Švyst, pliaukšt: chloruotų vandenų būtybės
Esame viešajame baseine; netrukus prasidės vandens aerobikos treniruotė. Pirmiausia išmokime vietinį žargoną. „Makaronas“ – spalvota lazda iš standžios kempinės, naudojama atramai arba pasipriešinimui. „Hanteliukai“ – vandeniui skirti svareliai iš putplasčio granulių. „Dirbam dešimt sekundžių“ – maždaug trisdešimt sekundžių kartojamas judesys. „Užsiimti vietą“ – nerašyta pareiga įlipti į vandenį dar prieš treniruotę ir pasidėti inventorių prie borto, taip atsiriekiant maždaug tris kubinius metrus takios teritorijos. Tai ne olimpinis baseinas: vanduo čia šiltesnis nei sportiniame, bet vis tiek ganėtinai vėsus, kad kūnai negalėtų tinginiauti; vietos takeliuose taip mažai, kad kiekvienas platesnis mostas apriboja aplinkinių galimybes judėti. Prieš pasigirstant pirmai komandai jau aišku: čia treniruojami ne vien raumenys, bet ir gebėjimas valdyti erdvę.
Dar neprasidėjus treniruotei matyti, kad baseinas turi savas taisykles: privilegijuoja tam tikrus judėjimo režimus ir reikalauja prie jų prisitaikyti. Vieni kūnai juda agresyviai ir užtikrintai, plačiais mostais brėždami trajektorijas; kiti mokosi siaurinti amplitudę, stebėti, iš kurios pusės artinasi ranka ar koja, ir koreguoti savo vietą vandenyje. Nesu didelė plaukikė – likus minutei iki treniruotės glaudžiuosi arčiau borto. Užkietėję delfinai ir peteliškės tuo metu skuba išnaudoti paskutines sekundes – įnirtingai plaka savo ratus; šiukštu neužstok kelio – gausi kulnu ar alkūne kur pakliuvo. Iš pakraščių varlytėmis ir šuniukais atsikepurnėja vyresnės, ne tokios atletiškos treniruotės dalyvės. Šaižiai cypteli trenerio švilpukas: dar vienas įmitęs vyriškis sunkiai pūkšteli į vandenį, visus aptaškydamas purslais – tiesiai po ženklu „Nešokinėti“.
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
Vanduo nurimsta greičiau nei dalyvių burbėjimas. Vyriškis išnyra, pasipurto, ir baseinas sugrįžta prie savo tvarkos. Iš magnetofono pasigirsta „Eurohits“ ritmai, treneris šūkteli komandą. Baseino režimas pasikeičia. Horizontalios trajektorijos užleidžia vietą vertikaliam judėjimui. Kūnai išsirikiuoja taip, kad du ištiesę rankas dalyviai vos tilptų greta; vanduo nebe skrodžiamas, o makaluojamas vietoje. Vandens aerobika nėra skirta pasiekti įspūdingam rezultatui – ji tiems, kurie nesivaiko sportinio heroizmo. Čia leidžiama būti lėtam, nekoordinuotam. Devyniasdešimt penki procentai dalyvių – moterys; tie keli vyrai – senyvi arba turintys negalią, kartais – sveikstantys po slidinėjimo ar motociklo traumų.
Šiuolaikinė fenomenologija, ypač feministinė jos kryptis, ragina klausti, kam pasaulis atsiveria be pastangų, o iš ko reikalauja prisitaikyti; kaip pati erdvė palaiko vienas trajektorijas ir apsunkina kitas. Šiedu buvimo baseine režimai – horizontalus ir vertikalus – žymi skirtingas kūno orientacijas. Pirmuoju atveju svarbi užimama erdvė, greitis, individualus rezultatas: kūnas vertinamas pagal tai, kaip efektyviai skrodžia vandenį. Antruoju atveju reikšmingesnis tampa gebėjimas darniai būti tarp kitų. Ši skirtis leidžia suprasti, kodėl vandens aerobika socialiai koduojama kaip „moteriškas“, taigi antrarūšis sportas: ji išaugo iš sanatorinių hidroterapijos programų, išpopuliarėjusių XX amžiaus viduryje. Kontrastas ryškėja prisiminus, kad viešieji baseinai nuo XIX amžiaus buvo organizuojami pagal vyrų poreikius – moterims į šią erdvę ilgą laiką buvo leidžiama įžengti tik ribotai ir su išlygomis.
