Kai išgirsi griežiant ryla

 

Buvo čia dar tik kelios dienos. Po studijų semestro viename iš Vakarų Europos didmiesčių nusprendusi pasilikti čia vasarai, bet nebetekusi patogaus ir saugaus bendrabučio, įsidarbino turkų kvartale, vienoje iš nedidelių iki vėlyvos nakties dirbančių parduotuvėlių. Šeimininkas turkas atrodė normalus, buvo vedęs ir turėjo ketvertą vaikų. Jam reikėjo pagalbos, nes gentainis jo pavaduotojas išvyko ieškoti laimės į Švediją, o šeimininko žmona namie pasigesdavo vyro.

Pasakiusi, kad neturi kur gyventi, gavo lovą pačioje parduotuvės salėje, erkeryje prie lango – galėsianti numigti, kai 2 valandą nakties užrakinsianti parduotuvę. Lagaminą ir keletą maišų su daiktais jai leido pasidėti sandėliuke. Kai šiek tiek užsidirbsianti, galėsianti išsinuomoti kambarį kur nors netoliese – vietiniai gyventojai čia siūlo kambarius už jauniems žmonėms prieinamas kainas. Dirbsianti neoficialiai, nes dėl kelių mėnesių nėra ko apsikrauti mokesčiais ir formalumais.

Atidirbusi jau trečią naktį be jokių incidentų (pirko daugiausia užkandžius, alkoholį ir rūkalus, o kilus konfliktinei situacijai jai buvo prisakyta spausti mygtuką, kuris iškart praneštų apie incidentą apsaugos įmonei, be to, vos už kelių namų gyveno pats šeimininkas), užrakino parduotuvę, nuleido langines, išsivyniojo miegmaišį ir atsigulė jai skirtoje sofoje. Gulėjo kurį laiką tai užsimerkusi, tai atsimerkusi, galvodama, kad visai neblogai čia įsitaisė, tik vaikštinėti po šį kvartalą vis dar nejauku, ligi šiol pusmetį praleidus prestižinio universiteto miestelyje: auditorijose, kavinukėse ir bendrabutyje, bendravus su kiek arogantiškais ir, jos požiūriu, dar labiau nei jos gimtajame mieste nuo studentų atitolusiais dėstytojais, su tarptautine studentų bendruomene. Atėjus vasarai ir pasibaigus egzaminų laikotarpiui, visi išsiskirstė. Kai kurie jos draugai liko studentų miestelyje, tad ryšių šiame mieste ji vis dar turi… Bet kol kas reikia manytis čia. Ir kas jai šovė į galvą čiupti pirmą pasitaikiusį darbą, parekomendavus vienos bendramokslės pažįstamai. Tikėjosi per vasarą užsidirbti pinigų, kad grįžusi turėtų iš ko pratraukti bent kelis mėnesius, nes laukė dar metai uolių medicinos bakalauro studijų. Nors studijos ėjo į pabaigą, ji vis dar padvejodavo dėl savo pasirinkimo.

Negalėdama užmigti, nuėjo į darbuotojams skirtą virtuvėlę, kur buvo padėta personalui skirto maisto. Pasiėmė vieną belgiško alaus butelį, atsikimšo ir gurkšnodama grįžo į lovą. Kurį laiką naršė telefone, kol alus baigėsi. Paskui, tyliai burzgiant šaldytuvui, pro nuleistas langines kartkartėmis pasigirstant naktinių praeivių žingsniams ir pokalbių nuotrupoms, ji mintyse skaičiavo atmušamus stalo teniso kamuoliukus. Su Denisu, emigrantu iš tolimojo Vladivostoko, žaidžiamos partijos vis ilgėjo, kamuoliukas skriejo vis lėčiau, judesiai darėsi vis plastiškesni ir tingesni, lyg susirišę nematomais saitais jiedu vienas link kito būtų klampoję per gilų sniegą, niekaip negalėdami susitikti.

…Bus užklimpusi toje pusnyje. Sapnavo nuėjusi į darbuotojų virtuvėlę užkąsti, tada netikėtai užsitrenkė durys, ir ji liko įkalinta toje galinėje patalpoje, pilnoje maisto produktų, bet be jokio lango. Pabudo slogios nuotaikos, nerami ir staiga išgirdo… kas čia per garsas? Lauko duris kažkas rakino. Pašoko iš baimės besidaužančia širdimi, atsisėdo lovoje. Durys prasivėrė, ir į parduotuvės patalpą įslinko dviese. Tylomis iškart nutykino link sandėlio, duryse paliktu raktu jį atsirakino ir įėjo vidun. Kiek tamsoje įžiūrėjo, atrodė jauni, kampuotų judesių, nerangūs. Vagys.

