Išbandymas

 

Bitei Vilimaitei

 

Jis buvo liesiausias ir silpniausias klasėje, neužsiauginęs tokių raumenų kaip kiti vyrukai, kurie lankė sporto būrelius ar su tėvais sportavo klubuose. Neseniai su motina ir dviem jaunesnėm sesėm iš mažo provincijos miestelio persikėlęs gyventi į Vilnių ir dėl to pakeitęs mokyklą, draugų klasėje dar neturėjo. Kad užsimegztų draugystės, trukdė ir jo tylus, uždaras būdas, ir tam tikras įtarumas kitų žmonių atžvilgiu, ir ribotos finansinės galimybės – kai po pamokų bendraklasiai stumdydamiesi ir pokštaudami patraukdavo į netoliese esantį „McDonald’s“, Egidijus iškart pėdindavo namo, mat smulkių monetų turėdavo tik bandelei mokyklos valgykloje, kurioje, kaip vaikas iš socialiai remtinos šeimos, gaudavo ir nemokamus pietus. Bet alkis jį persekiojo visur ir visada, tikriausiai jį žadino prisiminimai apie skurdžią vaikystę, kai abu tėvai nedirbo, socialines pašalpas pragerdavo, ir vaikų mityba buvo labai nereguliari.

Vilniuje po truputį ėmė apsiprasti, nors dar ir negalėjo šio didmiesčio pavadinti savo namais. Kartais po pamokų nueidavo į vaikų ir paauglių dienos centrą, kuriame lankydavosi ir motina su sesėmis. Čia lankytis buvo geriau nei kiauras dienas leisti su jomis ankštame vieno kambario bute. Kartu su kitais paaugliais atsigėrę arbatos su sausainiais žiūrėdavo filmus, paskui juos aptarinėdavo, kartais piešdavo ar žaisdavo stalo žaidimus, o sykį visi drauge aplankė Energetikos muziejų. Paauglių grupės vadovė sakė, kad vasarą netgi organizuos stovyklą prie jūros ir į ją galės atvykti visi norintys. Dienos centre prie Egio, kaip jį čia ėmė vadinti (provincijos miestelyje šaukdavo Egyda), kur buvus kur nebuvus pristojo už jį aukštesnė mergička, irgi keturiolikmetė, šneki, drąsi ir įkyri. Pradžioje Egis jos vengė, šalindavosi arba piktai pavarydavo šalin, bet paskui pamatė, kad niekaip jos atsikratyti nepavyks, tad jiedu tapo tokia keista pora: jis, tylenis, čiuplutis, prakalbintas šiek tiek mikčiojantis, ir ji, juodaplaukė, jau moteriškų formų, tamsesnės nei kitų odos (jos tėvas buvo iš Kolumbijos, bet ji jo nepažinojo), šnekiausia ir linksmiausia iš visų dienos centro merginų. Kartą ji pasakė, kad randas ant Egio veido, atsiradęs nuo tada, kai tėvas jį pastūmė ir berniukas krito ant grindų, nuklotų butelių šukėmis, ir viena šukė įsmigo jam į skruostą netoli akies, jai atrodąs labai sexy.

– Tu durna, – tyliai pasakė jai Egis, nors tas angliškas žodis jam nuskambėjo visai maloniai.

– You are my hero, – žiūrėdama jam tiesiai į akis, pareiškė Mariana.

– Atsiknisk, – nepiktai metė Egis, namie neatsiginantis sesučių dėmesio.

Dienos centre kai kurie jo amžiaus vyrukai riebiai keikėsi, paslapčia nuo vadovų rūkė, – Egis žinojo, kad parūkydavo ir elektroninių cigarečių su neaiškiais užpildais, nuo kurių imdavo važiuoti stogas, o kiti vaikai buvo jaunesni už jį. Užtat nustebo ir apsidžiaugė, kai mokykloje per pertraukas jį ėmė šnekinti Aleksas – tvirtai nuaugęs berniukas didelėmis lūpomis, turintis kalbėjimo defektą. Dėl jo greitakalbe suveliamų žodžių, kuriuos ištardavo švepluodamas, turėjo vargo visi – ir mokytojams, ir bendraklasiams tekdavo po kelis kartus prašyti Aleksą pakartoti tai, ką šis būdavo pasakęs. Šiaip Aleksas buvo malonus ir geras, kiek nerangus vaikinas didelėmis, kiek naiviomis akimis ir truputį strazdanota nosimi išblyškusiame veide. Jis nepykdavo, kai bendraklasiai jį pašiepdavo, pats mėgdavo pajuokauti, todėl klasėje jį mėgo. Mokėsi vidutiniškai, tačiau, žinoma, geriau už Egį, kuriam nesisekė nė vienas dalykas, išskyrus tikybą.

