Joan Larkin: kūnas mano kūne
Amerikiečių poetė, rašytoja Joan Larkin (g. 1939) priklauso moterų kartai, slėpusiai savo tikrojo „aš“ transformacijas dėl visuomenės primetamų tradicinių normų ir priešpriešų. Būtent poeziją ji laikė galimybe, padedančia praskleisti „begėdiškos“ savo tapatybės užsklandą. Ankstyvąją kūrybą įrėminusi griežta soneto forma, gausia metaforų, vėliau, išpopuliarėjus verlibrui (ypač Larkin paveikė Adrienne Rich ir Allenas Ginsbergas), atrado natūralų būdą prabilti apie savo seksualinę tapatybę.
Po dviejų heteroseksualinių santuokų Larkin homoseksualumo atsiskleidimas pirmiausia buvo vidinis, ieškant nekonformistiškos laikysenos normatyviame pasaulyje.
Aštuntajame dešimtmetyje Larkin tapo viešai matoma lesbiete feministe, įkūrusia leidyklą „Out & Out Books“, prisidėjo prie proveržį padariusių antologijų, tokių kaip „Amazonės poezija“ (1975) ir „Šiandieninė gėjų ir lesbiečių poezija“ (1988). Ši veikla padėjo poetei telkti būtent tą bendruomenę, kurios dalimi ji tapo.
Dabar devintąją dešimtį bebaigianti Joan gali žvelgti į savo penkiasdešimties metų karjerą, kurioje – esė, dramos, vertimai ir penkias poezijos knygas vainikuojantis naujausias rinkinys „Senas pradingėlis” (Old Stranger, 2024). Nors Joan skaitytojų rinkiniais nelepina – „Mėlynąjį Hanumaną“ (Blue Hanuman) ir „Seną pradingėlį“ skiria visas dešimtmetis, – kiekviena knyga stebina poetės plunksnos meistryste, pribloškia nuoširdumu, gebančiu priartinti prie išgyvenimų branduolio. Toldama nuo senų patirčių (abortas, išprievartavimas, persileidimas, alkoholizmas), kurios laikui bėgant tampa mažiau skausmingos, ji ir toliau rašo jusliškumo kalba, ieškodama atodangų bendražmogiškoms patirtims. Poetė lieka ištikima savo pradinei teritorijai – liudijimui. Dažnai liudijimas yra perleistas per šalto, net juodojo humoro filtrą, šis leidžia autorei neužstrigti savigailiškose išpažintinėse būsenose. Joan savo poezijoje išlaiko įsipareigojimą sakyti tiesą, neornamentuota ir ne(pa)klaidinančia kalba geba asmeninį prisipažinimą – išsiviešinimą – paversti universalia patirtimi.
Žavėdamasi Joan balso unikalumu, įgalinančiu žmogaus pažeidžiamumą pamatyti kaip stiprybę, kviečiu susipažinti su eilėraščių vertimais iš naujausio rinkinio ir iš ankstesnio kūrybinio laikotarpio.
Vertėja
Liaukis
Nekenčiu, kai
nepaklaususi
pripili man stiklinę.
Visada mėgau
po truputį
lėkštėje,
puodelyje
kiaušinį, kai
šalia jo nėra nieko
apelsiną
greta
peilio
kai kavos
puodelis
ne sklidinas
pavienes spalvas
oranžinę alavo juodą
porceliano glazūrą ant indų
mėlyną servetėlę.
Nenoriu suplakti visko
į vieną. Nekenčiu
kai pramuši mano kiaušinį.
Nekenčiu, kai viską nusūdai
kai į kavą
pripili pieno.
Akimirksniu
susiriečiau dvilinka, ėmiau leisti garsus.
Nėra kaip apgręžti šio tamsaus klano,
merkiančio keleivio sėdynę.
Kraujo daugiau nei mėnesinių ir per vėlu:
mano kreminė vestuvių suknelė, tavo
draugo violončelė aidinčioj koplyčioj
dabar jau praeitis, tolstantys tėvai
lyg kelias galinio vaizdo veidrodėlyje.
Šlapias sijonas prilipęs prie sėdynės.
Tas žudantis skausmo kumštis,
kai išstorėjusi gleivinė iš mano vidaus
išstūmė negyvą ląstelių gniužulą,
tarsi priėmusi sprendimą –
tai, kam pati nesiryžau
savo somnambuliškame gyvenime,
nebent įskaičiuotume atvejus,
kai dėdavau į kojas. Taip ir
matau tave bežadį už vairo,
kai, visas įsitempęs, staiga
pasuki į tvieskiančią degalinę, –
paskutinė stotelė prieš ilgą kelionę.
Senas pradingėlis
Kai prapuolęs anglinio plieno
peilis atsirado stalčiuje,
tarsi niekada nebūtų dingęs, –
támsios kriaunos, trijulė nikelio
kniedžių lyg Plutono mėnuliai,
ta pati plona dėmėta geležtė, –
atsidusau, sumurmėjau kažką,
siekiau seno pradingėlio. Kliudžiau
aštrią briauną. Vikrus, pomidorus
jis paversdavo blizgiomis riekėmis,
kauburėliais bazilikus, mėsai
nuleisdavo kraują. Mano
lėkštėj jis žarstė džiaugsmą,
tvarsčiui ant žaizdos raustant.
Kūnas mano kūne
Nemato savęs, jo liežuvis
tabaluoja ant gembės. Kūnas
mano kūne svyruoja lyg durys,
išbrinkusios per šlapymetį. Kūnas
manyje – kaip atžagari pirštai. Šuns
skrandžiu, tas šuniškas įprotis
atliekoms. Jis drimba, miega,
jam dygsta aštrus dantukas.
Mieliau renkasi įvardį ji. Jam
šlykštus eterio tvaikas. Norėtų
kvėpuoti kaip lig tol, kai bandydamas
pasprukti nuo tos popietės Pragaro Virtuvės
rajone stačia galva pasileido iš
trečio aukšto laiptais žemyn gatvėn.
Jam jau iki kaklo savigraužos.
Nekaltina jų, bet norėtų iškelti
tą gaišeną į dienos šviesą. Nori,
ko ir visi kiti kūnai, – pabusti po
žvaigždėm ir gurkštelti vėjo,
kol maitvanagiai žemai šakose šnypščia.
Noras
Ji nori namo, pilno puodelių ir lesbiečių dvasių
iš praėjusio šimtmečio; aš noriu švarutėlio
buto, greito kompiuterio. Ji nori malkinės krosnies,
trijų kubų uosmedžio, kirvio; aš noriu
paprastos dujinės. Ji nori išrikiuotų stiklainių:
avižos, kalendra, tirštas žalias aliejus;
aš noriu nieko nekaupti. Ji nori kvapiklių,
patalų, skiautinukų, albumų. Velslio koledžo
susitikimų. Aš noriu blizgančių grindlenčių
tarytum upė. Ji nori krevečių, pikantiško ir sūraus;
ji nori šokolado. Aš noriu iš raku dubenėlio
garuojančių ryžių. Ji nori ožkų,
vištų, vaikų. Maitinimo ir verkšlenimo. Aš noriu
vėjo nuo upės, gaivinančio erdvius kambarius.
Ji nori gimtadienių, teatrų, vėliavų, bijūnų.
Aš noriu kalbėti be užuolankų. Ji nori motiniško
švelnumo. Lytėjimo, kaip pirmykštės upės.
Aš noriu guvaus it lapė moters šmaikštumo.
Ji mieste, bebaigianti savo
darbus; aš kaimelyje, su šunimi, iki vėlumos
klausausi vėjo varpelių dzingsėjimo, galvodama
apie dvylika metų norėjimų, atskirai ir kartu.
Bučiavomės visą savaitgalį; norim,
už šimto mylių, bandyti viską ir vėl.
Vertė Miglė Domašiūtė