Nors jautėsi lyg suakmenėjusi, kažkas viduje už ją nusprendė, ką daryti, tad, sunkiomis kojomis atšlitiniavusi iki sandėlio durų, jas vienu ypu užtrenkė ir pasuko raktą. Nusikaltėliai sugauti. Minutę kitą patylėję, jie pradėjo belsti ir kažką rėkauti savo kalba.

Tučtuojau paspaudė apsaugos iškvietimo mygtuką ir paskambino šeimininkui. Jautėsi atlikusi žygdarbį, nors keliai linko, veidą buvo išpylęs prakaitas ir pykino, rodės, kad tuojau susivems. Netrukus kilo sujudimas, atvyko apsiginklavęs apsaugininkas, bet pirmiau atūžė parduotuvės savininkas ir plūsdamasis iš sandėlio išvadavo prasikaltusį savo paauglį sūnų su draugu. Gerai iškoneveikęs kaltininką, ėmė atsiprašinėti darbuotojos, bet ji iškart pasakė ilgiau čia nebedirbsianti, tik paprašė porą dienų pasaugoti daiktus, kol susirasianti, kur gyventi.

 

●

 

Kitą dieną bastėsi po miestą, ieškodama vitrinų su skelbimais „Ieškoma (-as) darbuotoja (-as)“, bet tokią radusi vis nesiryždavo užeiti. Išties ji turėjo vieną adresą, gautą iš susisielojusios parduotuvėlės šeimininko žmonos, – gerai nemokėdama angliškai, tik įdavė jai lapelį su užrašytu kavinės pavadinimu ir paragino ten nueiti, o atsisveikindama uždėjo ranką jai ant baltapūkės galvos ir lyg gero linkėdama pažvelgė į akis. Gerokai po pusiaudienio išvargusi ir sutrikusi atklydo į senamiesčio pakraštį, nieko nebesitikėdama sliūkino gatvele palei kanalą, kol pamatė lapelyje nurodytąją kavinę, pavadintą „Lotteke“. Prisėdo pustuštėje salėje ir užsisakė sriubos. Neilgai trukus čionai įgriuvo būrelis linksmai nusiteikusių moterų ir įsitaisė visai netoli nuo jos. Jos kažin ką gyvai aptarinėjo, juokėsi, rodė viena kitai lankstinukus, nuotraukas telefonuose, lietė vienos kitų rankas, plaukus ir drabužius, čia pat fotografavosi. Matyt, buvo įvairių tautybių, nes kalbėjosi angliškai skirtingais akcentais.

Kai neapsikentusi to šurmulio šalimais, palikusi ant stalo pinigą už valgį, taip ir neišdrįsusi paklausti, ar čia nereikia padavėjos, pakilo eiti, dar nusprendė apsilankyti tualete. Būdama kabinoje išgirdo, kaip į tualeto patalpą kažkas įėjo. Plaudamasi rankas, veidrodyje akimis susidūrė su viena iš kavinėje matytų moterų – gražių veido bruožų stambia juodaplauke. Ar jai pasivaideno, ar moteris, dažydamasi lūpas, veidrodyje jai mirktelėjo? Suglumusi užlipo laiptais aukštyn ir, eidama pro moterų būrelį, išgirdo sakant:

– O gal ji?.. Būtų dešimta.

Jau eidama pro lauko duris, susizgribo ant stalelio palikusi kepuraitę. Tada viena iš moterų, trumpaplaukė, gyvų akių, panaši į gerą humoro jausmą turinčią, bet griežtoką mokytoją, jau tiesiogiai kreipėsi į ją:

– Atleiskit, tikriausiai esate ne vietinė? Girdėjau, kaip kalbėjotės su padavėju. Gal šiuo metu turite laisvo laiko ir norėtumėt prisidėti prie mūsų?

– Prisidėti… nesuprantu?

