Vyskupė ir Tigras
Tamsa buvo tiršta kaip juodas aksomas, viską apgaubianti. „Paleisk dūmų mašiną, jei netiki šia naktimi. Palauk, kol įkais kaitinimo elementas – indikacinė lemputė parodys pasirengimą.“ Rūkas šliaužė per žemę, lyg ieškodamas prarastos sielos. Pro vienintelį šviesos šaltinį niūriame kraštovaizdyje – langą – sklido blyški mėnulio šviesa. Už jo regėjosi tik ūkanotos kalvos.
Vyskupė stovėjo kambaryje, apsirengusi paprasta naktine suknele, persmelkta sapno magijos. Ilgais pirštais ji spaudė kėdės atlošo briauną, kitoje rankoje laikė nuotolinio valdymo pultelį. Močiutė sėdėjo prie lango, nugarą atsukusi į ją, tarsi vienintelė šio sapno gyventoja. Ji buvo apsigaubusi megzta skara, kurios krašteliai krito žemyn kaip išblukusio paveikslo detalės.
„Man atrodo, ten kažkas yra už to kalnelio…“ – sušnabždėjo močiutė. Jos balsas drebėjo, tačiau ne iš baimės – greičiau iš ilgesio, iš ilgesio kažkam, kas dar neišaiškinta, neišjausta. Vyskupė žengė žingsnį artyn, norėdama paguosti, bet jos žingsnis nuskambėjo kaip atgarsio šešėlis be galo tuščioje erdvėje. „Nebijok, ten nieko nėra“, – ištarė ji ramiai, jos balsas aidėjo lyg tolimų varpų gaudesys. Tačiau viduje ji jautė, kad močiutės nerimas yra tarsi gyvas darinys, įsikibęs į kambario sienas.
Močiutė tylėjo, tik negiliai atsiduso, bet vyskupė galėjo prisiekti, kad jos rankos ant kelių nevalingai suvirpėjo, lyg gniaužtų nematomą rožinį. „Ten tikrai tikrai kažkas yra…“ – močiutė tarstelėjo vos girdimai, kaip maldą, kuria net pati abejoja, bet kurios negali liautis kartojusi. Staiga sapnas nutraukė save it nutrūkęs filmo kadras, o vyskupė prabudo. Realybėje nuotolinio valdymo pultelis gulėjo ant naktinio staliuko – ten, kur būdavo visada padėtas.
Ji atsimerkė, bet liko gulėti kelias akimirkas, stebėdama, kaip pro užuolaidų plyšį skverbiasi pilkšva rytinė šviesa. Sapno nuotrupos vis dar pleveno jos sąmonėje, bet dvasininkė stengėsi jas išsklaidyti. „Tai tik sapnas“, – mintyse kartojo ji, bet kažkas jos viduje tam prieštaravo.
Pakilusi iš lovos, ji jautė savo kūno šilumą, susimaišiusią su aušros vėsa. Išsivirė kavos Romos oro uoste pirktu itališku kavinuku, susipjaustė avokadą ir pasiskrudino duonos riekelę. Kiekvienas judesys buvo lyg ritualas, skirtas ne tiek rytui pradėti, kiek įtikinti save realybe. Kai atsigulė ant jogos kilimėlio ir pradėjo lėtai lankstyti kūną, pajuto, kaip sapno aidas vis dar švelniai sklando jos mintyse. Judesiuose, kurie natūraliai derėjo su maldos ritmu, ji atrado harmoniją – tarsi kiekvienas pratimas būtų tiltas, jungiantis žemės stabilumą ir kažkokį nenusakomą eterį.
