„Šita vėtra man jau ima atrodyti per garsi“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
2011-ieji Andros Neiburgos dienoraščiuose – audringi, kupini kraštutinumų, nuolatinių svyravimų tarp euforijos ir nevilties, noro viską aprėpti ir troškimo nuo visko pabėgti. Kūnas sensta, storėja, nemiega, gąsdina netikėtais negalavimais, bet kartu trokšta skanaus maisto, vyno, judesio, kelionių. Ne mažiau aistringai skaitomos knygos, žiūrimi filmai, lankomi spektakliai ir koncertai. Neiburgos pasaulyje aukštoji kultūra kuo puikiausiai sugyvena su receptais ir vienu kitu riebesniu keiksmažodžiu. Įveikus daugybę sunkumų pagaliau įsibėgėja viešbučio ir restorano veikla, atsiranda progų švęsti ir pasidžiaugti tuo, kas sukurta.
Visas šis gyvenimo siautulys be didesnių pagražinimų gula į latvių interneto dienoraščių platformą „Sviesta Ciba“, kurią pati Neiburga familiariai vadina tiesiog ciba. Čia ji rašė dviem slapyvardžiais – Skuka ir Blond, ilgainiui pereidama prie Blond. Dienoraštyje galima nevaržomai kaitalioti registrus, nuo kandžios saviironijos šokti prie netikėto įsijautrinimo. Galbūt kaip tik šiuo prieštaringumu dienoraščiai labiausiai ir žavi. Gyvenimas Neiburgai atrodo pernelyg triukšmingas, bet tyla, regis, būtų dar sunkiau pakeliama.
2011
SAUSIO 8 <BLOND>
11.56 LABAS RYTAS!
Aš vis šūdiniau matau, sąnariai stingsta, pėda vis labiau deformuojasi, nugarą skauda, kaklo slanksteliai visą laiką ant dar vieno disko trūkimo ribos, ima sopėti vieną kelį, ilgiau pasėdėjus prie kompiuterio atsiranda epizodinis, bet labai aštrus skausmas klubo sąnaryje, svoris nekrinta, nors tu ką, blogai miegu, blogai atrodau, akys popiet visada paraudusios, dešinės rankos pirštą lapkričio 18-ąją, matyt, vis dėlto būsiu susilaužiusi, nes irgi skauda, parduotuvėj negaliu nusipirkti nei batų, nei drabužių, nekenčiu savęs veidrodyje. Verslas laikosi vidutiniškai, dėl vaikų nuolat nerimauju, darbas nėra lengvas ir malonus, dvasiškai degraduoju. Kaip gyventi toliau?
Nenoriu iš jūsų girdėti jokių atsakymų, gerai? Tai buvo retorinis klausimas.
Ir nuotaika mano šįryt visai nebloga.
SAUSIO 15 <BLOND>
01.35 Sausio 13-ąją, kaip įprasta, šventėm Gundegos vardines Engeliuose. Buvau labai anksti pakirdusi, nes negalėjau išgulėti siauroje lovelėje su buvusiu vyru. Nuėjau į virtuvę, ten Pēteris jau kūreno viryklę. Įsijungėm radiją ir išgirdom apie Vilnių. Prikėlėm visus girtuoklius, reikia važiuoti į Rygą. Māris, kaip visada kupinas optimizmo, įtikinamai skelbė, kad iki Rygos rusai neateisią. Kiti buvo kažkaip niūriai sutrikę. Susiruošėm per pusvalandį ir per baisią pūgą išvažiavom atgal, nebūdami tikri, kad mums „neužkirs kelio“ ir apskritai pasieksim Rygą. Pasiekėm. Namuose mane pasitiko tėvas, apkabino, ir pirmą kartą gyvenime pamačiau jį verkiantį. Dėl manęs ir savo anūkėlės. Jam jau buvo 73 metai, ir dėl gyvenimiškos patirties jis nebuvo optimistas. Sutepiau sumuštinių, greitai sudaigsčiau iš marlės apsaugines kaukes Andriui, taip pat ir Jāniui, kuris atvažiavo pas mus saugiai palikti savo šuniuko. Jie išėjo, aš tąnakt likau namie su vaiku. Mama neišleido, bet, matyt, ir pačiai truputį pritrūko drąsos. Paskui eidavau, bet tik dieną, galerijoje Katedros aikštėje buvo toks menininkų taškas. Virdavom ten sriubas. Pamažu visas tas reikalas ėmė vis kasdieniškėti, kol galiausiai net pradėjo erzinti.