Aleksas ėmė Egį mokyti žaisti šachmatais, bet sunkiai sekėsi, nes Egis niekaip negebėjo išlaikyti galvoje daugiau nei dviejų ėjimų. Pasitaikydavo, kad likdavo po pamokų ir, kūno kultūros mokytojo pasiprašę kamuolio, drauge pamėtydavo į krepšį arba mokyklos fojė pažaisdavo stalo tenisą. Aleksas nepyko ir neprasivardžiavo, kad Egiui viskas prastai sekasi, kad jis bene iškart nuleidžia rankas, pamatęs, kad reikia įdėti pastangų. Tik nusijuokdavo ir mestelėdavo: „Nebūk lūzeris.“ Egiui šie žodžiai nudiegdavo širdį, nes buvo girdėjęs taip sakant tėvą, kai nenorėdavo išlenkti jo siūlomos taurelės arba šniurkščiodavo, radęs motiną su mėlyne paakyje. Bet Alekso žodžiai nebuvo pikti, jie žaizdą tik užkliudydavo, bet jos nesugildydavo, tad pamažu berniukai susidraugavo. Bendraklasių kai kada pavadinami „keistuolių porele“, to neėmė į galvą, tad po truputį klasės nusiteikimas Egio atžvilgiu ėmė švelnėti.

Pirmadienio popietę dienos centro paauglių grupės vadovė pristatė viešnią – režisierę, kuri jų dienos centre statys spektaklį. Kadangi buvo jau šiltas pavasaris, mokslo metai ėjo į pabaigą, tai susitikimas su režisiere vyko netoliese esančio vienuolyno kiemelyje, ratu susėdus ant žolės. Jauna, energinga ir šmaikšti mergina, mokanti pelnyti paauglių palankumą, papasakojo savo norą sukurti spektaklį apie autistišką vaiką ir pasakė, kad tokie vaikai dažnai būna nesuprasti, atstumti, iš jų reikalaujama to, ko jie negali, tačiau tokius vaikus arba jau suaugusius žmones tiesiog reikia priimti tokius, kokie jie yra.

– Kaip ir kiekvieną iš mūsų, – pridūrė ji.

Žvilgė, toks negirdėtas buvo režisierės vardas, paklausė, ar kuris nors iš dienos centro paauglių pažįsta žmogų, turintį autizmo spektro sutrikimą. Viena mergaitė pasisakė pažįstanti, bet daugiau niekas. Dienos centro vadovė įsiterpusi pranešė, kad nuo rudens planuojama bendradarbiauti su autistiškų šeimų vaikus telkiančiu dienos centru, ten apsilankyti, suorganizuoti bendrų renginių. Šio sumanymo tikslas – suvesti draugėn vaikus iš skirtingų dienos centrų, mokyti priimti kitokius asmenis, o ne susikoncentruoti vien į savo bėdas. Todėl spektakliui Žvilgė pasirinko knygą apie berniuką autistą. To vaiko, knygos pagrindinio veikėjo, jausmai yra visiškai atpažįstami ir suprantami mums, vadinamiesiems „normaliems“ žmonėms, o jo bėdos ir nesėkmės labai primena mūsų visų problemas.

Vaikams kuokšteliais skabant žolę ir mėtant ją į rato vidurį, režisierė dar pridūrė, kad spektaklis bus kuriamas jos pačios ištobulintu biblioterapijos ir psichodramos metodų deriniu, – tai yra mėginant prisiminti ir perdirbti emocijas bei patirtis, panašias į knygos veikėjų, – ir pakvietė visus pasiimti minėtą knygą iš bibliotekos. Čia jau kelintąsyk pasigirdo garsus prunkštelėjimas, vienas iš vyrukų pareiškė:

– Mes gi nemokam skaityti, – ir visi pritardami nusižvengė.

Mergaitės rodė vienos kitoms visokius ženklus: kaip žiovauja, kaip užmiega prie knygos. Viešnia dar pasakė, kad kitą pirmadienį prasidės repeticijos, jose bus laukiami visi norintys kaip nors prisidėti prie spektaklio, nebūtinai vaidinti. Repeticijos vyks ir dienos centro stovykloje.

– O kas bus pagrindinis aktorius? – ilgokai tylėjusi paklausė Mariana. Jos nuoga koja ropojo boružė.