– Matot, mes esame Europos moterų persimainymo organizacija „Ieva“. Yra ir lygiai tokia pati vyrų persimainymo organizacija „Adomas“. Tik šeimų persimainymo organizacija šiuo metu išgyvena sunkius laikus, – vos kilstelėjusi vieną lūpų kamputį ir priešingą antakį, patylėjo, bet netrukus tęsė toliau: – Įvairiose šalyse rengiame moterų persimainymo savaites. Tai laikas, kurį moteris leidžia tokių pat kaip ji draugijoje, lanko muziejus, teatrus, koncertus, plečia kultūrinį akiratį – kitaip tariant, bendrauja ir pramogauja, kalbasi, susiranda bendraminčių. Užmegzti ryšiai vėliau padeda moterims siekti savo tikslų, susirasti savo kelią, o kartu suteikia saugumo. Tai tokia laisvų ir nepriklausomų moterų bendrija, skatinanti atgauti ar sustiprinti orumą, palaikyti ir padrąsinti viena kitą. Labiausiai vertiname įvairovę. Šiandien pradėjome tokią savaitę šiame mieste ir mums trūksta dešimtos narės. Esame iš įvairių šalių, tik kai kurios iš mūsų – čionykštės. O jūs iš kur?

– Aš iš… Lietuvos.

– Labai gerai! Iš šios šalies narių dar neturėjome. Būtų labai įdomu. Kiekvienoje šalyje savaitės metu vietinės narės suteikia nakvynę, o visos išlaidos padengiamos iš organizacijos fondo. Dalyvavimas programoje naujoms narėms visiškai nieko nekainuoja, o vėliau, jeigu norėsite tapti nuolatine nare, mokėsite narystės mokestį. Mūsų vienintelis tikslas – moters persimainymas.

– Persimainymas? O kas tai yra? Ir… kaip tą patikrinate?

– Oo, tai labai akivaizdu, bet kiekviena moteris tą patiria savaip. Pamatysit ir jūs. Tai kaip? Dėsitės prie mūsų? Patikėkite, bus smagu ir… verta. Jums reikės pasirašyti tik vieną nedidelę sutartį, kurioje įsipareigosite surengti tokią moterų persimainymo savaitę savo šalyje.

Nė nepajuto, kaip pasirašė jai pakištą sutartį ir tą patį vakarą persikraustė pas vieną iš organizacijos narių, mažutę akiniuotę Kristą.

 

●

 

Šitaip, užuot dirbusi, gavo savaitę aprūpintų atostogų. Su naujomis pažįstamomis kasdien keliavo po tos šalies miestus ir miestelius, lankė įžymias vietas, bendravo. Kadangi įtemptų studijų metu nebuvo itin daug ko mačiusi, Adrija labai džiaugėsi šia galimybe. Stambioji juodaplaukė, graikė Maro, buvo draugiškiausia, bet išties visos moterys nuoširdžiai domėjosi vienos kitomis, buvo atlaidžios vienos kitų trūkumams ir džiugiai priėmė vienos kitų stiprybes. Jos buvo paties įvairiausio amžiaus: vyriausia – čionykštė Margareta, užauginusi šešetą vaikų, nebesuskaičiuojanti anūkų ir proanūkių, jauniausia – lietuvė Adrija.

Iškart pajuto kažin kokį žodžiais nenusakomą ryšį su vyriausiąja dalyve. Matėsi, kad ir kitos ją labai vertina, Margareta buvo tarsi jų būrelio dvasinė lyderė. Nors vyriausia, ji turėjo žavaus vaikiškumo, mokėjo drauge su kitomis padaužiškai kikenti iš smulkmenų. Mylėjo ir gerbė savo vyrą, bet nevengdavo ir patraukti jo per dantį. Galėjo būti ir rimta it solidi ponia, ir ironiška lyg paauglė, ir tyra bei džiugi lyg mergaitė, ir išmintinga lyg senolė. Margareta išties buvo nepaprasta, ir Adrija iš šono tyliai ja žavėjosi.

