GINTARĖ BIDLAUSKIENĖ

Irklu perverta širdis

 

Dar vasarį žinojau, kad šiemet bus slyvų, obuolių, kriaušių, grybų ir supuvusių lapų metai. Kad maišysis kortos ir kils penktojo veiksmo verta audra. Kad laivą teks nešti per kalną plikomis rankomis. Vasarą asketiškai apstatytame mėlyno transporterio salone su baidarininku sutarėm, kad irkluoti – gyvenimo malonumas, bet didžiausias malonumas – irkluoti vienam, kai niekas nepisa proto.

Po gero pusvalandžio jis paleido visą kompaniją į upę su sąlyga, kad jų praplauksim bent tris. Buvau paskutinė. Atsisveikindami suokalbiškai susimirksėjom: ant priekinės baidarės sėdynės gulėjo tik pusantro litro vandens ir baltas lininis rankšluostis. Merkys gerokai atšąla, kai į jį iš kairės suteka Šalčia, Ūla ir Grūda. O lįsti į upę, savaime suprantama, geriausia nuogai.

Kai sustojom maudykloje, vieni skundėsi pavargusiais pečiais, kiti – trapecijomis. Man nuo kieto plastiko maudė tik užpakalį, bet pasirinkau verčiau apie tai patylėti. Užtat pavakare į bazę atplaukiau pirma. Pakeliui sutikau erelį. Jo dydis buvo panašiai kaip mano. Rankšluostis taip ir liko drėkti atokaitoje.

Kitą dieną mus užpuolė stichija. Pirmąsyk mačiau, kad viesulas taip įsisuktų. Epicentre jis tiesiog guldė po savimi brandžius medžius. Gravitavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Teko per brūzgynus kopti į skardį, iš paskos velkant baidarę. Tikėjausi atsidurti taške, kuriame prasilenksim. Vėliau stebėjau jį iš kluono. Buvo taip gražu, kad mirtinas pavojus atrodė beveik priimtina kaina.

Laivai eina, tik paprastai ne per kalnus. Werneriui Herzogui tai nebuvo pakankama priežastis jų ten nekelti. Jo „Fitzcarraldo“ (1982) garlaivis vadinosi „Molly Aida“. Vienas vardas iš rokenrolo, kitas iš operos. Predikatų logikoje – arba… arba. Kine – ir… ir. Su ta pačia kompanija ne tik plaukdavom, bet ir žiūrėdavom filmus. „Fitzcarraldo“ buvo vienas jų.

Kai ekrane išvydau baltai apsirengusį beprotį, dar nežinojau, kad po kelerių metų ir Eitvydo Doškaus kamera įplauks į Vilnių pasroviui. „Čia buvo Vilnius“ (2022), iš kurio rūko kilo Verkių gelbėjimo stoties pamėklė, gyvenamieji gimtųjų Žirmūnų daugiaaukščiai, Neries ir Vilnios santaka. Upės buvo gerokai anksčiau, nei civilizacija išlindo iš įsčių. Tigras ir Eufratas, Nilas, Indas ir Gangas, Dunojus, Reinas ir Rūras, Oxus, Amūras…

Josepho Conrado „Tamsos širdyje“ (1899) buvo naviguojama Kongu prieš srovę, gilyn į žemyną. Marlow judėjo Kurtzo link. Francio Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsėje“ (1979) koordinatės pasislinko į Nungą, Marlow tapo kapitonu Willardu, bet kursas nepakito. Kurtzas liko Kurtzu. Matyt, kai kurių vyrų nereikia pervadinti. Abiem atvejais kelionė vedė pas žmogų, kuriam vieną dieną pasirodė, kad jo valia ir pasaulio tvarka yra vienas ir tas pats.

Jimo Jarmuscho „Negyvėlyje“ (1995) Williamas Blake’as ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių peržengė gerokai anksčiau, nei Nobody paguldė jį į karstą-kanoją. Gal jau tada, kai traukiniu iškeliavo iš Klivlando. Toliau – Vakarai. The Frontier. Visko, ką pažinojo, pabaiga. Stojo garvežys, baigėsi geležinkelių tinklas ir miestas. Tada prasidėjo kelionė arkliu palei upę. Paskutinė transporto priemonė – kanoja. Pakeliui daugėjo lavonų. Galutinė stotis – Ramusis vandenynas – pats pasiėmė leisgyvį, bet vienintelį vis dar gyvą protagonistą. Kokia absurdiška pomirtinio susisiekimo sistema. Aiškus dalykas, su bilietu į vieną pusę. Charonas kėlė graikus per Stiksą. Nobody palydėjo amerikietį ilsėtis ramybėje vandenyne.

