Neužmirštamas

 

Sparčiu žingsniu lipo laiptais aukštyn, per petį persimetęs gitarą. Specialiai nevažiavo liftu, norėdamas pasportuoti. Stengėsi išlaikyti pradinį tempą, bet ties trečiu aukštu jau ėmė dusti, tad norom nenorom teko sulėtinti žingsnį. Paprasto mūrinio pastato, stovinčio vieno iš Vilniaus mikrorajonų pakraštyje, laiptinės buvo šviesios, tvarkingos, tarpiniuose aukštuose palei langus sustatyti vazonai su augalais, laiptų aikštelėse laisvalaikio baldai, lentynos su knygomis, koridoriuose ant sienų sukabintos įrėmintos nuotraukos iš čionykštės bendruomenės gyvenimo. Trečiame aukšte ant durų perskaitė: SAVARANKIŠKO GYVENIMO NAMAI. Palypėjęs dar aukščiau, pamatė lentelę SOCIALINĖS GLOBOS PASLAUGŲ STACIONARAS. Penktame aukšte jį pasitiko užrašas DIENOS CENTRAS. Atvyko.

Prie durų paklotas apskritas kilimėlis su užrašu „Welcome“, į jį pabrūžavo kojas. Paskambinus durų skambučiu, atidarė besišypsanti apkūnoka socialinė darbuotoja ir pažinusi atvykėlį pakvietė sekti paskui ją į svečiams skirtą kambarį. Dirstelėjęs į priešingą koridoriaus pusę, pamatė jo gale, salėje, jau besibūriuojančius senjorus, kuriems šiandien turės koncertuoti. Koridorius buvo išpuoštas kalėdinėm girliandom, o salės kampe įžiūrėjo stovinčią eglutę.

– Prašom čia pasidėti asmeninius daiktus. Gal prieš koncertą norėtumėt kavos?

Svečių kambaryje ant stalo buvo svetingai padėta pora lėkštučių su sausainiais ir saldainiais.

– Ne, ačiū, norėčiau apsižiūrėti salėje. Laidą gitarai prijungti prie stiprintuvo, man sakė, turėsit?

– Oi, nežinau, tikriausiai taip, jeigu sakė, bėgu paklausti, – darbuotoja sumišusi išskubėjo.

Kambario kampe prie kriauklės aptikęs veidrodį, žiūrėdamas į savo atvaizdą perbraukė pirštais per širmas garbanas. Ar šiandieniniai žiūrovai ir klausytojai jį atpažins? Žinoma, daugelis yra matę jo humoristines programas per televiziją, bet ne apie tokį atpažinimą jis dabar pagalvojo. Dauguma šio centro lankytojų, ko gero, yra matę legendinius filmus, kuriuose Arvydas nusifilmavo pačioje jaunystėje, savo aktorinės karjeros pradžioje. Tada, daugiaserijiniame meniniame filme suvaidinęs jauną Žaną Kristofą – herojų muziką iš Romeno Rolano romano, – jis smarkiai išpopuliarėjo, tapo daugelio merginų ir moterų numylėtiniu, jo portretai puošė žurnalų viršelius ir puslapius… O dabar? Ar jis tebeturi pirmykščio žavesio, anuometinės įtaigos ir aistros? Žvelgdamas į savo atvaizdą, suraukė antakius, paskui atmetė galvą, nusišypsojo savo ypatingąja moterų širdis tirpdančia šypsena. Ruošdamasis koncertui, padarė lūpų mankštą.