O per pučą su vyru ir dukra viešėjom Anglijoje pas draugus. Tas patyrimas tam tikra prasme buvo net sunkesnis, nes buvo aišku, kad atgal negrįšim. Didžiausią šoką patyriau apsipirkdama vietiniame prekybos centre ir matydama, kad žmonės nekreipia nė menkiausio dėmesio į tankus televizorių ekranuose. Tai jų visiškai nelietė.
Bet nieko, ir tai baigėsi, ir po savaitės buvome namie. Bet, matyt, kaip tik tada iš tikrųjų supratau, kad negyventi tėvynėje man būtų tragedija. Supratau, kodėl 1946 metais iš Anglijos grįžo mano mama.
Šiandien, eidama beveik visai neapšviesta Mumbajaus gatve vakarienės (pasiklydom ieškodami restorano), vieną akimirką nuoširdžiai nesupratau, kodėl aš čia, ką čia pamečiau, kodėl man apskritai reikia kur nors važiuoti. Gatvėse buvo šimtai žmonių, dar daugiau motociklų, senų automobilių, tarp visų tų žmonių – nė vieno vieniausio baltojo. Ir dar žiurkės, o gatvės pakraštyje vienas į medžiaginį maišą susuktas lavonas. Kuo visa tai susiję su barikadomis? Tikrai nežinau. Gal tuo, kad niekas čia beveik nieko nėra girdėjęs apie Latviją, o per jų centrinę geležinkelio stotį kasdien praeina daugiau žmonių negu Latvijoj gyventojų – nuo pustrečio iki trijų milijonų. Štai tokie masteliai, apie kuriuos verta pamąstyti. […]
SAUSIO 26 <BLOND>
17.11 Dar nieko negaliu suprasti. Toks keliavimas yra dekonstruktyvus, nes principas „man gerai ten, kur esu“ visada labai arti „man gerai ten, kur manęs nėra“ arba, galiausiai, „aš visada noriu būti kur nors kitur“.
Jei ilgesnį laiką niekur nevažiuoju, šis jausmas išsisklaido.
Kelionėje galima įstrigti, be to, kelionės dažnai sukelia depresiją.
Išimtis buvo mūsų kelionė į Normandiją ir Bretanę.
Indijoje baigiau skaityti Rushdie „Florencijos kerėtoją“ (nepatiko), ten buvo tokia eilutė: „Keliauti buvo beprasmiška.“ […]
Gal reikėtų keliauti tik po Vakarų kultūros erdvę.
Na, gerai, viskas, skalauju Indijos dulkes nuo kojų: išsikraunu lagaminus, geriu briutą, jau nušveičiau sandalų padus indų plovikliu, viskas dvokia pelėsiais – kaip visada, grįžtant iš šiltųjų kraštų, dvokia net tai, kas nebuvo dėvėta ir kas ten, vietoje, jokio kvapo neskleidė.
Uždegiau smilkalą, kad nuslopinčiau tą smarvę, padeda.
O Indija paskendusi dūmuose, migloje – degina krūmus, degina pernykštę žolę, degina šiukšles. Ir dar transporto smogas. Tai ir yra tas tikrasis Indijos kvapas, ir aš puikiai galiu įsivaizduoti, kad ne vienam gerą išsilavinimą Vakaruose įgijusiam ir ten karjerą padariusiam indui, kad ir, tarkim, Anishui Kapoorui ar Salmanui Rushdie, šita karšta smarvė yra nostalgiškas tėvynės aromatas.
Bet šiaip – buvo verta nuvažiuoti, tikrai. […]
SAUSIO 31 <BLOND>
18.00 PAMIRŠAU PAPASAKOTI
Vakar vėl ilgai negalėjau užmigti, o kai pagaliau užmigau, netrukus pašokau sėdomis garsiai iš siaubo šaukdama: „Mirštu! Mirštu!“ Tada atsitokėjau. Nebuvo nei naktims būdingo širdies daužymosi, nei rankos tirpimo. Užmigau darsyk ir darsyk pakartojau tą mirimo triuką, bet jau ne taip įtikinamai.