Pasibaigus pandemijai norėjosi daugiau būti tarp žmonių ir lengvai pajudėti neįsipareigojant rezultatui. Vandens aerobika pasirodė pati ta vieta – šiltas vanduo, ramus tempas. Stebint save ir kitas ėmė ryškėti pasikartojimai. Tas pats vanduo, tie patys judesiai – ir vis dėlto skirtingi būdai būti. Vienos juda pagal trenerio instruktažą, kitos nuolat ką nors keičia; vienos slepiasi nuo žvilgsnių, kitos jų siekia. Ilgainiui pradėjau matyti ne žmones, o pasikartojančius modelius.
Sekant praktikų semiotika, šiuos modelius galima suvokti kaip veikimo programas: vienos paklūsta treniruotės logikai, kitos ją modifikuoja. Tai ne charakteriai ar tipai, o situacinės pozicijos, kurias kūnas užima kitų atžvilgiu. Jos nėra fiksuotos; kūnas persijungia į skirtingus režimus priklausomai nuo nuotaikos ir fizinės savijautos. Čia siūlosi vandens metaforika: aerobikos dalyves vadinu nereidėmis, najadėmis, sirenomis ir undinėmis.
Jei šiuos pasikartojančius buvimo būdus sugrupuotume, išryškėtų dvi ašys: kolektyvizmas ir individualizmas, treniravimasis ir demonstravimasis. Jų sankirtoje atsiranda keturios veikimo programos.
Arčiausiai normos – lojaliosios najadės. Prieš kiekvieną naują judesį jos žvilgčioja į trenerį, pradeda judėti tik po komandos, mažina amplitudę, kad nekliudytų kaimynėms. Jų kūnai sykiu matomi ir nepastebimi – jos palaiko ritmą ir neužima per daug vietos. Greta – lengvabūdės, bet draugiškos nereidės. Jos taip pat įsitraukia į treniruotę, bet joms ji tampa socialine scena: nereidės susižvilgčioja, persimeta replikomis, krizena. Judesys joms svarbus, bet nepakankamas – reikia ir santykio.
Vandens aerobika – grupinė treniruotė, nors ir ne komandinė; individualizmas čia toleruojamas iki tam tikros ribos. Kai kurios dalyvės elgiasi taip, lyg baseine būtų vienos: savavališkai mažina arba didina judesio amplitudę, atlieka savo pratimo versiją, nereaguoja į trenerio pastabas, vengia akių kontakto. Judesį jos modifikuoja pagal savo kūną: siekia ne matomumo, o malonumo. Tokias dalyves pavadinau undinėmis. Undinė nesiderina, bet ir nesipriešina. Vanduo jai – ne scena, o terpė, kurioje galima ištirpti, pasislėpti tarp bangavimo ir svetimų judesių.
Jei kas ir išbalansuoja bendrą treniruotės ritmą, tai sirena. Į vandenį lipama su makiažu ir bižuterija, demonstruojama kuo įmantresnė pratimo versija, flirtuojama su treneriu, atsisukama į vyrus sūkurinėje vonioje, mosikuojama plačiau, nei leidžia erdvė (ir kaimynių kantrybė). Sirena daro tą patį, ką kitos, bet labiau – plačiau, ryškiau. Ji hiperbolizuoja treniruotę ir paverčia ją spektakliu. Vanduo sirenai nėra tik terpė – tai paviršius, veidrodis, kuriame išryškėja jos kūnas. Tokia laikysena sulaukia antakių kilstelėjimų ir nepritariamų žvilgsnių.
Jei baseino erdvė numato „teisingą“ programą – judėti bendru ritmu, nesiskeryčioti, neužimti per daug vietos – tuomet ir sirenos, ir undinės trajektorijos yra queer. Jos abi nukrypsta nuo norminio judėjimo režimo – pažeidžia buvimo tvarką. Tačiau jų padėtis nėra lygiavertė. Undinės nukrypimas lieka nepastebėtas, kol netrukdo bendram ritmui. Sirena, priešingai, greitai tampa matoma – ir koreguojama: žvilgsniais, krenkštelėjimais, pastabomis. Nukrypimas toleruojamas tol, kol nekrenta į akis. Nereikia čia demonstruotis.
Štai ir atsiskleidžia nerašyta baseino taisyklė: ne tik darniai judėti kartu, bet ir būti matomai „teisingu“ mastu. Per mažas įsitraukimas į treniruotę gali atrodyti kaip keistumas, per didelis – kaip išsišokimas. Tarp šių kraštutinumų plyti saugi zona, kurioje cirkuliuoja dauguma vandens aerobikos dalyvių – najadžių ir nereidžių. Jos palaiko treniruotės ritmą ir stabilizuoja erdvę. Tačiau ši tvarka laikosi tik todėl, kad pakraščiuose nuolat atsiranda undinių ir sirenų. Viena išslysta, kita šakojasi – abi perbraižo ribas.
Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.
Ankšta.