– Nežinau, išrinksime. O ką tu pasiūlytum? – paklausė režisierė.

– Jis bus pagrindinis, – pasakė Mariana, už sprando stumtelėdama Egidijų į priekį. – He is my hero.

Visi ėmė krizenti.

– Tai nuspręsta, – šypsodamasi ištarė Žvilgė.

 

●

 

Kadangi nė vienas iš dienos centro paauglių nepasiėmė knygos iš bibliotekos, tai režisierė ateidavo, pasidariusi kai kurių skyrių kopijas, ir dusyk per savaitę jiems skaitydavo, o paskui klausdavo, ką ir kaip jie suprato. Iš pradžių paaugliai elgėsi atsainiai, juokdavosi jaudinančiose vietose, o dramatiškose imdavo snausti ir demonstratyviai knarkti, šaipydavosi iš išgirstų žodžių, ignoruodavo Žvilgės klausimus arba atsakinėdavo labai aptakiai bei pokštaudami, lyg nesuprasdami, ko ji klausia. Bet palengva ramus ir išraiškingas režisierės skaitymo tonas, gražus balso tembras ir nuoširdus bei atkaklus siekis prisibelsti į paauglių širdis ir nusipelnyti jų atvirumą paėmė viršų. Pirmiausia įsitraukė mergaitės. Ko nors nesupratusios, prašydavo paaiškinti, komentuodavo skaitomą tekstą, o po kurio laiko jau ir berniukai dėmesingai sekė skaitomos istorijos eigą. Po truputį vaikai atsivėrė: papasakodavo savo išgyvenimus, kaip jaučiasi, kai susipyksta su tėvais ar mokytojais, kai kivirčijasi tėvai, kaip išsigąsta, kai ko nors nesugeba atlikti arba jaučiasi esą menkesni už kitus. Atjautė pagrindinį veikėją Kristoferį dėl jo negebėjimo orientuotis nepažįstamose erdvėse, ir vienas mažesnis berniukas prisipažino, kad jam taip pat sukasi galva, kai pakeliui iš mokyklos reikia pereiti didelę sankryžą, tada turi itin sukaupti drąsą ir tvardytis, kad iš baimės vidury gatvės neiškrėstų kokios nesąmonės.

Atėjo birželis, ir Aleksas pakvietė Egį į svečius – apsilankyti jo tėvų name viename iš tolimesnių Vilniaus mikrorajonų. Kvietimą Egis mielai priėmė, mat labai norėjo pažaisti Alekso kompiuteriu, apžiūrėti didelį draugo namą, ir koks buvo džiaugsmas, kai Alekso mama pasiūlė pernakvoti.

Mūrinis namas buvo trijų aukštų, bet Alekso šeima – tėtis, mama ir trys sūnūs – gyveno tik pirmame. Antrame ir trečiame aukštuose buvo svečių kambariai. Juos Alekso tėvai nuomojo turistams ir kitiems žmonėms, kuriems prireikdavo nakvynės. Šie į namą patekdavo laiptais iš kitos pusės. Aplinka buvo graži, apželdinta, lauke – sūpynės, pavėsinė, suoleliai, visa nemaža teritorija aptverta tvora. Kieme stovėjo keli Alekso tėvų ir svečių automobiliai.

– Kai kurie atvyksta ir vienai nakčiai ar netgi kelioms valandoms, – mirktelėjo draugui Aleksas.

Egis gūžtelėjo.

Apie vidurnaktį, iki soties prisižaidusius kompiuterinių žaidimų, prisitriauškusius traškučių ir pasižiūrėjusius kovinį filmą, Alekso mama paragino gultis miegoti. Nusimovęs kelnes, Egis gėdydamasis po jomis pakišo nešvarias ir suplyšusias savo kojines.

– Palauk, dar negulk, – vienomis trumpikėmis likusiam draugui mostelėjo Aleksas. – Einam, kai ką parodysiu.

Basomis berniukai nutykino kilimine danga išklotu koridoriumi iki durų ir jas atidarę pateko į laiptinę. Ten, šaltu cementu stypčiodami ant pirštų galiukų, pakilo į antrą aukštą ir atsidūrė svečiams skirtoje namo dalyje. Koridoriuje prie kambarių durų blausiai degė naktinės lempelės. Aleksas tykino nuo numerio prie numerio, vis pasiklausydamas, o Egiui neliko nieko kita, kaip tik sekti iš paskos, spėliojant, nejaugi draugas sumanė įsilaužti į kurį nors kambarį, ir būgštaujant, kad juos pusnuogius kas nors pamatys. Jis bandė pašnibždomis klausti draugo, ką jiedu čia veikia, bet Aleksas tik sumojavo ranka ir prispaudė pirštą prie lūpų.