Tada jau išmiegojau iki ryto.
Galvoju, kažin, ar taip žmogus jaučiasi, kai miršta, ar tai kuo nors primena tikrą mirtį, tarkim, nuo kraujo išsiliejimo į smegenis? Jei taip, visai pakenčiama. Apima siaubinga ir sunkiai nusakoma baimė ir išgąstis, bet trunka vos akimirką.
Vis dėlto maloniau būtų nugrimzti į mirtį lėtai ir to nesuvokiant.
VASARIO 1 <BLOND>
15.18 Fak, fak, fak, daužau galvą į sieną ir darau visas banaliausias nesąmones, kokias tik galima daryti streso ir susijaudinimo akimirką, ble, blia, bliam – kokių dar variantų būna?
NIEKADA nedirbkit su žmonėmis, kurių negalit tiesiog atleisti iš darbo ir pamiršti visiems laikams!
18.56 Išpakavau savo įstabųjį treniruoklį, jau dalimis ant grindų jis toks gražus, kad nors apsiverk.
VASARIO 2 <BLOND>
21.07 Atrodo, ką tik grįžom iš Indijos, o mane kažkoks nerimas vis ėda ir ėda. Kol supratau, kur čia šuo pakastas, ir rezervavau kitą kelionę, visai mažytę, pasižiūrėti, kaip ten estams Taline sekasi. Man apskritai reikėtų visada gyventi būsimos kelionės pažadu, tai tarsi šviesa tunelio gale. […]
VASARIO 3 <BLOND>
00.04 Šiaip tai man patinka, kai miegamajame šalta. Užsuku visus radiatorius, apsimaunu vilnones kojines ir lendu į lovą. Be to, veikia oro drėkintuvas, ir mikroklimatas pasidaro kaip drėgnam vasarnamy. Bet būna ir taip, kad atsuku visus radiatorius ir susikuriu sau Indoneziją. Niekada negali žinoti. Vargšui Paului belieka tik prisitaikyti.
VASARIO 4 <BLOND>
19.00 Bėgu į vaistinę Brīvībos gatve, priešais mane velkasi Ingrīda Zemzarė su ramentais. Galvoju – negražu būtų taip tiesiog praeiti pro šalį, sustoju ir sakau: „VARGŠELE, KAS GI TAU ATSITIKO?!“
Ingrīda Zemzarė lyg ir mažumėlę sutrinka, bet paskui pradeda pasakoti. Pasakoja, pasakoja, o aš per tą laiką suprantu, kad čia visai ne Ingrīda Zemzarė, o Karīna Pētersonė, kad tave kur.
„Na gerai, – sakau, – laikykis!“
Ir staigiai dedu į kojas.
Nieko tokio, kad Karīną Pētersonę aš teoriškai tarsi ir pažįstu, prieš 20 metų net vienu traukiniu esam važiavusios, bet nuo to laiko mūsų santykiai visada apsiribojo galvos linktelėjimu per atstumą.
Anokia aš žmonių pažinėja.
Taigi nesistebėkit, jeigu gatvėj aš jūsų nepažinsiu arba, atvirkščiai, pažinsiu. […]
VASARIO 8 <BLOND>
15.35 fe, kas už lango, fe!
22.25 dabar jau ne į sanatorijas, o į vienuolynus važiuojama, tik reikėtų kokio nors mãno, kuris apie visa tai parašytų romaną.
VASARIO 11 <BLOND>
15.39 Mano darbas turi ir šviesiųjų pusių.
Po vakarykščio vakarėlio atėjau į biurą, užsisakiau sušių-mušių, nusipirkau briuto-šmuto, dviese su vienintele sveika savo darbuotoja viską patvarkėm, o dabar namo nusnūsti iki septynių, kai reikės eiti į naujos galerijos atidarymą mūsų name.
