Kriauklytė
Kaip pažymėjo Philomena Cunk, Didysis Sprogimas tikriausiai buvo kurtinantis, bet, laimei, ausys tuomet dar neegzistavo. Šiame pasakojime garsas radosi pirmiau nei suvokėjas. Jono evangelijoje pradžioje buvo Žodis. Taigi pasaulis dar sykį prasidėjo nuo kažko, ką reikėjo išgirsti. Gal todėl jis, kaip ir Venera, gimė iš kriauklės. O ir ji savo pavidalu kažkuo primena ausį.
Kas vaikystėje neglausdavo kriauklės prie ausies, kad išgirstų jūros ošimą. Nors Baltija bangavo mažiausiai už kelių šimtų kilometrų, ir net ne visi ją buvo matę. Visos tos mažos ausys galėjo apsieiti ir be akivaizdumo. Tik vėliau paaiškėjo, kad ligi ausų buvo galima ne tik įsimylėti, bet ir prisidirbti.
Vaisius auga panardintas beveik aklinoje tamsoje. Užtat apie aštuonioliktą savaitę jį pasiekia raminantis motinos kūno ambientas. Kai užgimsta, iškart ir pats užrėkia. Kad tik būtų išgirstas. Gatvėje pravirkus vaikui atsigręžia visos mamos. Net ir tos, kurių atžalos jau pačios gimdo vaikus.
Anuomet, kai dar ėjo žurnalas „Ausis“, ausinės ne izoliuodavo nuo pasaulio, o sujungdavo iš karto du. Vienas „Sony“ „Walkmanas“, kasetė ir pora skirtingų savininkų ausų. Kad muzika būtų visa, reikėjo kito. Sėdint ant šulios palangės akių kontaktą atstodavo suglausti pečiai ir bendras garso takelis. „iPodas“ paskelbė priešingą erą – baltos ausinės tapo asmeninio grojaraščio vėliava.
Gali grįžti namo ir pasakyti: aš tokia alkana. Bet pamėgink lygiai tą patį pašnibždėti sugyventiniui į ausį. Kuždesys kuria artumą, o kartu priverčia pajusti balso stygų drėgmę. Kai kažkieno lūpos pakimba prie ausies, net ir šveicarui būtų sunku išsaugoti neutralitetą. Akis gali likti atokiai. Garsas įveikia atstumą ir liečia kūną.
Gal todėl ir miestui neužtenka optikos. „Neris yra miesto ausis, ji mane išgirdo“, – parašo Gavelis „Vilniaus pokeryje“. Brodskio „Dominikonuose“ bažnyčia virsta Dievo ausies kriauklyte. Užsivėrusia dienos triukšmui, bet pasirengusia priimti keturis skiemenis: „Ak, dovanok“ (vertė Gintaras Patackas). Užuot, kaip įprastai, atsivėręs žvilgsniui, Vilnius čia palinksta arčiau išklausyti akustinę išpažintį. Galbūt kam nors net suteikia išrišimą. (Brodskiui, žinoma, ne.)
Yra ausų, kurios neatleidžia. „Neringoje“ jos slėpėsi mėgstamuose staleliuose, sienose, peleninėse. Nomenklatūrinė klausa čia buvo integruota ne klausymosi malonumui, o svetimam artumui pasisavinti. Intymus kuždesys tokiais atvejais galėjo tapti kompromituojamąja medžiaga.
Panoptinis modelis tinka ne tik žvilgsniui, bet ir klausai. Panakustikonas arba privilegijuota ausis. Ilgainiui iš peleninės persikelianti į galvą. Ne visa, kas patenka pro ausį, iš jos išeina. Kai kas apsigyvena galvoje kaip vikšras.
Poe „Išdavikėje širdyje“ pasakotojas giriasi antgamtiškai jautria klausa, o galiausiai išgirsta vis stiprėjantį nužudytojo širdies plakimą. Ar jis realus, ar sklinda iš vidaus, ne taip svarbu. Kaltė turi savo dažnius, o ausis – sąžinę. Jos neįmanoma nutildyti.
Kartais ausys įgauna tokius pavidalus, kad pačios išsiduoda. Jų negali paslėpti nei karalius Midas, nei medinukas Pinokis. Net bokse smūgiuojama kumščiais, bet pažeminama kitu būdu. Tysonas įkando Holyfieldui į ausį. O kartu atliko ritualinį veiksmą – grąžino žmogų prie gyvūno.
Buñuelio „Andalūzijos šunyje“ moters akis akimirkai pakeičiama galvijo akimi ir perpjaunama. Tarsi kinas norėtų vienu judesiu susidoroti su pačiu žiūrėjimu. Kiek anksčiau karščiuojantis van Goghas nusipjovė ausį. Dar po šimto metų – montažo tęsinys. Ausį suranda Lynchas „Mėlyno aksomo“ pievoje. Šiemet, vasarai virstant rudeniu, filmui sukanka lygiai keturiasdešimt.
Pensnė, monoklis, akiniai – tokie suprantami, kone jaudinantys. Kokia kino klišė: kambario temperatūra kyla, vos kas nors nusiima akinius. O kiek kartų geismas nubudo išėmus klausos aparatą? Regėjimo netobulumas erotikoje lengvai atleidžiamas, net pageidaujamas, o negirdėjimas grasina pačiam abipusiškumui. Ausis kultūroje vis dar prasčiau toleruoja savo trūkumus negu akis.
Į kriauklyčių akivarą galima nerti dar giliau. Stelarcas ausį susimontuoja ant dilbio, Tomio Miki ausys irgi apsieina be galvos ir pan.
Ne vienas patiklus vaikas turbūt mielai sutiko pamatyti kažką, ką liaudiškai vadiname kiškių bažnyčia. Paskui liko nemaloniai nustebęs, nes norint plėsti akiratį teko iškęsti gana fizišką pamoką. Ir kas galėtų paneigti, net panorama gali turėti visai netikėtą prieigą. Už ausų.
