), – rašo poetė ir nė kiek neperdeda: jos žodis iš tiesų „pridabotas“. Vieno pokalbio su literatūros žmogumi metu stebėjausi, kodėl Regina Katinaitė-Lumpickienė nėra įvertinta „Poezijos pavasario“ premijos, „Poetinio Druskininkų rudens“ laurais. „Per sunku skaityt. Dar ir suprast reikia, per daug aiškinimosi…“ Suprantama, kad ne premijos lemia poezijos vertę, bet aš – apie santykį… Galbūt dabar pats metas pasiūlymui: ateity, sau pamaniau, gal neįžeistų tarme rašančios poetės ir tarme kalbančiųjų, jei, tarkime, knygos pabaigoje būtų įkeltas sunkiau nuspėjamos reikšmės žodžių žodynėlis. Tiesa, 2013-aisiais leistoje Reginos poezijos knygoje kai kurie tokie paaiškinimai sukelti į puslapio apačią. Tai irgi skaitymą palengvinantis sprendimas. Tik gal jis iš esmės nemalonus autorei?

O juk ir pats tarmės vartojimas eilėraščiuose sukuria nemenkas įtampas ir galimus pavojus. „Daug scenarijų parašiau ir renginių pravedžiau tarme. Niekam tai neužkliuvo, nes buvo „vaidinimas“. O kai išėjo pirmoji tarme parašyta eilėraščių knyga, tada išgirdau labai gražių žodžių, bet ir piktų netrūko: kam man viso to reikia, nemadinga, pradingsta talentas, ribotos temos, vieta ir laikas, tarmės tuoj tuoj išnyks ir t. t. Bet tarmės gyvena iki šios dienos ir niekur išeiti nesiruošia“, – pasakoja Regina. Poetė neužsižaidžia tarme, neperspaudžia komizmo spalvų, kuriomis poeziją nudažo skoliniai ir tarmės fonetika. Katinaitė-Lumpickienė valdo tarminę instrumentuotę be priekaištų. Kitąsyk į uteniškį eilėraštį savo paradoksalumu nutupia Wisławos Szymborskos poezijos dvasia: „preš tuščių salį viena / sėdžiu sava kūrybas vakari / dvi bibliuotinykes galinej ailėj / rozais patraukydamas pečiais // viskas kaip turi būt: / in stala gražus kvietkų buketas / du mineralinia buteliokai“ (p. 48).

Tarme grįstos Reginos eilės suteikia jos lyrikai ir lengvo humoro, ir graudumo, ir su niekuo nesupainiojamo aukštaitiško atviraširdiškumo. Manau, būtent tarmės charakterio pajauta uteniškės poetės kūryboje atveria ir žemišką pasaulėjautą, kur visa tampa gyva: žolė, avelės, mamos avis, medžiai, dirvonai, augalai – „cvikliukai“ (burokėliai), „čebačiukai“ (mėlynosios kurpelės), ažaras, arkliokas, rožė su dygliais, – charakteringas autorės stiliui eilėraštis:

 

                         nutikimas buva vietinis –

                         rožem mani ažmėtei

          

                         kai baiges žedai

                         dygliai paspyla

                         ale dygliai – tai rožių

(p. 51)

 

Ta ironija, švelni, o kartais ir negailestinga saviironija, ji kilsteli visą knygos audinį į aukštesnį patirtimi ir savistaba peraustą lygmenį nei įprasta šiandieninė moterų rašoma lyrika. Ir čia Regina imasi aštrių „žirklių“ – jokių sentimentų, kartais ir – jokio pasigailėjimo sau. O aš noriu jau ir stabdyti tokią radikalią laikyseną: palauk, mums dar likę laiko, ir apskritai – poetai gyvena be laiko, virš laiko ar jo nepastebėdami. Atverk, miela mano, širdį visoms įmanomoms patirtims!

 

                         Paėzijas pavasaris A. ir J. Juškų muziejuj Vilkijoj

 

                         rašiaus skaityt apie tėviškį, tarmį, dievų

                         a žmones papraše apie meilį

 

                         biškį pasimečiau

 

                         materiške jau metuos

                         kas patikes kad buva ir kiteip

 

                         ale svyravau tik akimirkų –

                         nu kas nenarėt apie meilį

(p. 33)

 

Nuožmus, kiek sarkastiškas savęs įvertinimas man priminė Vidmanto Elmiškio poezijos knygos „Atsimokymas“ intonaciją: abu autoriai – pagal savijautą šių dienų pasaulyje – save lygina su dinozauru. Bet Reginos eilėraštyje suskamba ir rami savigarba, suvokiant, kad kito kelio nebuvo ir nebus: „tas dinazauras iš žemes pradžiamakslia / – ašei – / priešistares mišku lakiuntis paskui laikų“ (p. 86). Ironiją ir saviironiją pakeičia šiluma – žvilgsniu apeinant patį gyvenimą. „Svajodamas prismisli tiek ir tiek / a pameti gyvindamas // [...] dabar nẽ nežinai – / narėtum pakartot ar tik ažmiršt“ (p. 87).

Mes turime savo neįvardytas, dažnai kitiems ir net sau nepripažįstamas paslaptis. Ir vis dėlto eilėraščio scena reikalauja poetinės tiesos. Ir Katinaitė-Lumpickienė labai atsargiai žengia atvirumo taku. Skaitai ir pasijunti įspėtas / įspėta, o tavo paties / pačios širdis – paviešinta. Talentas dažnai būna negailestingas net pačiam kūrėjui, jei tikras – pro visus akmenis kaip žolė išlįs, perfrazuojant autorę. Jei apie meilę – tai taip, kad eilėraštis užima amą ir nudilgina atpažįstamumu.

 

                         visas meilas ažgisusias ir ažumirštas

                         buva nebuva tegul teip ir bus

          

                         tik tas vienas žvilgsnis

                         kai akimirkai susitika mūs akys

                         svieta krašti praslinkiunt

 

                         nudilgina visadu

(p. 84)

 

O aš geidauju dar ir dar, ir dar. Atsiverk, Regina, atsidaryk, nesislėpk ir nesitaupyk, va, pažiūrėk, kaip teisingai įvardiji: „tava dūšias viešbutis perpildytas žodžių / kaip ėlektras dūstuntis liepas vakaras // ir nėr ne slapčiausia kumpelia / tyliai pasidžiaut sparnus“ (p. 61). Žinoma, jei būtų prarastas saikas, neliktų ir to aukštaičių uteniškių tarme parašytos lyrikos grožio. Suvaldyta, suturėta, neišeita iš kraštų.

Reginos Katinaitės-Lumpickienės tarme kuriama poezija – kaip motinos veidas. Jei veidą padažysi, mėginsi padailinti, išoriškai jis gal ir atrodys efektingai, bet taps svetimas. Juk motinos veidas yra toks vienas vienintelis. Kaip ir Dievo duota žemė su jos kalba ir artimaisiais.