VASARIO 12 <BLOND>
22.57 Grįžusi iš Indijos ir ekonominiais, ir etiniais sumetimais nusprendžiau pirmiausia sunaudoti viską, ką turiu namuose, ir tik tada vėl pirkti. Visi kosmetikos mėginėliai, ačiū Dievui, jau ištepti, bet šiuo metu įstrigau ties kažkokiu kūno aliejum, neva ekskliuzyviniu frangipani, kuris dvokia kartonu ir kolos bei citrinų skonio vaikiška dantų pasta. […]
VASARIO 15 <BLOND>
21.17 Pastaruoju metu man sunku susikaupti, pavyzdžiui, dirbu, dirbu, turiu sąrašą visokių svarbių dalykų, kuriuos reikia atlikti, bet staiga atitokstu, kad jau nebedirbu, arba esu įklimpusi į kažkokias smulkmenas, iš musės darau dramblį, o tai, sutikit, jau ne tikrasis ir ne pagrindinis mano darbas.
21.33 Ir dar nesuprantu, kodėl man auga svoris. Totalus nesusipratimas. Nes po Indijos valgau itin sveikai, jei neskaičiuosim tų poros eksperimentinių karių iškart grįžus, kurie buvo tikrai maistingi. Bet tada, kaip tik priešingai, numečiau porą kilogramų. O dabar, kai perėjau prie visiško saiko, pavyzdžiui, šįvakar buvo ryžiai, virti su džiovintomis raugerškių uogomis ir trupučiu džiovintų svogūnų, visai protingas kiekis, su keptuvėje lengvai apkeptomis baltosiomis pupelėmis su česnakėliu ir anakardžių riešutais, ir žiupsneliu aguonų, ir truputis vakarykščio šalto rostbifo, ir visame tame absoliutus minimumas aliejaus, o per dieną suvalgiau tik sultinio su daržovėmis, o ryte – vieną riekelę visagrūdės duonos su liesąja Tambovo kumpio dalimi ir mažais pomidoriukais (bet paprastai valgau ne su kumpiu, o su liesa varške ir liesu jogurtu) – tai dabar staiga pradėjau pilnėti, kas čia per nesąmonė?! Protestuoju! Be to, aš kiekvieną rytą mankštinuosi! Dievas nori, kad pradėčiau rūkyti? […]
VASARIO 16 <BLOND>
[…] 23.58 Taip, žinau, turiu tokią ydą – nekritiškai įsimylėti kai kuriuos žmones iš pirmo žvilgsnio, nes man gražus jų savitas pavidalas, o kitų lygiai taip pat nekritiškai nekęsti.
VASARIO 18 <BLOND>
17.12 šįvakar visur tiek visko vyksta, o aš niekur neisiu. išgersiu taurę šilto baltojo vyno (šalto per tokį šaltį nesinori) ir lauksiu namie sūnaus, kuris, vos parsiradęs, tuoj pat vėl kur nors išlėks, jau iš patirties žinau. […]
VASARIO 23 <BLOND>
23.15 Lygiai tokiu pat klastingu ir demonstratyviai atsainiu žingsniu, kaip P. nusėlina įsipilti vyno, aš nusėlinu seno, sudžiūvusio, gardaus blyno. […]
VASARIO 24 <BLOND>
20.20 Visa savaitė nuo euforijos iki visiškos bedugnės ar šiknos. Nelygu, iš kurios pusės kuriuo momentu žiūrėsi.
Šįvakar vėl iš blogosios pusės. Negaliu daugiau ištverti tų svyravimų ir nežinios, be to, bijau, kad sveikata vėl gali sušlubuoti, jeigu tokia įtampa dar ilgai tęsis. […]