Niekada nevertino savo išorinio grožio ir žavesio, nors kartais, tiesa, tomis įgimtomis savybėmis ir yra tekę pasinaudoti. Visgi su metais fizinis patrauklumas ėmė įgauti karikatūros bruožų. Veidas pastambėjo, išpurto, išryškėjo pigmentinės dėmės, akių vokai ir paakiai nukaro, atsirado pagurklis. Iš dailaus ir gundančio dvidešimtmečio didelėmis kaip ežerai akimis, debiutavusio žymaus režisieriaus filme, beveik nieko nebeliko. Žinojo, kad teatro ir kino bendruomenė daugelį metų jį vis lygindavo su jaunesniuoju broliu, kurį visi laikė ne tokiu gražiu, bet talentingesniu, darbštesniu, labiau atsidavusiu teatrui, tikru „scenos bepročiu“ (tai derėjo laikyti komplimentu). Tuo tarpu Arvydas, be debiutinių, jam gerą profesinį startą garantavusių vaidmenų kine, daugiau nieko įsimintino nesukūrė. Ryškiai sužibusi brolio žvaigždė jį užtemdė, o gal tiesiog paties Arvydo žvaigždė ir nebuvo tokia jau ryški. Stokodamas vaidmenų, ilgainiui ėmėsi autorinių programų: kurti humoristines dainas ir rengti koncertus, tarp dainų įmaišydamas savo paties parašytų humoreskų, – dabartiniais terminais, tapo stendaperiu. Lyrinių ir dramatinių vaidmenų aktorius virto humoristu, komediantu. Jis išliko populiarus, bet ne tuo amplua, kokio būtų norėjęs. Nuo vaikystės turėjo tą gebėjimą pralinksminti ir prajuokinti kitus, ir galiausiai tai tapo pagrindiniu amatu bei uždarbio šaltiniu.

Vis dėlto pastaruoju metu nuo tų juokų, kad ir su rimtumo pamušalu, nuo tos aitrios ironijos, deginančio sarkazmo visuomenės ir politikos temomis, gyvenimo absurdo atodangų ar paviršutiniškų anekdotų, skirtų masėms linksminti, jam darėsi nebe juokais koktu. Tiesą sakant, jau senokai, tik vis laikėsi, nenorėdamas prarasti užsakymų, įsisukęs į pramogų pasaulio karuselę. Ne vien dėl pinigų – tiesiog negalėjo nusėdėti be darbo, be scenos, be publikos. Tačiau jautė, kad jaunosios kartos komikai jau ima traukti per dantį jį patį, kad darosi tokiu senovišku dinozauru, kad jį vis dar mielai kviečiasi, bet jau kaip tam tikrą retos rūšies egzempliorių, keistuolį personažą. Koncertuodamas mažesnei publikai, nebeapsikentęs vis dažniau įtraukdavo į programą ir rimtų tekstų – eilėraščių, prozos ištraukų, sudainuodavo vieną kitą ne humoristinę dainą. Troško atkurti vidinę pusiausvyrą. Tačiau komiko etiketės taip lengvai neatsikratysi – kur pasisukus, visi laukė iš jo tų pačių anekdotų ir juokų.

Begromuliuodamas šias mintis, patikrino, ar švarko kišenėje yra lapelis su koncerto eiga, kitoje švarko kišenėje užčiuopė akinių futliarą. Iš kuprinės išsiėmė į juodą aplanką sudėtus tekstus – šiais metais jau prireikė tokių „paruoštukų“. Nors jam dar tik šešiasdešimt penkeri, bet vis dažniau pajunta, kad sušlubuoja atmintis. Ne vieną kartą per koncertą viduryje dainos nutilo, neprisimindamas žodžio. Anksčiau tokiais atvejais visada lengvai išsisukdavo, pakeisdamas užmirštą žodį kitu, bet dabar imdavo ir sustabarėdavo vien išgąsdintas paties fakto, kad nebeprisimena ne vieną dešimtmetį atliekamo kūrinio teksto. Tas pats nutikdavo ir kasdienybėje, kalbantis su šeimos nariais, kolegomis ar draugais: ūmai pritrūkdavo kokio rečiau vartojamo ar net paties paprasčiausio žodžio ir tada atkakliai rausdavosi atmintyje, jo ieškodamas, kol po nesėkmingų pastangų galiausiai išvargęs ir nusivylęs pasiduodavo, viską nuleisdamas juokais. Į gydytojus dar nesikreipė, aiškinosi šiuos reiškinius kaip amžėjimo lemiamus pokyčius, kaip įtempto miestiško gyvenimo, informacijos pertekliaus pasekmę, bet paslapčia nerimavo. Nors niekada koncerto metu neatsiversdavo čia pat ant grindų padėto aplanko su tekstais, vien jau mintis, kad reikalui esant galėtų jo griebtis, jį nuramindavo.