Visos drauge aplankė viduramžišką miestelį, iš kurio buvo kilęs vienas iš šios šalies nacionalinių herojų, viename didmiestyje praleido keletą valandų šiuolaikinio meno galerijoje, kitame – apžiūrėjo fotografijų parodą, vaikštinėjo po bažnyčias ir vienuolynus, prie katedros fotografavosi greta žaliai nusidažiusių mimų, vaizduojančių nuo laiko pažaliavusias katedros skulptūras. Laiveliu plaukė kanalais, garbingiausioje rotušės salėje sėdėjo aukštose miesto tarėjų kėdėse, klausėsi legendos apie Silvijų Brabą, nukirtusį milžinui ranką ir įmetusį ją į upę, dalyvavo kulinarinėje ekskursijoje…

Senbuvės programos dalyvės buvo pasiruošusios persimainymo savaitei: kiekvieną dieną vis kita būdavo atsakinga už tos dienos programą, o neseniai į pensiją išėjusi stropioji Rita visur tampėsi kuprinę su ratukais, kurioje vežėsi šūsnį lankstinukų bei kitokios įdomios literatūros apie lankytinas vietas.

Pavargusios nuo kultūrinių įspūdžių, įgriūdavo į rezervuotą iš anksto kavinę ar restoraną ir lepindavosi valgiais bei gėrimais, šnekučiuodavosi, juokaudavo su kitais lankytojais bei padavėjais.

– Moterų persimainymo savaitė – neblogai sugalvota! O jeigu į ją atsiųsiu savo žmoną, ar po savaitės gausiu jau kitą?

– Taip ir bus! – patvirtino Rita.

– O gal galima iškart gauti kitą žmoną, nelaukiant, kol praeis savaitė? – šmaikštavo jas prie durų pasitikęs vieno restorano savininkas.

Tyliąją vokietę Vereną didelėse Pirmojo pasaulinio karo aukoms skirtose kapinėse ištiko stabas, o kiek vėliau vakare miesto vartuose, klausydamos žuvusiesiems pagerbti skirto trimitų skambesio, jau ir visos susigraudino. Einant link automobilių, Verenai užėjo panikos priepuolis, paaiškėjo, kad tądien ji nebuvo išgėrusi vaistų, pamiršo juos pas Ritą, kurios namuose gyveno, bet Adrija pasiraususi kuprinėje išsitraukė valerijono, kurio jai kartais prireikdavo laikant egzaminus, ir, sugirdžiusi Verenai tabletę, visą kelią iki namų jai dainavo dzūkišką dainą apie uliojančią bitelę, glostydama garbanotą vokietės galvą, kol ši nurimo.

Gražuolė čekė Marta akivaizdžiai flirtavo su visais gidais, ir kitos, tai pastebėjusios, ėmė draugiškai šaipytis. Po vieno išsamaus turo, pėsčiomis aukštyn ir žemyn įveikusios aukštą bažnyčios bokštą, pametusios laiptelių skaičių, nors gidas buvo prisakęs skaičiuoti, nuvargusios atklydo į miestelio parką ir įsitaisė ant suolelių palei kanalą, o pareigingoji, rūpestingoji Žanina – buvusi teisininkė, šiuo metu dirbanti knygyne, – iš didelės rankinės išsitraukė porą butelių vyno. Visos net suspiegė iš smagumo, ir čia pat parke paslapčia išsipilsčiusios vyną į popierinius indelius palaimingai gurkšnojo. Staiga Maro pradėjo kažin ką kalbėti, lyg deklamuoti, graikiškai, Marta pratęsė ne mažiau melodingai čekiškai, dar viena kita dalyvė įsitraukė, šį bei tą pridurdama savo kalba.

– Išties, – susimąsčiusi pasakė Rita. – Tik dabar supratau, kad mes vienos su kitomis kalbamės angliškai, nors Didžiosios Britanijos jau net nebėra Europos Sąjungoje.

Visos akimirką susimąstė, bet paskui Žanina pamėgino žaismingai ir dalykiškai pataisyti padėtį:

– Et, merginos, argi tai svarbu? Juk suprantame viena kitą. Svarbu turėti ką pasakyti.

– Man svarbu ir kaip, – atsiliepė nuo vyno įraudusi Maro, ir kitos jai pritarė.

Buvusi sportininkė, dabar kūno rengybos trenerė Anė vieną dieną pakvietė visas į dviračių žygį. Oras pasitaikė prastas – lijo, bet visos neperšlampamais apsiaustais laimingos mynė lietuje keliolika kilometrų laukais ir saugomomis gamtos teritorijomis, stebėdamos nendrėmis apaugusias pelkėtas vietoves, liūdnai merkiamas čia nereto svečio – vasaros lietaus.

