Pagiriamasis žodis Kardashianų klanui

Dar nesu sutikusi nė vieno armėnų kilmės lietuvio, kuris nebūtų menininkas. Artūras Manukianas, Andrius Arutiunianas, net mano bendravardė operos solistė Rosana Štemanetian – vienintelė Rosana, kurią šiek tiek pažįstu. Gal todėl armėniška genealogija man visada atrodo ne kaip etninė kilmė, o kaip estetinė kategorija.

Kažkada juokaudavau, kad savaitgaliais, pasiekusi absoliutų kultūrinio nuovargio dugną, netikėtai pagaunu save žiūrinčią Kardashianų realybės šou ištraukas. Iš bendro (ne)išprusimo žinau visų seserų vardus ir pavardes, nes šioje šeimoje jų dvi – Kardashian ir Jenner. Žinau patėvio istoriją, Bruce’o Jennerio transformaciją į Caitlyn. Žinau apie tėvą Robertą Kardashianą, liūdnai pagarsėjusio O. J. Simpsono advokatą.

Tačiau pastaruoju metu šios laidos ištraukos man tapo nebe ironijos objektu, o komfortą suteikiančiu šou. Mane domina smulkios jų gyvenimo detalės, o ne dramos ar konfliktai. Labiausiai patinka tos scenos, kuriose nieko ypatingo nevyksta: nepriekaištingi makiažai, pastelinių spalvų drabužiai, prabangūs namai, minkštos sofos, žemo registro (vocal fry) monotoniškas kalbėjimas. Jos sėdi rankose su tobulu manikiūru laikydamos naujausius telefonus, – šių prabangos net nebeįmanoma apibrėžti, nes mes visi turime tuos pačius, – ir tiesiog kalbasi. Net jei nemokėčiau anglų kalbos, tai vis tiek mane veiktų kaip hipnotizuojantis kobros šokis.

Autorės koliažas

Ir tada pradėjau galvoti: kodėl tiek daug žmonių jas niekina? Kodėl jos taip lengvai paverčiamos tamsos, banalumo, kvailybės, konsumerizmo ir moralinio nuopuolio simboliu? Jos nerodo jokio itin blogo pavyzdžio. Priešingai – šeimos vertybės čia beveik perdozuotos: motinystė, buvimas kartu, vaikai, anūkai, rūpestis, lojalumas. Jos atrodo kaip mylinčios mamos, gerbiančios savo vadybininkę motiną. Jos gedi mirusio tėvo ir nuolat grįžta prie jo šviesaus atminimo. Jos religingos, gerbia savo armėnišką kilmę, aktyviai kalba apie armėnų genocido pripažinimą. Tai eilinės dirbančios moterys. Daugiavaikės. Dažnai vienišos. Beveik visos išsiskyrusios. Taip, Kim šlovės valanda išmušė po paviešinto pornografinio vaizdo įrašo. Na ir kas? Atrodo, daug didesnis nukrypimas tai stebėti ir platinti. Bet čia jau ne jos etinė teritorija. Čia svetima problema, primesta kaip stigma. Šio realybės šou moralinės pamokos beveik tokios pačios kaip „Namelio prerijose“: svarbiausia – šeima yra ašis, apie kurią sukasi visas pasaulis, o gyvenimas, kad ir koks būtų prabangus ar viešas, vis tiek pilnas ligų, skyrybų, netekčių, nesėkmių, bandymų pradėti iš naujo ir nuolatinio darbo su savimi. Tik vietoj prerijų čia – Los Andželo vilos, vietoj rankomis siūtų suknelių – „Skims“, o vietoj pamokslų apie Dievą – terapinis žodynas, bet pati struktūra iš esmės ta pati: išgyventi, laikytis kartu ir kaip nors neprarasti žmogiškumo sistemoje, kuri nuolat bando tave paversti vien tik gašliu kapitalistiniu reginiu.