Paskui jiedu pakilo į trečią aukštą, ir čia prie vienų durų Aleksas ilgėliau stabtelėjo įsiklausydamas. Jo veidą nušvietė atradėjo šypsena. Jis ženklu parodė Egiui taip pat priglausti ausį prie durų.

Už durų girdėjosi kimios aimanos ir dejonės, ir Egis suprato, kad juos skleidžia kambaryje esantys vyras ir moteris. Jis nudūrė žvilgsnį žemyn, kiek pastovėjo, paskui klausiamai pažvelgė į draugą, kurio didelės pražiotos lūpos iš susijaudinimo vos matomai virpėjo. Bestovėdamas pajuto, kad ir jo paties pulsas pasidarė tankesnis, krūtinę užliejo šilta banga, gomuriu ėmė kilti kažkoks keistas salsvas šleikštulys. Apsisukęs berniukas leidosi atgal, po minutėlės jį pasivijo ir Aleksas.

– Ko pabėgai? – dusliai paklausė.

– Man neįdomu, – atsakė Egis.

Grįžę į Alekso kambarį, abu atsigulę tylėjo, ir prieblandoje Egis pamatė, kaip kitame kambario gale ilga kaip voro koja Alekso ranka palenda žemyn po antklode ir ten ima ritmiškai judėti.

 

●

 

Stovykloje gyveno nameliuose, kambaryje po du. Egį apgyvendino su protingiausiu dienos centro dešimtmečiu berniuku, kuris visus vargindavo šnekomis apie kosmosą ir dalelių fiziką. Jį augino tėvas, o motina užsienyje uždarbiavo.

Dienomis sportuodavo, eidavo prie jūros, valgydavo ir melsdavosi, o po vakarienės prie laužo vykdavo spektaklio repeticijos, tiksliau, pokalbiai apie būsimą spektaklį, nes kol kas jie dar nieko nevaidino, ir Egis dėl to labai džiaugėsi, nes visai nenorėjo būti pagrindiniu herojumi.

Tą vakarą Žvilgė perskaitė skyrių apie Kristoferio kelionę iš mažo miestelio į Londoną ieškant savo mamos, kuri visai nebuvo mirusi, kaip pamelavo tėtis, o tik išvažiavo gyventi kitur. Per didžiausius vargus Kristoferis rado mamą ir apsigyveno pas ją, bet jos naujasis vyras tuo nebuvo patenkintas.

– Kaip manote, ką jaučia žmogus, kai netenka namų? Ar esate kada nors pasijutę taip, kad nežinojote, kur jūsų namai? Ką jums reiškia namai? – klausinėjo spektaklio režisierė, o jos veidas gražiai spindėjo laužo šviesoje.

Vaikai tylėjo. Pagaliau Mariana tarė:

– Manau, kad namai – ten, kur tu gali jaustis saugus, kur tave myli ir supranta, neverčia daryti, ko nenori, nepyksta arba susitaiko.

Po truputį ėmė kalbėti ir kiti. Įsišnekėjo apie tai, kiek daug drąsos prireikė Kristoferiui pasiryžti vienam keliauti į Londoną, kai jį gąsdina bet kokios naujos vietos, ir koks bjaurus yra naujasis mamos draugas, kuris Kristoferiui girdint sako, kad berniukui negalima čia pasilikti.

– O kokių norėtumėt namų, jeigu galėtumėt pakeisti savo gyvenimą? Kokius namus susikursite patys ateityje? Kas dar nieko nepasakė?

– Egis nieko nepasakė, kaip visada, – apsidairiusi riktelėjo Mariana. – Jis neseniai pakeitė namus, persikraustė gyventi į Vilnių. Bet kur jis yra?

– Jis sėdėjo prie manęs, bet kažkur dingo, – atsiliepė protingasis dešimtmetis. – Nepastebėjau, kada nuėjo, nes danguje ieškojau Marso.

Mariana su keliomis mergaitėmis tuojau šoko ieškoti, ir netrukus visi pasklido po stovyklavietę, šūkčiodami dingusiojo vardą.

Po valandėlės, apieškojus visą stovyklos teritoriją ir Egio niekur neradus, Žvilgė ramiai paaiškino paauglių grupės vadovei:

– Taip gali nutikti. Tai labai paveiki metodika, jos metu atgyja seniau patirti sukrėtimai, todėl galutinio rezultato kartais neįmanoma prognozuoti.