KOVO 7 <BLOND>
22.37 Kristina Sabaliauskaitė, „SILVA RERUM“.
„Ir Kazimierui drebėjo rankos dėl to, kad kaip niekada aiškiai suvokė pats savo mirtingumą, tai, kad dabar jis – kitas eilėje.“
23.02 Pastaruoju metu miegu triukšminga galva – tai yra kai visą laiką atrodo, kad nemiegi, bet kalbiesi, nors tarsi ir miegi. Tai ne sapnai, kur daugiau paveiksliukų ir pramogos, bet kažkoks beprasmiškas kliedėjimas, nuo kurio kaip reikiant pavargstu. Tik rytais, jei pabudus dar yra laiko ir pavyksta vėl užmigti, išeina bent kiek atsipūsti. […]
KOVO 11 <BLOND>
14.11 Aš jums papasakosiu: vakar buvo, ko gero, laimingiausia diena nuo neatmenamų laikų. Šventėm viešbučio metų sukaktį, be pašalinių, tik darbuotojai, pradedant virtuve ir skalbykla, baigiant rinkodaros skyriumi. Buvo planuota nuo trijų iki šešių, tik pietūs. Iš pradžių pasakiau jautriausią ir geriausią kalbą gyvenime, beveik pati save pravirkdžiau. Tada valgėm ir gėrėm, o kadangi grojo ir dainavo Anta Eņģelė ir suomis Marko, šokiai prasidėjo vidury dienos, visi buvo nenormaliai linksmi ir laimingi, be saiko glėbesčiavosi ir bučiavosi, o kai atėjo tos šešios, mūsų bufetas buvo žaibiškai nurinktas, staliukai padengti svečiams, restoranas atidarytas, bet mūsų linksmybės tęsėsi bare iki vėlyvo vakaro. Jesus, juk tai buvo mano pirmoji, taip sakant, darbo šventė! Aš tą viešbutį pradėjau statyti 2006 metais. Iškilmingam atidarymui nebuvo nei laiko, nei pinigų, iškart pradėjom dirbti. Nebuvo ir preteksto. Dabar, kai jau atidirbti metai, pagaliau, pagaliau buvo pretekstas sustoti, apsidairyti ir pasakyti: wow, aš tai padariau!
Ir, mielieji, aš šokau kaip patrakus, nebuvau šokusi porą metų, ir, žinot, jeigu jaučiuosi laisva ir laiminga, tai šoku labai gerai ir maivausi, ir visus užvedu.
Ryte jaučiausi dar truputį apsvaigusi, oro uoste išgėrėm kiekvienas po du mažus buteliukus rosé brut, bet dabar jau vartausi milžiniškoje Talino „Swissotel“ lovoje 26 aukšte, geriu tikrą prancūzišką šampaną ir per teliką žiūriu Japonijos siaubus [Tohoku žemės drebėjimas Japonijoje 2011 m. kovo 11 d., kurio metu Fukušimos atominėje elektrinėje įvyko didelė avarija. Per drebėjimą žuvo 15 000 žmonių, buvo sužeista apie 6 000, daugiau kaip 2 000 dingo be žinios – sudarytojas].
Laimė, laimė – tos akimirkos visada trumpos, todėl reikia tą taurę išgerti iki dugno, ir greitai, kol neatėmė. […]
KOVO 22 <BLOND>
08.17 Užvakar naktį buvo labai, labai bloga. Akys iš susijaudinimo vos neiššoko ant kaktos, o įsielektrinę plaukai traškėjo ant pagalvės. Ir širdis lyg stojo, lyg daužėsi. Iki šešių bluosto nesudėjau, ir tai dar būtų nieko, jei galėčiau, vaizdingai tariant, iš ryto užtraukti portjeras ir pranešti, kad „ponia šiandien liks lovoje“, bet kur tau – keliesi ir eini. Dėl to vakar buvo gana apatiška diena, vis dėlto šį tą nuveikiau, ir tas naktį parašytas elektroninis laiškas su nurodymais, kaip rengti finansinę prognozę, buvo vertas pusės darbo dienos. Po darbo darbe aš, aišku, dar padirbėjau namuose. Rimtai, manau, kad, išskyrus laisvadienius kaime arba keliones, mano darbo diena per daug nenormuota ir ilga, o tada toks jausmas, kad tiesiog visą laiką dirbi. Nors iš tikrųjų taip nėra. Vakar vakare stilingai suvalgiau ant grotelių keptų daržovių (porų, svogūnų, cikorijų, česnakų, paprikų, viskas dideliais gabalais su trupučiu bazilikų lapelių), o prie jų – visai mažytį gabalėlį vakarykščio oto. Ir štai jau dvyliktą susiruošiau miegoti lengvu skrandžiu, kad nekankintų košmarai, beveik jau užmigau, ir staiga – o, ne! – skambina tas idiotas iš Anglijos: mama, tu juk dar nemiegojai? Miegojau, mielasis, miegojau, po velnių, ir šviesa jau išjungta, ir aš tave užmušiu, jei dar kartą paskambinsi tokiu metu be rimtos priežasties!
