●
glamžinai!
virš rūkuose ištirpusios sapno ribos
rodau jo nuotrauką, kad visi atstotų
su savo pieniškų dešrelių vyrais
kai man patinka cukrinės vatos džentelmenas
dar nepasisotinai?
aš jau praradau apetitą visam gyvenimui
po to, kai visi valgėm nerimo sriubą uždaroje erdvėje
ir neradome bendros kalbos su kintančia srove
pailsėti yra gerai
poilsis žmogų puošia
pasilikime tavo sapne dar akimirką ilgiau
mano mėgstamiausias transformeri!
ilgai klaidžiojome jūrose
kur jūros mergelės pynė mums
turkio spalvos dumblių vainikus
bet žmonių balsai mus pažadino
ir mes nuskendome
kita pusė mus pavydžiai stebėjo
iš už horizonto linijos
per atstumą mes susiliejome su tuštuma
šito gaila – pasiliksiu sau
šito irgi gaila, bet paleisiu
tavo grožis, padalintas mums abiems
nepasiėmiau paso, piniginės ir dienoraščio į
JoJo’s Bizarre Adventure
kur pasaulis išsilygina kaip vinilo plokštelė
o garsai tampa regėjimais
iš turtingųjų ložės
stebėsime varguolių pasirodymą
aš būsiu geležinkelininkė
o tu dirbsi „Douglas“ konsultantu
apsirengę svajonėmis
kurios netilpo mūsų kūnuose
mes esame Aro vyrai
mes skraidžiojame padangėje punktyrais
veidas neaptiktas
veidas nesutampa
kaip tikra dirbtinio intelekto piktnaudžiautoja
valgiau arbūzą be sėklų virš mūsų virtualių replikų
saldus momentas išnyko hologramoje
ji nori būti kaip Lana, bet neprisileidžia žmonių
o gyvenimas klostysis pagal tai, kaip sugijo bamba
ar ji gyja, ar veriasi iš naujo?
kad ir kas nusileistų į žemę, būtų baisu
mes bijome, bet vis tiek laukiame
pagūglinau tave, kai tu miegojai
tu nori kvepėti kaip Paryžius
ir gyvenanti iš kitos pusės
negali nusipirkti viso pasaulio
ar išdrįsi sudrumsti visatą?
nusiplauk rankas jūroje
prieš mane paliesdamas
ateis tokia diena, kai gyvenimas tave pasūdys
druska nusidraskymams, druska sielai
druska amžinybei
žydra druska su gėlytėmis iš Venecijos
kad pabarsčius ant protėvių kapų neaugtų piktžolės
Juozas Adomas Krauleidis norėjo
uždusinti patalais savo dukrą
1950-ųjų rudenį jis paskendo
ir tik pavasarį jį išmetė Svencelėje
(jis atsibudo ir matė
kaip jo kišenes krausto žvejai)
vis tiek esu ketvirtadalis to žmogaus
marių senelis man pasakė
gero miegelio
gero sapnelio
tu būsi jūros atašė
jūra atrašė
glam forever!
meilės nerasi išorėje
kodėl stoviu viena savo vestuvinėse fotografijose
dėviu „Galvan“ satino švarko suknelę
susituokiu su šiuo miestu
kaip ta iškrypėlė, įsimylėjusi
Eifelio bokštą ir Berlyno sieną
išteku už jo kanalų
permiegu su jo architektūra
kiekviena mūro plyta tampa kūno dalimi
jungiančia mus per laiko ir erdvės ribas
kaip tada, kai mes dar buvome
pirmaprade medžiaga be vardo
mums užteks paprastų žmonių gyvenimo
pasakė strazdanoti vampyrai
skanaujantys tamsą kaip vyną
užteks tik vieno gurkšnio pabėgti nuo savęs
į Venecijos taupyklę įkrito mano telefonas
nesakyk mamai, kad rašau iš kriauklės
nepasakok, kad pasimečiau siaurose gatvelėse
ir pasikeičiau pavardę
man nereikia nė to papukų tilto
kurio metalas gailisi buvęs lydiniu
sapne man pasibaigė mobilūs duomenys
bet per kino festivalį dalinsimės miego erdve
su Angelina Jolie ir Jude’u Law
mirtis sako: apsikabinkite, ir jums abiems bus šalta
nes jūs abu esat tas pats atšiaurus vėjas
kuris vis bando prasiveržti per užrakintas duris
kodėl mano protėviai nenaudojo dantų siūlo?