– Kokio rezultato? – griežtesniu balsu paklausė vadovė.

– Na, spektaklio, aš, žinoma, kalbu apie būsimą spektaklį.

– Dingo vaikas, o jūs – apie spektaklį!

– Jis jau nebe vaikas, o beveik vyras, – pažymėjo jaunoji menininkė, – ir tai, ką jis dabar turi savyje įveikti, yra išprovokuota spektaklio kūrimo proceso ir gali turėti didelį poveikį jo brendimui bei savivokai ateityje. Tai išbandymas. Leiskime jam pabūti vienam.

– Aš atsakinga už vaikų saugumą, Žvilge, ir dabar mes tiesiog turime jį surasti. Toks artimiausias siektinas rezultatas, – nukirto socialinė darbuotoja.

 

●

 

Egis greitai žingsniavo pušynu, paskui takeliu per kopas, sparčiai toldamas nuo stovyklavietės ton pusėn, kur žinojo esant jūros tiltą. Neįsivaizdavo, kodėl patraukė būtent ten, bet kojos, regis, pačios jį nešė. Jūra buvo tamsi, nelabai banguota, tik kartkartėmis akį patraukdavo viena kita balta bangos ketera, supurslodama kaip muilo putos šiltoje vaikystės vonioje. Už savęs girdėjo tolstančios stovyklavietės garsus, bet neatsigręžė pasižiūrėti į mąžtančius žiburius, lyg genamas skubėjo į priekį. Prie gelbėjimo posto, greta apverstų valčių, miegodami stypsojo kirai. Berniukas ryžtingai sieksniavo žingsniais pajūrio smėlį, įsivaizduodamas esąs Kristoferis, kuris leidžiasi į svarbią savo gyvenimo kelionę.

Pasiekęs tiltą, bėgte nubėgo iki jo galo ir ten kiek pasėdėjo, žiūrėdamas į tamsą ir klausydamasis jūros šniokštimo. Tada perlipo per turėklą ir atsistojo ant atbrailos. Jis tikrai pakankamai drąsus tai padaryti. Jūra viliojo, atrodė šilta kaip vonia, į kurią mama jam prileido muilo putų. Čia tikriausiai daug žuvies, dingtelėjo jam mintis. Kadaise, visai mažiuką, tėvas jį buvo išmokęs žvejoti. Tada dar taip smarkiai negėrė. Kažin ar Baltijos jūroje gyvena auksinė žuvelė, kuri galėtų išpildyti tris norus? „Nebūk lūzeris, – mintyse išgirdo tėvo balsą, – bus čia tau auksinė žuvelė! Kiek tau metų?“

„Keturiolika“, – mintyse atsakė tėvui.

– Va jis, va ten! Vadove, žiūrėkit! Tilto gale!

Tikriausiai jis neišgirdo balsų, bet instinktyviai pasukęs galvą į krantą pamatė žiburiuojant mobiliųjų telefonų švieseles, kurios šmėsčiojo aukštyn ir žemyn kaip šokantys birželio jonvabaliai. Tada įsiręžė, užsimerkė, pritūpė, pasirengdamas šuoliui – grįžimui namo.

„Nebūk lūzeris, – mintyse išgirdo draugišką švepluojantį Alekso supeikimą ir paraginimą. – Pasistenk.“

Egis dar kartą pasuko galvą į krantą ir pro ašaras pamatė, kaip krante jonvabalių švieselės priartėja vienos prie kitų, drauge sudarydamos kiek nelygų, vietomis įtrūkusį širdies pavidalą.

– Egiiiiiii! – išgirdo šaukiant choru. – Sugrįįįįžk!

O tiltu link jo kažkas bėgo. Mariana.

Egis pajuto dūrį į širdį. Viena ranka nusišluostė ašaras. Giliai įkvėpė. Vėl atsukęs jūrai nugarą, prisilaikydamas už turėklų, pritūpė, tada ėmė palengva visu kūnu leistis žemyn, drebančiomis rankomis įsikibęs į tilto atbrailą. „Nebūk lūzeris“, – ausyse spengė vienintelė mintis.

Prie tilto galo atbėgusi drąsioji Kolumbijos metisų palikuonė pamatė, kaip įsikibęs iš visų jėgų prie tilto atbrailos prisitraukia ir vėl nutolsta liaunutis kūnelis, kaip tamsoje pradingsta ir vėl iškyla jos herojaus randas. Praradusi amą, ji tirtėdama tik žiūrėjo ir skaičiavo prisitraukimus. Jų buvo lygiai tiek, kiek jai metų – keturiolika.