Tačiau šiandien? Jeigu ir stabtelėtų, užmiršęs žodį ar eilutę, buvo tikras, kad nereiklūs senjorų dienos centro lankytojai net nepastebėtų arba nesuprastų. Jį pakvietusi dienos centro vadovė minėjo, kad dauguma čionykščių senolių serga demencija arba Alcheimerio liga. Vis dažniau Arvydas priimdavo tokius užsakymus (užmokestis čia simbolinis arba išvis jokio), vis labiau jam patiko koncertuoti jautriųjų visuomenės grupių atstovams – jautė didesnę prasmę, nei paikai juokindamas didelių arenų ar televizijos projektų žiūrovus.

Segdamasis švarką, pastebėjo, kad viena saga kaba labai laisvai, tiesiog siūbuoja ant nutįsusio siūlo. Et, per vėlu kreipti dėmesį, grįžęs namo paduos žmonai, kad tvirčiau prisiūtų. Laikas į salę.

Kad jau laikas, rodė ir koridoriuje pakeliui į salę kabantis apskritas laikrodis didelėmis aiškiai judančiomis rodyklėmis – už dešimties minučių, antrą valandą dienos, turėjo prasidėti koncertas. Lentynose buvo išdėlioti senjorų sukurti rankdarbiai – spalvingi dirbiniai iš popieriaus ir gamtos medžiagų, lankstiniai, iškarpytos snaigės.

Jam įėjus į salę, visi ėmė ploti. Kai kurie senoliai jau sėdėjo, pasiruošę koncertui, kiti dar rinkosi. Išėmęs iš dėklo, ėmė derinti gitarą, prijungė stiprintuvo laidą, patikrino mikrofoną. Į jį žvelgė daugiausia guvios akys, senjorai šnekučiavosi tarpusavyje ir su socialinėmis darbuotojomis, kai kurie juokėsi, buvo ir tokių, kurie sėdėdami snaudė. Jam jie nebuvo panašūs į nukaršusius baimingus demencija sergančius ligonius nieko nesuprantančiomis, padėrusiomis akimis, klaidžiojančiais žvilgsniais. Atvirkščiai, daugelis žvelgė, rodos, supratingai, su šypsenom veiduose, buvo pasipuošę, kai kurie atrodė itin inteligentiški. Buvo matyti, kad čia jais gerai rūpinamasi. Kas žino, gal ir jam jau netrukus teks lankytis tokiame dienos centre kaip klientui? Su liūdna ironija pats sau šyptelėjo.

Buvo parinkęs paprastų tekstų Kalėdų ir Naujųjų metų tema, kuriuose šaipėsi iš stereotipinio švenčių supratimo, traukė per dantį buitinę sumaištį, maisto eikvojimą, dovanėlių vajų ir naujametinius pažadus, taip pat šeiminio gyvenimo rutiną ir vyrų bei moterų santykius. Sudėtingų politinių ir visuomeninių temų buvo nutaręs neliesti. Taip pat padainuos savo garsiausių dainų, kurioms senoliai galės pritarti, jeigu pavyks laimėti jų simpatijas ir įsitraukimą. Pabaigoje, jeigu bus tinkama publikos nuotaika, paskaitys eilėraščių.