Jos stresuoja, nerimauja, kalba apie panikos priepuolius, psichinę sveikatą. Jos suka milijoninius verslus, reklamuoja viską – nuo liekninančių arbatų iki šalių. Aš, žinoma, nesu ta, kuri turėtų moralinę teisę dėl to teisti – ypač turint omeny mano pačios simpatijų architektūrą. Mano Džefriukas, Jeffree Staras, taip pat mėgsta pasišildyti Kardashianų šviesoje. Nuoširdžiai pasimėgavo internetiniu gandu, esą būtent dėl jo įvyko Kim ir Kanye skyrybos, esą jis buvo slaptas Kanye Westo meilužis. Prieš keletą metų jis bandė gauti jų dėmesio kritikuodamas Kylie kosmetiką, nors visai neseniai buvo apimtas ekstazės gavęs iš jos nemokamą viešinimo pakuotę. Aptikęs, kad jam specialiai pagamino automobilio kvapiklį su jo atvaizdu, džiaugėsi kaip vaikas ir lakstė po namus, demonstruodamas jį savo šunims.

Na ir kas, kad Kendall nemoka pjaustyti agurko. Na ir kas, kad Kylie neįžlibina, ar jos mama rankose laiko paršiuką ar viščiuką. Na ir kas, kad Kim milijoną kartų neišlaiko teisės pagrindų egzamino, to paties, kurį ji galėtų ramiai ignoruoti visą likusį gyvenimą. Ji galėtų sėdėti namuose, skaičiuoti pinigus, rezervuotis naujas veido procedūras ir gyventi tame idealiame, saugiame burbule. Bet ne – ji užsispyrusiai vėl ir vėl ruošiasi laikyti egzaminą, samdosi korepetitorius, kankinasi, renkasi nesėkmės galimybę vietoj komforto. Tai, mano akimis, yra daug radikaliau nei bet koks tobulas kūnas ar milijonai sąskaitoje. Tai – noras kažką įrodyti ne auditorijai, o sau.

O labiausiai iš viso klano man patinka geroji samarietė Khloé Kardashian. Ji – ta, kuriai nuo pat pradžių tenka sunkesnė lemtis. Žiauriai išduota pirmojo vyro Lamaro Odomo, vis tiek jį slaugė, kai po perdozavimo gulėjo ištiktas komos. Vėliau beveik įsivaikino jo neįgalų sūnų iš ankstesnių santykių ir juo rūpinosi. Kitas partneris, Tristanas Thompsonas, ją viešai išdavė net kelis kartus, beveik metodiškai, bet ji vis tiek stengiasi, kad tėvas bent minimaliai funkcionuotų bendrų vaikų gyvenime. Ir dar – jai tenka tas senas, patriarchalinis „bjauriosios ir storosios sesers“ vaidmuo. Nors objektyviai ji visada atrodė visiškai gerai, ji nuolat buvo lyginama, matuojama, taisoma, kaltinama, kad neatrodo kaip vyresnės seserys. Netgi sklandė gandai, kad jos biologinis tėvas esąs O. J. Simpsonas. Pažiūrėjus į jos nuotraukas, akivaizdu, kad ji panaši į savo amžinatilsį armėnų kilmės tėvą, tiesiog jos bruožai neatitinka vieno siauro grožio šablono. Bet būtent dėl to jos tapatybė buvo sistemingai ardoma, kritikuojamas veidas, kūnas, kilmė – iki ašarų, iki savęs pavertimo tvarkingu plastikiniu bonsu. Vien todėl, kad taip gerai atrodo žiniaraštininkų puslapiuose, „X“ platformos gijų ekranuose, instagramo konspiracijų paskyrose.

Žinoma, tūlas „Šiaurės Atėnų“ skaitytojas čia jau gal kilstelėtų antakį ir pasakytų kažką iš viršaus: na, gerai, gal jos ir nėra moraliai puolusios, bet juk jos, matyt, kvailos. Ir čia man neišvengiamai iškyla scena iš septintojo dešimtmečio, kai Woody Allenas su akivaizdžiu pasimėgavimu ir pašaipa klausia modelio Twiggy, koks jos mėgstamiausias filosofas. Klausimas pateikiamas kaip spąstai, tačiau ji apsuka situaciją, paklausdama jo paties: o koks tavo? Ir staiga tas tariamas intelektualinis autoritetas ima mekenti, kažką burbėti apie „vokiečius“. Publika juokiasi. Šaunuolis Woody – toks protingas, toks sąmojingas, toks intelektualus. Beje, vėliau vedęs savo podukrą. Bet čia jau, matyt, nebe filosofijos, o „asmeninio gyvenimo“ klausimas.