Klausas Kinskis gimė prieš šimtmetį spalio 18 d. kurortiniame Sopote. „Fitzcarraldo“ jis beprotis. Baltas kostiumas, šviesūs plaukai, maniakiškas žvilgsnis ir svajonė pastatyti operos teatrą Amazonės džiunglėse. Herzogas, regis, buvo vienintelis žmogus, kuriam šis sumanymas atrodė nepakankamai fantasmagoriškas.

Viskas prasidėjo ne nuo bučinio – nuo balso. Brianas Sweeney Fitzgeraldas operą mylėjo taip smarkiai, kad Peru jo pavardė, pasidavusi vietinei fonetikai, tapo Fitzcarraldo. Į Ikitosą grįžo iš Manauso, kur klausėsi Caruso. Nuo tada kaip apsėstas troško, kad tasai tenoras dainuotų ir čia.

Claudia Cardinale – Molly. Ne tokia jauna kaip Luchino Visconti „Leoparde“ (1963), todėl tik dar gražesnė. Miestietė Amazonės pakraštyje, disponuojanti viešnamiu ir kapitalu. Dar ypatinga ramybe, įgyjama pamačius gerokai daugiau nuogų kūnų, negu norėtųsi prisiminti. Tačiau nepakankamai daug, kad nustotum jų geisti. Fitzcarraldo disponavo Caruso gramofono plokštelėmis ir nesvietiška ambicija.

Operai reikėjo pinigų. Jie augo ne tik ant Melagių šalies medžių. Šiuo konkrečiu atveju – kaučiukmedžių. Fitzcarraldo nusipirko beveik nepasiekiamą kaučiuko koncesiją ir seną garlaivį. Iki koncesijos kelią užkirto slenksčiai, bet visai greta tekėjo kita upė. Nors tarp jų buvo sausuma, Fitzcarraldo čia pamatė sprendimą. Herzogas – filmą.

Kinas, pasak Jeano-Luco Godard’o, gražiausias melas gyvenime, paprastai turi triukų tokiems atvejams apžaisti. Miniatiūras, dekoracijas, montažą, sveiką protą. Net Léos Caraxui dėl „Pont Neuf meilužių“ (1991) teko susikonstruoti tilto repliką Provanse ir beveik subankrutuoti. Bet Herzogui netiko išlygos. Laivas privalėjo būti tikras. Kalnas irgi.

Žemėlapyje dvi upes skyrė tik siauras ruožas. Sprendžiant iš legendos, nedaug. Empiriškai tai buvo keli šimtai metrų, aukščių skirtumas, purvas, šlaitas, medžiai, lynai, gervės ir keli šimtai tonų metalo. Vandenyje garlaivis turėjo grimzlę. Sausumoje teko susidurti su visu jo svoriu. Nustačius trajektoriją, toliau dirbo kūnai ir gravitacija.

Garlaivį per kalną tempė vietiniai gyventojai. Plikomis rankomis. Fitzcarraldo rūpėjo kaučiukas, jiems – upės dvasios. Vienas laivas, du nesutampantys ritmai. Kai pagaliau atsidūrė kitoje pusėje, Kinskio personažas stovėjo laivagalyje. Baltas kostiumas, šviesūs plaukai, prakaito nutamsinta apykaklė. Ant krūtinės – tatuiruota širdis, perverta septyniais kalavijais. Nužvelgė džiungles kaip savo hercogystę. Už jo juodavo upė, o tankmė kilo taip arti, kad atrodė galinti praryti ir garlaivį, ir jo įgulą.

Tą pačią naktį vietinių vadas atrišo lyną. Srovė inžinerinį užmojį su visu jo tonažu nusinešė per slenksčius. Fitzcarraldo liko be kaučiuko ir operos teatro. Tačiau Ikitoso prieplaukoje, šalia Molly, denyje pagaliau skambėjo Caruso balsas. Kapitalistė moteris žvelgė į jį kaip į vyrą, kurio geidi tiek, kad galėtum finansuoti jo beprotybę. Bet ne tiek, kad atsisakytum savo gyvenimo.

Nors Conradas tamsos širdies ieškojo Konge, o Herzogas – Amazonėje, abu ją eksportavo iš Europos.

Dzūkijoje po audros medžių šaknys styrojo su visomis samanomis ir grybiena. Vaikai vanagai spardė futbolo kamuolį, o mes pavėsinėje planavome kitos dienos žygį. Į maršrutą buvo įtraukti bent du beždžionių tiltai ir vadavietė. Tarp vėjovartas tvarkančių vyrų atpažinau ir baidares nuomojantį suokalbininką. Vargu, ar jis buvo matęs „Fitzcarraldo“. Užtai galėjo nė nemirktelėjęs per kalną pernešti laivą. O jo torsu irklavo liepsnojanti širdis, perverta strėle.

Kelias dienas etnografiniame kaime aidėjo benzininių pjūklų sutartinė. Mediena visur turi savo vertę. Svarsčiau čia sugrįžti vėlyvą rudenį. Malkų pražiemot užteks. Kaip ir žiežirbų.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.