Laimei, savaitės pabaigoje orai išsigiedrijo, o juk šeštadieniui kaip tik buvo suplanuota išvyka į pajūrį. Moterys pusdienį atsipalaidavusios gulinėjo pliaže. Margareta, padedama Anės, mėgino suskaičiuoti visus savo anūkus ir proanūkius, suomė Helena aistringai pasakojo apie savo meilę žirgams, o Adrija pynė plaukus graikei.

– Aš tiesiog pavargau spėlioti, ar jis mane pakankamai myli, – dėstė Žanina apie pašlijusius santykius su vyru. – Užtat visa galva nėriau į širdžiai mielą veiklą.

– Maniškis aktyviai dalyvauja organizacijos „Adomas“ programose. Jau išmaišė visą pasaulį. Retkarčiais susitinkame namie, ir mums to pakanka, – pasakojo Anė.

– O kas tavo širdelėje? – pasukusi galvą, Adrijos žvilgsnį sugavo Maro, vienturtę dukrą šią savaitę palikusi prižiūrėti močiutei Graikijoje. – Ar turi draugą?

– Nežinau, – atsakė Adrija. – Turėjau, bet išsiskyrėm. Vis dar susirašinėjam. Dabar neseniai gavau laišką su klausimu iš kito draugo, su kuriuo daug laiko kartu praleidom „Erasmus“ studijų metu. Vis dar nieko jam neatsakiau. Nenoriu taip greitai pulti į kitus santykius.

– Žiūrėk, kad nepraleistum progos, – perspėjo Maro.

– Nejok ant dviejų žirgų, nes nukrisi, – pamokė Helena.

Tik Margareta ilgai nieko nesakė, kol galiausiai tarė:

– Tu tokia šviesi. Niekur neskubėk.

– Ei, merginos! – pašaukė Helena. – Lekiam maudytis! Atsisakyti negalima!

Susikibusios už rankų, jos ilga eile įbrido į šaltą Šiaurės jūrą. Nors kai kurios ir labai bijojo, bet įveikusios šalčio baimę prausėsi, taškėsi ir maudėsi, o paskui grįžo į krantą ir išsitiesė ant rankšluosčių apdžiūti. Adrija jautė, kaip kadaise patirti gyvenimo įtrūkiai užsipildo jūros šniokštimu ir sutiktų draugių pašnekesiais, o visi neišspręsti klausimai pranyksta kažkur už pilkšvos horizonto linijos.

Tą dieną dar turėjo laiko, tad po sočių pietų pajūrio restorane patraukė pasižvalgyti po miestelį. Trumpam užėjusios į čia gyvenusio dailininko namus-muziejų, patraukė į senamiestį, o ten kelias vedė per parduotuvių gatvę.

– „Laura Ashley“! – prišoko prie vienos vitrinos Marta. – Dievinu šį dizainą! Turim čia užeiti! Visos!

Po valandėlės, iškilnojusios ir apčiupinėjusios prekes, išsimatavusios sukneles, kai ką nusipirkusios, moterys jau ruošėsi traukti toliau, bet pasigirdo iškilmingas Žaninos balsas:

– Organizacija kiekvienai dovanoja po suknelę! Prašom išsirinkti ir rytoj vilkėti per atsisveikinimo vakarienę!

Tyčia ar netyčia visos išsirinko gėlėtas sukneles – juk vasara; net ir pasirinktose vienspalvėse suknelėse buvo matyti kad ir neryškus augalinis motyvas.

Sekmadienį, paskutinę persimainymo savaitės dieną, pavakary buvo numatytas koncertas, po jo – atsisveikinimo vakarienė. Visos šiek tiek liūdėjo, nes kas gi nenorėtų, kad toks gyvenimas tęstųsi amžinai? Visgi Adrija jautėsi gerokai ramesnė nei prieš susipažindama su programos dalyvėmis, juk šeštadienį pajūryje tame restorane, kuriame pietavo, išdrįso paklausti apie laisvas darbo vietas, ir ją pakvietė pasidarbuoti visą vasarą. Tik dėl Deniso vis dar nieko nebuvo nusprendusi.

Po vakarienės visos šiugždėdamos naujomis suknelėmis vaikštinėjo po senamiestį. Tądien tos, kurios rytoj turėjo išvykti namo, jau buvo prisipirkusios suvenyrų ir šokolado, Maro buvo gavusi dukrelei gražią knygą su šios šalies paukščius vaizduojančiais paveikslėliais ir įrašytais jų balsais.