– Laba diena, mielieji. Tikriausiai galiu pasakyti: sveiki įžengę į dar vienus metus. Nors išties nežinia, kas čia į ką įžengia: mes į Naujus metus ar Nauji metai į mus? – Jis stabtelėjo, svarstydamas, ar publika pagavo šį sąmojį. Ko gero, ne, bet niekas neišsidavė. – Svarbu, kad mes patys visur žengtume tvirtai, o dar svarbiau – kad kas rytą iš lovos išliptume, kaip sakoma, ta koja. Pakelkit rankas, kas šiandien, sausio 2 dieną, iš lovos išlipote ta koja. Taip, supratau… O kas išlipote ne ta koja? Irgi aišku… Apie tai bus ir pirmoji daina, kurios priedainį kviečiu padainuoti kartu. Dabar jį pasimokysim…

Arvydas stengėsi kalbėti ne per greitai, stebėdamas publikos reakcijas. Jis matė, kad kai kurie žiūrovai rankas pakėlė abu kartus, kad keletui kažką aiškina greta sėdinčios socialinės darbuotojos, kad du ar trys salėje sėdintys į jį žiūri įtariai ir iš padilbų, tačiau daugumos žiūrovų akys žvelgė linksmai ir sekė kiekvieną jo žodį. Jie juokėsi gal ir per dažnai, reaguodami labiau į jo balso intonacijas nei į kalbėjimo turinį, bet noriai pritarė dainoms, lingavo, plojo, netgi trypė kojomis. Koncertas ėjo sklandžiai ir nuotaikingai, tik pora senolių dėl kažin kokių priežasčių buvo išvesti iš salės.

Štai kuo jam patinka tokia publika. Net šimtu procentų nepagaudami jo šmaikščių išvedžiojimų, jo staigių minties posūkių, netikėtų sugretinimų, kontrastų bei kitų retorikos figūrų, jie yra labiau įsitraukę nei žiūrovai didelėje koncertų salėje ar prie televizoriaus ekrano. Šio dienos centro lankytojams pakanka jo buvimo, jo veido, jo šypsenos, jo balso – paprastų dalykų, kuriuos ir jis pats per gyvenimą išmoko labiau už viską vertinti. Ech, per anksti jis pasidavė, per greitai pasuko į komedijos žanrą – o paskui šis įtraukė jį ir nusinešė kaip tas pabaisa klounas iš siaubo filmo „Tas“. Bet ką jis galėjo padaryti? Kai brolis pasekė jo pėdomis, įstojo į aktorinį, vėliau baigė, buvo pastebėtas režisierių, Arvydui žūtbūt reikėjo surasti savąją nišą, nes brolis visaip stengėsi pabrėžti esąs pranašesnis už vyresnėlį. Bent jau taip Arvydui atrodė. Ta konkurencija juodu tarpekliu buvo atskyrusi brolius nuo pat vaikystės, jaunėlis nuolatos stengėsi iš pradžių prilygti vyresniajam, vėliau jį įveikti ir pranokti. Ir jam pavyko, tapo žymiausiu savo kartos aktoriumi, pelniusiu visus įmanomus teatro ir kino apdovanojimus. O Arvydui teko rinktis išvirkščiąją gyvenimo pusę – pramogų pasaulį, kreivų veidrodžių karalystę, kur viskas kelia juoką, netgi gražūs ir rimti dalykai.

Jau nuo pat koncerto pradžios jautė itin įdėmų vienos pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės žvilgsnį. Ji ne tiek smagiai juokėsi kartu su visais, kiek stebėjo jį, nė akimirkos nenuleisdama akių. Tai sužadino jo smalsumą, bet ir šiek tiek trikdė, ir Arvydas vis sugrįždavo akimis prie jos, kelis kartus pakalbino, bet moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo ir maloniai nusišypsojo. Atrodė kultūringa, gal buvusi mokytoja ar bibliotekininkė, anaiptol ne nusenusi. Veido bruožai išdavė, kad jaunystėje buvo graži, gal net labai. Ant jos kaklo viršum trikampės iškirptės kabojo ovalus spindintis medalionas, nuo kurio atsimušę pro langą įspįstančios sausio saulės spinduliai metė saulės zuikutį ant jo gitaros. Sykį jis pajuokavo apie tą saulės zuikutį, ir moteris sutrikusi pridengė medalioną delnu, bet paskui užsimiršusi patraukė ranką, ir geltonas šviesos kamuolėlis vėl jaukiai įsikūrė greta jo gitaros stygų.