Ką darysi, miegai išlakstė, atsikėliau, buvau priversta išgerti šlaką viskio, ant viršaus dar pusę tabletės migdomųjų ir suvalgyti gabalą šalto užvakarykščio rostbifo. Tada tai jau iškart užmigau.
08.26 Taigi. Dabar įsivedžiau tokias žymas: „knygos“, „valgymas“, „miegas“. Dar ketinu įsivesti „ligos“.
Išskyrus temą „valgymas“, kuriai ciboje netrūksta bendraminčių, reikia suprasti, kad likusios ničnieko nedomina, ir aš jau nesistebiu, kad su manimi niekas nekalba. Klausimas, kodėl aš apskritai tai rašau. Na, šiaip, kad jūs žinotumėt, koks sunkus mano gyvenimas :)
20.56 KVAILYSTĖS
Šiandien buvau pas daugeliui mūsų žinomą astrologę. Maždaug pustrečių metų pas ją nesilankiau, nes praėjusį kartą ji mane ne juokais sugniuždė. Bet dabar galvoju, gal per tai nuo kažko ir apsaugojo.
Šįkart gan ramiai pasikalbėjom. Be kita ko, ji dar užsiminė (man nieko nesufleruojant ir neklausiant), kad A. [sūnus, studijuojantis Anglijoje, – L. L.] grįžęs turėtų gyventi atskirai. Galbūt. Šiaip jau man tikrai būtų patogiau – bet ar ir pačiam A. geriau? Ji sako – geriau mums abiem. Jums turbūt juokinga, ką aš čia rašau, ir iš tiesų „tokiais dalykais“ netikiu, bet negaliu paneigti, kad ji gali apibūdinti niekada nesutiktą žmogų pagal jo žvaigždžių žemėlapį taip, lyg būtų pažinojusi visą gyvenimą. Ir dar labiau negaliu paneigti, kad per tą laiką, kai ją pažįstu (kokius dešimt metų?), ji turėjo įtakos keliems mano itin svarbiems sprendimams, ir nė vieno iš jų niekada nesigailėjau. […]
KOVO 28 <BLOND>
[…] 21.45 Ir dar norėjau pasakyti, kad nemoku bendrauti su kačiuku, mums nesiseka, nes esu nervinga ir nekantri. Paulas ją „paima“ nuolatine ir nekintama kantrybe bei švelnumu (tiesą sakant, kaip ir mane), o aš nervinuosi, pykstu, įsižeidžiu, jeigu mane apdrasko arba įkanda, numetu ant žemės, aprėkiu, iš pykčio neduodu vakarienės.
(Gerai jau, gerai, tuoj duosiu.)
KOVO 31 <BLOND>
21.11 Šiandien mane nuramino – nieko tragiško mano klubo sąnariui nenutiko, tik nutrūko keli iš daugybės smulkučių raiščių aplink klubo sąnarį. Turėtų praeiti. Jei koją būtų galima nešioti pakabintą ant kaklo kaip ranką, sugytų per kokius tris mėnesius. Kadangi negalima, teks nusiteikti bent šešiems. Skausmą malšinančius vaistus gerti tik nakčiai, antraip, nejuntant skausmo, tie dar nesugiję raišteliai būna linkę plyšti vėl.
Nuostabu, ar ne?
Sėdėti negaliu, stovėti nėra jėgų – eisiu gulti.
21.17 Bet šiaip tai jėga – maždaug dvejus metus buvau pakaitomis tai be rankos, tai su šluba koja, vos tik spėjau atsigauti. Ir še tau.
Bet mankštintis galiu, ant treniruoklio galiu, tik negaliu tų klubus liekninančių pratimų. Susitelksiu į presiuką. Cha cha cha. […]
BALANDŽIO 3 <BLOND>
[…] 10.36 Taip, kitos kojos mažojo pirštelio skausmas niekur nedingo. Pabudau, nuleidau koją ant grindų, drąsiai atsirėmiau ir klykdama griuvau atgal į lovą. Apsiverkiau. Susiėmiau, šlubuodama abiem kojomis nusigavau iki tualeto, dabar maždaug taip ir vaikštau: vieną pėdą reikia sukti į vidų, kitą į išorę. Vėl atsiguliau į lovą ir apsiblioviau darsyk. Ir dėl tų „Think!“ batelių su vidutinio aukščio pakulne, kuriuos užsisakiau internetu, ir dėl kalanetikos bei treniruoklio, ir suplanuotos kelionės į Romą, ir prarastos iliuzijos, kad galima susigrąžinti, kas prarasta, ir kad bent kas nors į gera.