Vėliau, po kelių valandų darbo prie kompiuterio, jos akys nuklydo prie lango. Parko vaizdas už lango buvo gaivus kontrastas sapno tamsai. Vaikas su riedlente raižė parką kaip paukštis, besimokantis skraidyti. Jo judesiai buvo kupini nerūpestingumo ir gyvenimo džiaugsmo, kuris vyskupę tarsi užbūrė. Kai ji išėjo į parką, berniukas drąsiai priėjo prie jos. Jo akyse žibėjo išdykusios ugnelės. „Norite pabandyti?“ – paklausė jis, laikydamas riedlentę iškeltą it trofėjų. Ji šyptelėjo, nors viduje jautė neryžtingumą, kurį retai tekdavo patirti. „Aš? Ant riedlentės?“ – mintyse nuskambėjo retorinis klausimas, tačiau jos smalsumas nugalėjo. Berniukas mokė ją laikyti pusiausvyrą, o vyskupė pirmą kartą po ilgo laiko juokėsi taip, lyg būtų pamiršusi pasaulio svorį. Jie šypsojosi, kai ji netyčia beveik nulėkė nuo riedlentės, ir berniuko džiaugsmas buvo toks nuoširdus, kad ji pagalvojo, jog šios akimirkos iš tiesų ir yra tikroji malonė.
Vaikštinėdama parku ir atsigaudama po netikėtai užplūdusio adrenalino, vyskupė prisiminė istoriją apie Motiejų Valančių, kuris savo rankomis čia buvo pasodinęs tuopų alėją, įveisęs sodą, augino tabaką ir daugiau nei dvidešimt rūšių vaistažolių. Nors iki mūsų dienų neišliko nė vienas to meto vaismedis, buvusio sodo vieta tebevadinama Valančiaus darželiu. „Galėčiau pastatyti čia savo vardu pavadintą skeitparką jaunimui“, – pagalvojo vyskupė, ranka tarsi nesąmoningai patikrindama, ar kišenėje vis dar yra jos nuotolinio valdymo pultelis.
Sugrįžusi į darbo kambarį, ji priėjo prie stiklinio gaubto, po kuriuo ilsėjosi kairysis Motiejaus Valančiaus batas. Šis senovinis artefaktas buvo lyg jos misijos ir tikėjimo simbolis – ji niekada nepamiršo, kieno pėdomis seka. Vyskupė atsargiai nuėmė dangtį ir švelniai paėmė batą. Jos akyse suvirpėjo liūdesys ir pagarba, o gal net ilgesys. Kažkur toli ji girdėjo močiutės balsą: „Ten tikrai tikrai kažkas yra…“ Ji užmerkė akis, bandydama įsiklausyti, bet girdėjo tik savo širdies plakimą. Kai atsimerkė, padėjo batą atgal ir uždengė jį stiklu, tarsi uždarydama ne tik praeitį, bet ir savo pačios abejones. Staiga bažnyčios varpų gaudesys užliejo kambarį, o šviesa už lango tapo tokia intensyvi, kad viskas, regis, paskendo baltume.
Tuo metu į jos darbo kambarį tarsi netyčia įžengė vienas vyskupijos muziejaus lankytojas. Tai buvo lazdele besiramsčiuojantis nenusakomo amžiaus vyras, kurio metus išdavė tik Y kartai būdingas kaltas malonumas mūvėti kojines pėdutės, paliekančias juokingą siaurą nuogos odos ruoželį tarp batų ir kelnių. Nejaukiai šyptelėjęs, jis droviai paklausė, kur galėtų rasti artimiausią tualetą. Lyg norėdamas pateisinti savo prašymą, jis ėmė painiai aiškinti apie medicininį kateterį, kurį naudoja žmonės, turintys tam tikrų sveikatos bėdų. Vyskupė maloniai leido jam pasinaudoti savo asmeniniu tualetu, esančiu šalia kabineto. Žmogus dėkingai nusišypsojo ir, kiek leido sveikata, išeidamas pagarbiu linktelėjimu palinkėjo geros dienos. Jis, regis, buvo užmiršęs, kaip deramai kreiptis į dvasininkus, bet tai nesutrikdė vyskupės – jos mintis užvaldė kita detalė. Vyro veido bruožai jai kažkaip keistai priminė Motiejaus Valančiaus. Tai buvo tik akimirka, mažytis įspūdis, tačiau jis sukėlė keistą jausmą. Ji prisiminė savo asistentės pajuokavimą, kad visi šiame krašte vienaip ar kitaip esame nesantuokiniai Valančiaus palikuonys. Šis pokštas, atrodęs absurdiškas, dabar trumpam susiliejo su realybe, palikdamas subtilų nerimo ir smalsumo dvelksmą.