– Ir tada vyras sako: „Tai ką man dar padaryti, kad tu būtum laiminga? Paskutinius marškinius nusirengti?“ – vaidindamas komišką šeiminę situaciją, Arvydas atsilaisvino ir vienu greitu judesiu nusirišo kaklaraištį, paskui žaibiškai perbėgo pirštais per švarko sagas ir nusidrėskęs metė švarką ant šalia stovinčios kėdės, bet šis nuslydo, o ištrūkusi saga, kelis kartus šoktelėjusi per neaukštą pakylą, nukrito žemyn ir nuriedėjo tiesiai prie įdėmiosios žiūrovės kojų.

– Štai, matai, ką tu su manim darai, žmona, – tiesiai į žiūrovę kreipėsi Arvydas ir jai šelmiškai mirktelėjo. – Viską tau galiu atiduoti, netgi šią brangiausią savo sagą.

Žiūrovams juokiantis, Arvydas tęsė programą, bet pastebėjo, kad moteris pakėlė sagą ir suspaudė ją delne.

Koncertui baigiantis, Arvydas palinkėjo visiems gerų metų ir sudainavo paskutinę dainą. Tačiau žiūrovai plojimais nenorėjo jo paleisti, tad pasisakė dar padeklamuosiąs Pauliaus Širvio eilių. Pradėjęs deklamuoti eilėraštį „Prie pasakų miesto“, netikėtai išgirdo vieną po kito iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau įsitraukiant senolių balsus:

 

                         Aš lauksiu

                         Prie Vilniaus,

                         Prie pasakų miesto,

                         Kur teka Neris

                         Su žara.

 

                         Aš lauksiu

                         Prie Vilniaus,

                         Vilnijančio Vilniaus,

                         Tavęs,

                         Mano meile

                         Tyra.

 

Dienos centro lankytojai atsiminė eilėraštį, jie deklamavo drauge! Deklamavo ir socialinės darbuotojos, visa salė, apie keturiasdešimt žmonių, kuo puikiausiai prisimindami žodžius, o tie, kurie neprisiminė, vis tiek krutino lūpas. Lygiai tas pats vyko, jam skaitant kitus poeto eilėraščius. Žiūrovai pagavo ritmą ir intonaciją, visi skandavo choru, vis labiau įsijausdami, lyg būtų virtę viena sutartinai banguojančia jūra. Arvydui akyse tvenkėsi ašaros, matė jas žibant ir kelių darbuotojų akyse, ir neliko jokios abejonės, kad kai kurie žodžiai yra neužmirštami, kad poezija turi galią išsūpuoti ir išsaugoti svarbiausius jausmus ir patirtis, kurie sustingsta žodžiuose kaip gintaro inkliuzai. Tikra poezija – tai žodžių muzika, kartu su krauju sruvenanti visų mūsų gyslomis, ir nesvarbu, kad tau diagnozuota demencija, – dingtelėjo Arvydui. Jautėsi padaręs atradimą, lyg koks Žanas Kristofas atskleidęs giliąją meno poveikio paslaptį, gavęs įstabią patirtį kaip nepaprastą Naujųjų metų dovaną, gal net sugrįžęs prie savo tikrosios aktorinės prigimties…

Kai dienos centro direktorė padėkojo Arvydui, įteikdama gėlių ir suvenyrinę dovanėlę, visi ėmė skirstytis, o jis dar liko scenoje susirinkti rekvizito. Tada už nugaros išgirdo tylų balsą:

– Sakykit…

– Taip? – atsisukęs Arvydas išvydo rimtąją moterį.

– Ar jūs manęs neprisimenat?

Nors vis dar pakilios nuotaikos, Arvydas jautėsi pavargęs ir nebeturėjo jėgų bendrauti. Tikrai žinojo nepažįstantis šios moters, bet kad nepasirodytų nemandagus, įdėmiau į ją pažvelgė.

– Na, tikriausiai esat viena iš daugybės mano gerbėjų, – nevykusiai pašmaikštavo jis. – Bet dabar konkrečiai neatgaminu. Jūs pasakykit.

– Mes buvom pažįstami… vieną vasarą, po mokyklos. Palangoje. Pasakojot, kad studijuosit aktorinį, rudenį žadėjot susitikti Vilniuje. Bet taip ir nebepaskambinot.

– Taaaip… Na, jaunystėje buvo tų draugysčių. Dabar jau nebepamenu. Sakot, Palangoje…

Jis dar kartą į ją įsižiūrėjo. Tas smulkus veidas, tiesi nosis, Džulijos Roberts šypseną primenančios lūpos, laivelių formos akys… Išties, vasarą po vidurinės mokyklos jis praleido Palangoje, padėdamas ten gyvenusiai tetai priimti poilsiautojus. Buvo ten ir mergina, graži šviesiaplaukė, romantiška vienos vasaros meilė. Negi tai ji – čia, senolių dienos centre, po šitiekos metų?

Akimirką pasvarstė, vis dar stengdamasis prisiminti ir atpažinti bruožus. Bet ne, jis dabar negali leistis į šią melodramą. Nejaukiai jautėsi, be to, juk ši moteris serga demencija. Kas žino, ką ji čia klejoja?

– O kuo jūs vardu? – dar paklausė moters.

– Jūratė.

Velnias. Nagi tikrai, atrodo, anos merginos vardas taip pat buvo Jūratė. Bet ką gi duos, jeigu jis dabar patvirtins jos prisiminimą, jeigu tai iš tiesų ji, kas jai iš to gyvenimo saulėlydyje? Jis – vedęs vyras, populiarus komikas, o ji – šio dienos centro lankytoja. Juk po anos vasaros jis jai net nebepaskambino, nebeieškojo jos. Dabar, dievaži, nebeprisimena, kodėl. Prisipažinus, kad ją atpažįsta, reikėtų aiškintis, teisintis… Nepatogu.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Po mokyklos nepažinojau Jūratės. Pažinojau daug danguolių, daivų, jolantų, bet nė vienos Jūratės. Deja, ne kiekvienam Kastyčiui tenka po Jūratę, – jis nusijuokė. – Atleiskit, matyt, būsit apsipažinus. Gal Palangoje su kokiu kitu būsimu aktorium draugavot.

Netrukus atskubėjo darbuotoja ir priėjusi paėmė globotinę už parankės.

– Jūrate, kurgi jūs, juk visi jau jūsų laukiam, – priekaištingai tarė. – Atleiskit, ji mėgsta pašnekinti žmones, – lyg dėl vaiko elgesio atsiprašė.

– Viskas gerai, mes labai maloniai pabendravom, – patikino Arvydas.

Moteris sutrikusi žvelgė į jį, delne kažką gniauždama.

– Aš… pakėliau jūsų sagą. Prašom, čia jūsų, – ištiesė jam.

– Oo, dėkoju! Žinote ką, paliksiu jums kaip prisiminimą, kad šįsyk tikrai buvome susitikę. Tinka? Linkiu jums kuo geriausios kloties.

Moteris nieko nebeatsakė, tik įdėmiai dar kartą pažvelgė jam į akis ir vedama globėjos nuėjo. Paskui, išsisukusi nuo globėjos rankos, sugrįžo ir įspraudė sagą jam į delną.

– Ne, nereikia, – tarė ji. – Aš jus ir taip prisimenu.

 

Išėjus į lauką, jį apakino geltonas saulės diskas. Kiaurai per drabužius košė šiaurinis vėjas. Viskas aplink išnyko, tik saga lyg karšta žarija tirpdė jo vaškinį delną.