Prisiminiau, kaip viskas prasidėjo. Prasidėjo maždaug savaitę iki viešbučio sukakties šventės, greičiausiai po treniruotės. Vasario pabaigoje. Jau čia rašiau, kad prisigėriau ir kaip reikiant prisišokinėjau. Bet juk iš džiaugsmo, negi iš tiesų nebuvau to džiaugsmo nusipelniusi? Ir teisės truputį perlenkti lazdą.
Už ką visa tai? Bausmė už neapgalvotą (nutrūktgalvišką, beatodairišką) gyvenimą jaunystėje? Už egoizmą? Už nederamą gyvenimo būdą (kas tai per daiktas, kvaila mintis).
Už tai, kad nemyliu dievo (specialiai rašau kaip ateistė mažąja raide, nes nėra manyje tikėjimo)?
Ne, juk tai tik kojos, kažkokie idiotiški sąnariai ir deformuoti kaulai, suprantu, kad juokinga ir net begėdiška dėl to kelti tokius klausimus, spjauti Dievui į akis (šįkart iš didžiosios), nes man ir taip duota labai daug.
O gal tiesiog – kaulai nebuvo skirti tokiam ilgam naudojimui? Jei prieš keliolika metų man nebūtų aptikta ir išoperuota įgimta širdies yda, gal tų kaulų ir sąnarių man jau nė nebereikėtų.
Ką dabar darysiu? Išgersiu lovoje kavos, tada kelsiuos ir šliaušiu į treniruoklio pusę. […]
BALANDŽIO 7 <BLOND>
23.32 …o vakare buvo „Pikų dama“, kuri, palyginti su premjeros sudėtimi prieš n metų, man pasirodė silpnoka, o dar visos tos vulgarybės, kurios iš pradžių bent jau stebino, o dabar ėmė erzinti. Bet į trečią veiksmą visai neblogai įsijaučiau, nes ir dainininkai buvo įsijautę, ir muzika nuostabi. Bet sėdėjome direkcijos ložėje, kuri į šoną nuo scenos, ir man nenormaliai skaudėjo nugarą, klubus, pečius, pėdas ir taip toliau. Per pirmą pertrauką Andersonas sako, kad reikia eiti pas Žagarą į VIP kambarį taurės vyno, aš sakau – ne, ne, aš ne, aš ne, o tą pačią akimirką ložės tarpdury staiga kaktomuša susiduriam su Žagaru, kuris vos pasisveikinęs ima šaukti savo draugiška ir kartu abejinga maniera: tau bloga?! kas atsitiko?! siaubas! kaip tu atrodai?! kavos? ledo? vyno? gryno oro? – na, maždaug taip. Žodžiu, ir vėl sugebėjau operoje įspūdingai pasirodyti. O tada, žinoma, teko eiti kartu į tą kambarį, nes Žagarui atsakyti neįmanoma, ir paskui aš ten stoviu ir kankinuosi, o Žagaras pasakoja prancūzams kažkokias nesąmones apie mano „iškilią prozą, ypač dešimtajame dešimtmetyje, ir jos ypatingą politinį kontekstą“ – visiškos ir absoliučios kvailystės, bet man taip bloga, kad net kalbėti negaliu, kur ten – net neįstengiu apsimesti, kad dalyvauju pokalbyje, na, ten linksėti galva, šypsotis ir kaitalioti veido išraiškas, taigi ne tik blogai atrodau, bet ir elgiuosi blogai.
Matyt, galiausiai išvis nustosiu vaikščioti į operą.
Arba įsivesiu žymą „Nesėkmė operoje“.
BALANDŽIO 8 <BLOND>
Šita vėtra man jau ima atrodyti per garsi.
Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė