Joan Larkin: kūnas mano kūne

 

Amerikiečių poetė, rašytoja Joan Larkin (g. 1939) priklauso moterų kartai, slėpusiai savo tikrojo „aš“ transformacijas dėl visuomenės primetamų tradicinių normų ir priešpriešų. Būtent poeziją ji laikė galimybe, padedančia praskleisti „begėdiškos“ savo tapatybės užsklandą. Ankstyvąją kūrybą įrėminusi griežta soneto forma, gausia metaforų, vėliau, išpopuliarėjus verlibrui (ypač Larkin paveikė Adrienne Rich ir Allenas Ginsbergas), atrado natūralų būdą prabilti apie savo seksualinę tapatybę.

Po dviejų heteroseksualinių santuokų Larkin homoseksualumo atsiskleidimas pirmiausia buvo vidinis, ieškant nekonformistiškos laikysenos normatyviame pasaulyje.

Aštuntajame dešimtmetyje Larkin tapo viešai matoma lesbiete feministe, įkūrusia leidyklą „Out & Out Books“, prisidėjo prie proveržį padariusių antologijų, tokių kaip „Amazonės poezija“ (1975) ir „Šiandieninė gėjų ir lesbiečių poezija“ (1988). Ši veikla padėjo poetei telkti būtent tą bendruomenę, kurios dalimi ji tapo.

Dabar devintąją dešimtį bebaigianti Joan gali žvelgti į savo penkiasdešimties metų karjerą, kurioje – esė, dramos, vertimai ir penkias poezijos knygas vainikuojantis naujausias rinkinys „Senas pradingėlis” (Old Stranger, 2024). Nors Joan skaitytojų rinkiniais nelepina – „Mėlynąjį Hanumaną“ (Blue Hanuman) ir „Seną pradingėlį“ skiria visas dešimtmetis, – kiekviena knyga stebina poetės plunksnos meistryste, pribloškia nuoširdumu, gebančiu priartinti prie išgyvenimų branduolio. Toldama nuo senų patirčių (abortas, išprievartavimas, persileidimas, alkoholizmas), kurios laikui bėgant tampa mažiau skausmingos, ji ir toliau rašo jusliškumo kalba, ieškodama atodangų bendražmogiškoms patirtims. Poetė lieka ištikima savo pradinei teritorijai – liudijimui. Dažnai liudijimas yra perleistas per šalto, net juodojo humoro filtrą, šis leidžia autorei neužstrigti savigailiškose išpažintinėse būsenose. Joan savo poezijoje išlaiko įsipareigojimą sakyti tiesą, neornamentuota ir ne(pa)klaidinančia kalba geba asmeninį prisipažinimą – išsiviešinimą – paversti universalia patirtimi.

Žavėdamasi Joan balso unikalumu, įgalinančiu žmogaus pažeidžiamumą pamatyti kaip stiprybę, kviečiu susipažinti su eilėraščių vertimais iš naujausio rinkinio ir iš ankstesnio kūrybinio laikotarpio.

Vertėja

 

 

Liaukis

 

Nekenčiu, kai

nepaklaususi

pripili man stiklinę.

 

Visada mėgau

po truputį

lėkštėje,

puodelyje

 

kiaušinį, kai

šalia jo nėra nieko

apelsiną

greta

peilio

 

kai kavos

puodelis

ne sklidinas

 

pavienes spalvas

oranžinę   alavo   juodą

 

porceliano glazūrą ant indų

mėlyną servetėlę.

 

Nenoriu suplakti visko

į vieną.   Nekenčiu

kai pramuši mano kiaušinį.

Nekenčiu, kai viską nusūdai

kai į kavą

pripili pieno.

 

 

Akimirksniu

 

susiriečiau dvilinka, ėmiau leisti garsus.

Nėra kaip apgręžti šio tamsaus klano,

merkiančio keleivio sėdynę.

Kraujo daugiau nei mėnesinių ir per vėlu:

mano kreminė vestuvių suknelė, tavo

draugo violončelė aidinčioj koplyčioj

dabar jau praeitis, tolstantys tėvai

lyg kelias galinio vaizdo veidrodėlyje.

Šlapias sijonas prilipęs prie sėdynės.

Tas žudantis skausmo kumštis,

kai išstorėjusi gleivinė iš mano vidaus

išstūmė negyvą ląstelių gniužulą,

tarsi priėmusi sprendimą –

tai, kam pati nesiryžau

savo somnambuliškame gyvenime,

nebent įskaičiuotume atvejus,

kai dėdavau į kojas. Taip ir

matau tave bežadį už vairo,

kai, visas įsitempęs, staiga

pasuki į tvieskiančią degalinę, –

paskutinė stotelė prieš ilgą kelionę.

 

 

Senas pradingėlis  

 

Kai prapuolęs anglinio plieno

peilis atsirado stalčiuje,

tarsi niekada nebūtų dingęs, –

támsios kriaunos, trijulė nikelio

kniedžių lyg Plutono mėnuliai,

ta pati plona dėmėta geležtė, –

atsidusau, sumurmėjau kažką,

siekiau seno pradingėlio. Kliudžiau

aštrią briauną. Vikrus, pomidorus

jis paversdavo blizgiomis riekėmis,

kauburėliais bazilikus, mėsai

nuleisdavo kraują. Mano

lėkštėj jis žarstė džiaugsmą,

tvarsčiui ant žaizdos raustant.

 

 

Kūnas mano kūne 

 

Nemato savęs, jo liežuvis

tabaluoja ant gembės. Kūnas

mano kūne svyruoja lyg durys,

išbrinkusios per šlapymetį. Kūnas

manyje – kaip atžagari pirštai. Šuns

skrandžiu, tas šuniškas įprotis

atliekoms. Jis drimba, miega,

jam dygsta aštrus dantukas.

Mieliau renkasi įvardį ji. Jam

šlykštus eterio tvaikas. Norėtų

kvėpuoti kaip lig tol, kai bandydamas

pasprukti nuo tos popietės Pragaro Virtuvės

rajone stačia galva pasileido iš

trečio aukšto laiptais žemyn gatvėn.

Jam jau iki kaklo savigraužos.

Nekaltina jų, bet norėtų iškelti

tą gaišeną į dienos šviesą. Nori,

ko ir visi kiti kūnai, – pabusti po

žvaigždėm ir gurkštelti vėjo,

kol maitvanagiai žemai šakose šnypščia.

 

 

Noras

 

Ji nori namo, pilno puodelių ir lesbiečių dvasių

iš praėjusio šimtmečio; aš noriu švarutėlio

buto, greito kompiuterio. Ji nori malkinės krosnies,

trijų kubų uosmedžio, kirvio; aš noriu

paprastos dujinės. Ji nori išrikiuotų stiklainių:

avižos, kalendra, tirštas žalias aliejus;

aš noriu nieko nekaupti. Ji nori kvapiklių,

patalų, skiautinukų, albumų. Velslio koledžo

susitikimų. Aš noriu blizgančių grindlenčių

tarytum upė. Ji nori krevečių, pikantiško ir sūraus;

ji nori šokolado. Aš noriu iš raku dubenėlio

garuojančių ryžių. Ji nori ožkų,

vištų, vaikų. Maitinimo ir verkšlenimo. Aš noriu

vėjo nuo upės, gaivinančio erdvius kambarius.

Ji nori gimtadienių, teatrų, vėliavų, bijūnų.

Aš noriu kalbėti be užuolankų. Ji nori motiniško

švelnumo. Lytėjimo, kaip pirmykštės upės.

Aš noriu guvaus it lapė moters šmaikštumo.

Ji mieste, bebaigianti savo

darbus; aš kaimelyje, su šunimi, iki vėlumos

klausausi vėjo varpelių dzingsėjimo, galvodama

apie dvylika metų norėjimų, atskirai ir kartu.

Bučiavomės visą savaitgalį; norim,

už šimto mylių, bandyti viską ir vėl.

 

Vertė Miglė Domašiūtė