Tarp egzotiškų augalų tankmės Kretingos žiemos sode vyskupė sėdėjo soste, apsupta ramybės iliuzijos. Šalia čiurleno baseinėliai, juose žaidė nedidelės spalvingos žuvys, o lėtai ropojanti vėžliukų šeimyna atrodė kaip gyva laiko metafora – neskubanti, bet nepaliaujamai judanti pirmyn. Ryškiaspalvė papūga ant šakos smalsiai stebėjo vyskupę, tarytum suprasdama daugiau, nei galėtų pasakyti. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo idiliška scena, primenanti Edeno sodą, tačiau visa aplinka buvo tik puikiai surežisuotas spektaklis. Už kadro šurmuliavo chaosas – komanda ruošė apšvietimą, derino kameras, o viešųjų ryšių specialistė blaškėsi tarp užduočių. Socialinių medijų turinio filmavimas buvo triukšmingas, dirbtinis ir alsuojantis spaudimu, kurio centre atsidūrusi vyskupė jautėsi keistai izoliuota.
„Jūsų Ekscelencija, norėjau jums update’inti naujausią situaciją“, – viešųjų ryšių ekspertė staiga pasirodė šalia, iš jos balso sklido profesionali euforija. „Tas rylsas su jumis ir berniuku ant riedlentės – nerealiai viral! Net 500 tūkstančių peržiūrų! Ne tik lokalus, bet ir international reach irgi insane, ir guess what? Vatikano feedbackas buvo superpozityvus!“ Vyskupė šiek tiek šyptelėjo, bet pasijautė nejaukiai. Vyskupė tyliai svarstė, kaip viskas slysta jai iš rankų – asmeninės akimirkos tapo socialinių medijų produktais, o bažnyčios bandymai nuslėpti seksualinio smurto prieš vaikus skandalus kėsinosi į tai, kas jai buvo šventa: į jos pačios gebėjimą sukurti saugią, natūralią erdvę vaikams, nekeliant įtampos ir nepaisant tų šešėlių, kurie slėgė institucijos vardą.
„Taigi, – tęsė ekspertė, jos žodžiai bėgo greičiau, nei vyskupė spėjo juos sugerti, – dabar turime skatinti engagementą iki kito levelio, todėl reikės dar keleto kadrų čia, žiemos sode. Jūsų natūralus ir tikras vaibas – tai, kas labiausiai sužavėjo žmones. Rimukai, čia truputį touch-upo reikia!“ – ji mostelėjo ranka, kviesdama grimuotoją. Staiga ekspertės telefonas pradėjo skambėti. Ji susierzino, greitai pažvelgė į ekraną ir atsiduso. „Ko tas dabar nori? – pati sau sumurmėjo, po to atsiprašydama pažvelgė į vyskupę. – Sorry, turiu minutėlei nueiti. Vilnius nerimsta.“ Ji skubiai pasišalino, o kartu su ja trumpam atsitraukė ir visi kiti komandos nariai. Žiemos sodas staiga paskendo tyloje.
Vyskupė liko viena. Ji sėdėjo tarp augalų, kurių gyvybingumas atrodė kaip keistas kontrastas jos pačios nuovargiui. Jos akys sustingo ties papūga, kuri dabar regėjosi beveik kaip budėtojas, tyliai stebintis jos vidinį chaosą. Kažkuriuo metu žiemos sodui buvo tekę atsisakyti visų gyvūnų. Kažkas įskundė, kad papūgos laikomos netinkamomis sąlygomis, kad vėžliukai yra invazinė rūšis, o žuvytės kankinasi ankštame fontanėlyje. Tačiau, norint, kad žiemos sodas išliktų jaukus ir patrauklus vaikų ekskursijoms, buvo nuspręsta priglausti benamį katiną. Rainys, gavęs Tigro vardą, pasirodė esąs nepaprastai išauklėtas: nerausė gėlynų, nežymėjo teritorijos ir, rodos, jautė ypatingą simpatiją vaikams bei kitiems lankytojams. Švenčių metu jis tapdavo pagrindine žiemos sodo puošmena – per Kalėdas buvo aprengiamas Kalėdų Senelio kostiumu, per Velykas jam uždėdavo triušiuko ausytes, o minint istorinių asmenybių jubiliejus net tapdavo jų keturkoju antrininku.
Vyskupė su švelnia nostalgija prisiminė šį katiną iš savo vaikystės – didžiausias džiaugsmas tuomet būdavo jį aplankyti. Tigras nugyveno įspūdingus 26 metus, beveik stebuklingą katino gyvenimo trukmę. Jo ilgaamžiškumą visi aiškino tuo, kad jis nuolatos turėjo pareigą, gyvenimo tikslą, o gal net buvo palaimintas dvaro pirmtakų dvasios. Socialiniai tinklai tuo metu tiesiog mirgėjo nuo įrašų su šio katino fotografijomis, o vyskupė negalėjo atsikratyti minties, kad ir ji pati dabar tarsi tampa tuo „katinu“ – simboliu, kuris bando reklamuoti ne vietą ar produktą, bet tam tikrą idėją. „Visgi turi šio pasaulio tapatybę, nors mano siela nėra įkalinta jų ekranuose“, – pagalvojo vyskupė.
Ji užsimerkė, bandydama bent akimirką pabėgti nuo šios įtampos, nuo viso pasaulio. Jos kvėpavimas sulėtėjo, tapo gilesnis. Aplinkui girdėjosi tik sodas – vanduo lėtai sruveno, augalai tyliai gyveno savo gyvenimą, o Tigro vaiduoklis glaustėsi prie jos kojų. Vyskupės mintyse vėl išniro močiutės balsas: „Ten tikrai tikrai kažkas yra…“
„Bet kas? Kas, močiute? Ko tu bijai? O gal tikiesi ten kažką surasti? Atsakyk man, padėk suprasti. Padėk patikėti, kad ne veltui čia esu, kad tai, ką darau, turi prasmę…“ – sau ir pasauliui šnabždėjo prelatė.
Atsimerkusi vyskupė pajuto keistą ramybę – tarsi sapne pasirodžiusi mirusi močiutė visą dieną ją būtų vedžiojusi už rankos, spausdinusi kartu su ja kompiuterio klaviatūra, susitikusi su tikinčiaisiais, laikiusi mišias, dalinusi ostiją. Tas jausmas pasakojo apie tai, kas slypi už pažįstamos tikrovės ribų, apie nematomas erdves, kurios neprašytos priartėja, kai jų mažiausiai tikiesi.
Vyskupės mintis sutrikdė dūmų mašiną tvarkantis technikas – jis papildė jos skystį, apsižvalgė ir paklausė kolegų, kur yra nuotolinio valdymo pultelis. Vyskupė jam atsakė, kad pultelį laiko pas save ir paspaus tada, kai jai atrodys, jog to labiausiai reikia. Vis dėlto šiek tiek magijos visuomet lieka mūsų rankose.
Neringos Poškutės-Jukumienės videodarbo „Touch Limit“ kadras
Novelė paremta scenarijumi, kuris buvo sukurtas Neringos Poškutės-Jukumienės videodarbui „Touch Limit“ ir vėliau išplėtotas į savarankišką literatūrinį kūrinį. N. Poškutės-Jukumienės paroda „Aksominis žingsnis“ Kretingos muziejuje veikia iki 2026 m. kovo 31 d.