Netikėtai vienoje iš miesto aikščių, kurioje stovėjo didinga istorinė varpinė, išvydo rylininką su skrybėle, sukantį rankenėlę ir griežiantį senovinę melodiją. Moterys suklego ir pasileido link jo, o jų suknelių gėlės sumirgėjo prietemoje. Pusračiu apstojusios muzikantą, lingavo ir siūbavo ir atpažinusios melodiją pritarė instrumentui. Tuo tarpu artistas iš po skrybėlės kyšančiomis žilomis garbanomis, bet dar ne visai pražilusiais ūsais, nustatęs automatinį režimą, paleido groti nostalgišką romansą ir žybtelėjęs akimis iškvietė šokti Margaretą. Senoji moteris vos pastebimai nuraudo, bet jos rožinė suknelė su violetinėmis našlaitėmis puikiai jai tiko, ir kaip oriai ji priėmė muzikanto kvietimą! Pora sukosi valso žingsniu, jų žingsniai pažadino šiuo grindiniu prabėgusių amžių aidą, o šokančiuosius ratu apjuosęs moterų būrelis plojo į taktą. Adrijai pasirodė, kad sulig vienu darniu pliaukštelėjimu visos moterų suknelių gėlės lyg kokio vėjo pūstelėtos nuskriejo į vieną sūkurį, kuris apgaubė ir lyg karuselė įsuko visą aikštę, kartu su rylos melodija pakylėdamas aukščiau varpinės stogo.

Jos dar nežinojo, kad netoliese suliepsnojo jų aplankytos katedros bokštai – to pačios katedros, prie kurios fotografavosi greta žaliųjų mimų, – kad siaubingųjų chimerų gerklės ėmė spjaudyti nebe vandenį, o žarijas, kad miesto padangę jau lyžčioja ugnies liežuviai, kad nuo upės pusės senamiesčio link atskuba ugniagesių mašinos ir ima kaukti sirenos, bet jų virš miesto paskleisti gėlių burtai vis tiek svaigiai supasi pilkų dūmų debesyse ir krinta žemėn kartu su juodomis plėnimis.

 

●

Prieš išvykdama į pajūrį, pirmadienį Adrija nusprendė dar apsilankyti turkų kvartale ir nusipirkti jų chalvos bei kitų tradicinių skanėstų. Nuveš Denisui, kuris kaip doktorantas tebegyvena studentų miestelyje, ir pasikalbės su juo.

Kai atidarė parduotuvės duris, pamatė prie kasos stovinčią šeimininko žmoną.

– Tešekiur ederim, ačiū jums, – padėkojo Adrija ir kažkodėl pusbalsiu sušnibždėjo: – Ar jūs taip pat esate organizacijos „Ieva“ narė?

Nieko jai neatsakiusi, tik tamsiom akim pažvelgusi ir lyg netyčia prisidėjusi ranką prie krūtinės, parduotuvėlės savininko žmona padavė jai skanėstus. Išeidama iš parduotuvės Adrija grįžtelėjusi pamatė, kad turkė vilki juodomis ir žaliomis gėlėmis margintą suknelę.

Vasaros pabaigoje grįžus į Lietuvą, iškart pasinėrė į studijų reikalus bei kitokius rūpesčius, vėliau gyvenimas tekėjo vingiuota vaga, ir tik po kelerių metų, spintoje radusi „Lauros Ashley“ suknelę ir prisiminusi aną nutolusią vasarą bei kadaise duotą pažadą, ji nusprendė paieškoti internete moterų persimainymo organizacijos. Kad ir kaip ieškojo, niekur tokios nerado, o visos anuomet sutiktos moterys nesuprantamu būdu buvo dingusios iš jos kontaktų.

Užtat dabar visada, lankydamasi senuosiuose Europos miestuose, atidžiai klausosi: bene išgirs griežiant ryla, bene vėl išvys valso žingsniu besisukant elegantišką senyvo amžiaus ponią su visko mačiusiu viliokliu muzikantu, bene pajus dešimties nepaprastų moterų vasarinių suknelių plazdesį ir aukščiau varpinės stogo lyg karuselė pakylėjantį gėlių sūkurį?