Ir tada norisi paklausti labai banaliai: ar tikrai protas privalo eiti atskirai nuo moralės? Ar intelektualinis prestižas automatiškai atleidžia nuo etinės atsakomybės? Apšvietos tradicija, beje, sakytų, kad taip – protas gali būti autonomiškas, švarus, nepriklausomas nuo kūno, geismo ir elgesio. Bet postmodernybė, ypač prancūziškoji, jau seniai parodė, kad šitas atskyrimas yra patogus mitas. Kad protas niekada nėra neutralus, kad jis visada įsišaknijęs galioje, lytyje, klasėje, kūne. Kad grožis, kvailumas ir moralė nėra atskiros lentynos, o vienas kitą dengiantys diskursai. Todėl kai Kardashianų klano moterys vadinamos kvailomis, iš esmės kalbama ne apie jų intelektą, o apie tai, kad jos nevaidina „teisingo“ proto teatro. Jos nekalba taip, kaip tikimasi. Jos neįkūnija vyriško, asketiško, šiek tiek neurotiško genijaus mito. Jos egzistuoja su pabrėžtinai moteriškais kūnais, emocijomis, šeima, nerimu, verslu ir kamera. Ir galbūt tai labiausiai erzina. Ne jų tariamas kvailumas, o tai, kad jos išdrįsta būti protingos, gal net pergudraujančios kitus ne pagal seną, patogią, morališkai skylėtą schemą.

Jei būtų gyvas Jeanas Baudrillard’as, aš jį visiškai ramiai pasisodinčiau ant sofos ir kartu su juo savaitgaliais žiūrėčiau Kardashianų realybės šou ištraukas. Be jokio ironijos pertekliaus, be nervingo kikenimo, be poreikio „demaskuoti“. Esu tikra, jam tai būtų ne kaltės jausmą keliantis popkultūros dugnas, o beveik patvirtinimo momentas. Juk jis visa tai jau buvo aprašęs. Jis jau buvo pasakęs, kad ateis laikas, kai bus nebeįmanoma atskirti reginio nuo realybės, įvykio nuo jo reprezentacijos, gyvenimo nuo jo dokumentavimo. Seserys Kardashian čia nėra nukrypimas – jos yra šio laiko simptomas. „Simuliakruose ir simuliacijoje“ Baudrillard’as rašė apie realybės šou kaip apie erdvę, kurioje nebeįmanoma pasakyti, kas yra „tikra“. Ne todėl, kad viskas būtų melas, o todėl, kad viskas tampa pernelyg tikra. Hiperrealybė. Gyvenimas, kuris ne imituoja realybę, bet ją pakeičia. Kardashianų atveju mes nebežiūrime į vaidmenis – mes žiūrime į žmones, kurie gyvena taip, tarsi kamera būtų natūrali jų nervų sistemos dalis. Kai jos išeina iš kadro dramatiškų įvykių metu, jas toliau filmuoja kitos, atsarginės kameros.

Vienas iš tų momentų, kuris galėtų ir jus įtraukti į šios šeimos orbitą ir paversti ją keistai įtraukiu reginiu – beveik antropologiniu tyrimu, – yra epizodas, kuriame Scottas Disickas, buvęs Kourtney vyras ir vis dar emociškai įaugęs į šeimos audinį veikėjas, kartu su Kim ir Khloé sugalvoja apgauti matriarchę Kris Jenner. Priežastis banali ir kartu tobula: ji šiek tiek pašiepė Khloé, kai ši prisipažino nelabai suprantanti šiuolaikinį meną. Ir tada jie padaro tai, kas galėtų būti tiesioginė scena iš situacijų komedijos. Jie sukuria neegzistuojantį menininką, pavadina jį Artu Vandelay – pseudonimu, pasiskolintu iš kultinio serialo „Zainfeldas“, kur personažas nuolat prisistatinėja šiuo vardu, kai nori apsimesti kažkuo, kas jis nėra. Architektas. Importuotojas. Eksportuotojas. Viskas tinka. Khloé savo garaže nutapo kelis paveikslus. Ne taip kaip Jacksonas Pollockas – ne cituodama, ne mėgdžiodama, o kažkaip netikėtai nuoširdžiai pasitaškydama. Trijulė juos įrėmina ir padovanoja mamai, tvirtindami, kad tai sparčiai kylančio ir sėkmės lydimo menininko Arto Vandelay darbai. Kris patiki. Žinoma, čia realybės šou, ir niekas nežino, kiek čia tiesos, kiek scenarijaus. Visa ši situacija kalba apie autoritetą, apie meno rinkos tuštumą, apie tai, kaip lengvai „vertė“ atsiranda kartu su vardu, kontekstu ir tinkamu tonu. Apie tai, kaip šiuolaikinis menas dažnai tampa ne patirties, o patikėjimo testu. Jei tiki – vadinasi, supranti. Ir čia seserys Kardashian netyčia pataiko į taikinį. Jos neišjuokia meno. Jos išjuokia mūsų poreikį jį įteisinti. Tai ne kvailumo, o labai tikslaus kultūrinio instinkto momentas. Gal net per tikslaus. Nes kai realybės šou pradeda taip taikliai reflektuoti meno lauką, darosi šiek tiek nejauku. Bet kartu – ir labai linksma.

Vienoje labai senoje „Pietų parko“ serijoje, kai Kardashianų realybės šou dar tik buvo prasidėjęs ir dar nebuvo tapęs nei industrija, nei gyvenimo forma, ši šeima jau buvo išjuokiama kaip vėlyvojo kapitalizmo mutacija. Ten buvo sujungti keli popkultūros nervai į vieną labai nemalonų mazgą. Vienas iš jų – sena, kone mitologizuota istorija apie tai, kad Markas Davidas Chapmanas skaitė Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“ ir neva būtent ši knyga jį paskatino nužudyti Johną Lennoną. Kitaip tariant – kultūra kaip nusikaltimo katalizatorius, tekstas kaip ginklas, skaitymas kaip motyvas. Serijoje vaikai mokykloje gauna užduotį perskaityti šią knygą ir yra iš anksto įspėjami, kad tai labai pavojinga, dviprasmiška, morališkai slidi knyga, galinti kažką viduje „sugadinti“. Jie ją perskaito ir, žinoma, neranda ten nieko itin baisaus. Todėl nusprendžia patys sukurti pačią šlykščiausią įmanomą knygą – tokią, kad žmonės skaitydami tiesiog fiziškai vemia. Ir būtent tai tampa fenomenu: knyga išperkama, skaitoma per televiziją, auditorijos vemia tiesioginiame eteryje, ir visi yra laimingi. Tobula satyra apie tai, kaip veikia masinė kultūra: ne turinys, o reakcija; ne mintis, o kūno spazmas.

Ir tada vienas pažeidžiamesnės psichikos skaitytojas šią knygą palaiko apreiškimu ir nusprendžia, kad seserys Kardashian, kaip simbolinė grėsmė kultūrai, turi būti sunaikintos. Tai, žinoma, „Pietų parko“ hiperbolė, bet ji pataiko labai tiksliai. Nes čia vėl kartojamas tas pats pavojingas mąstymo modelis: kaltinti objektą, o ne struktūrą. Nežiūrėti į sistemą, kuri gamina isteriją, o ieškoti simbolinio kūno, kurį būtų galima sunaikinti ir taip neva „išspręsti problemą“. Seserys Kardashian šioje schemoje tampa tuo pačiu, kuo anksčiau buvo knygos, muzika ar filmai – patogiu atpirkimo ožiu. Ne todėl, kad jos tokios galingos, o todėl, kad jos per daug matomos. Ir kai satyra ima flirtuoti su smurtinės fantazijos normalizavimu, pasidaro aišku, kad problema jau seniai nebe seserys Kardashian. Ji kyla iš mūsų negebėjimo atlaikyti savo pačių kultūrinius veidrodžius.

Kol kas seserys Kardashian man dar nieko nepardavė. Neįsiūlė nei fizinės prekės, nei kokio nors mentalinio produkto, kurį galėčiau sąžiningai atpažinti kaip paveikusį mano gyvenimą. Aš nenusipirkau Kylie lūpdažių, nenešioju „Good American“ džinsų, neperėmiau jokių jų gyvenimo būdo elementų kaip programos. Bet štai Khloé naujieji kukurūzų spragėsiai – keturi gramai baltymų, dvidešimt keturi doleriai už pakuotę – atrodo įtartinai skaniai ir netgi viliojančiai. Valgai spragėsius ir žiūri į kitų gyvenimą, kad nereikėtų gyventi savojo.