gal jų iltys buvo tokios stiprios
kad nei laikas, nei sapnai jų nepažabojo
jie šypsojosi tamsoje
jų rankos buvo tokios pačios kaip ir mano
tik be pirštų atspaudų
jie buvo tylūs žiemos, kuri niekada nesibaigs
kariai, kovojantys ne dėl pergalės
bet dėl išlikimo
jie ir buvo tie milžinai
kurie atsinešė gyvačių į bažnyčią
(šitoje kartą nušovė pabėgusį dramblį
o toje kitoje prieglobstį teikė prostitutėms)
cikados, suėskit mano kūną
pamaitinkite savo vaikus
išsiugdykite naują kartą ant mano griaučių
iš naujo išraskite marcipaną ir triphopą
tai neskamba rimtai
bet aš sugalvojau tai rytą duše
ir dabar esu lipni drebanti poetė
su „Instaxu“ ir „Ibumaxu“
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
bet viduje ribų nėra
ar gali patikėti?
kad atskrendame į Paryžių kartu
aš ir tavo vaiduoklis
pirmu taikymu apsilankome
Per Lašezo kapinėse
ten palaidoti visi tavo
dievukai ir diedukai
(gyvieji įmeta Oscarui Wilde’ui
kontracepcijos priemonių)
paskui užsikemšame nerimą
šviežiais kruasanais
(Rosanis permoka
ir keikiasi literatūriškai)
niekada dar nebuvome
išsiskyrę Prancūzijoje
viename dokumentiniame filme
teatro karalienė pasakė
seksiu savo
saldumynų troškulį
kad ir į kokį puvimą
jis mane nuvestų
savo galvos formos rankinuke
Josephui-Ignace’ui Guillotinui
perdaviau savo tikrąją širdį
dabar nešioju
Vivienne Westwood
„Louise“ širdies formos
rankinuką per petį
tu saldžiai ligotas
tu liguistai saldus
blizgantis daiktas
kurį norisi glostyti
pasiimti iš prieglaudos
kaip benamį gyvūną
nusivešiu tave
į Lietuvos ambasadą
galėsi ten kaip šermuonėlis
landžioti ir prašytis prieglobsčio
nes savo gimtinėje
esi persekiojamas dėl
(savo) antisemitizmo ir homofobijos
galėsi slėptis po stalu
kol aš kalbėsiu apie gyvenimą su tais
kurie tave suprastų
gal net tave mylėtų
pririšk mane prie šito miesto
su dviračių spyna
arba apykoje
ką daryti, jeigu tavo
vidinis imperatyvas
apgailėtinas
ravintis piktžoles
Vakarų Europos miestuose?
tai empatijos perteklius
arba psichinė liga
o dabar ir tas rašytojas
kuris galėjo tau parašyti
rekomendaciją
stojant į rašytojų sąjungą
taip pat miręs
ar gali įsivaizduoti?
dievaitis su savo chalatėliu
ir deimantais
o Eglė pasakė
man vis vien
ir nusprendė gyventi
su žalčiu marškinių užantyje
Luvre noriu su tavimi
įsilipti į sarkofagą
ir skaityti Sapfo poeziją
balzamuotojai antrąją
Lukausko širdį man išims
šviesos briauna
pasieks mus per akmenį
lyg būtume išsilaikę
per tūkstančius metų
susirašę prieštvaniniame
metrikacijos biure
kaip pusiau žmonės
●
saulės zuikučiai bučiavo tavo veidą
kai buvai oro uoste
norėjai išsišnypšti nosį
ir kam nors trenkti į veidą
tu pasidarei romantiku senatvėje, Rosani
tu nori perrašyti gamtos dėsnius
juodiesiems gandrams išsiperės balti
o baltiesiems – niekas
ir jie išskris į šaltuosius kraštus
galėčiau pati nuskristi
bet per daug įtampos
pradės skaudėti galvą
o tu vėl su tais posakiais
galvoji, kad esi filologas
bet iš tikrųjų
tik sapnuojantis paukštis
vartoju daugiskaitą
nes man dvejinasi
pasaulis rodo savo pakartojimą
du saulėlydžiai už tą pačią kainą
šioje instaliacijoje karaliaus nesuvalgyti migdolai
jis pasakė my bitch pose is nassssty
ir išsikraustė į Romą
kažkas ten gal ir laukė tavęs
stebiesi, kad rašau poeziją
palauk, seniuk, dar nematei mano „OnlyFans“
ten aš išsilukštenu kaip pistacija
išsivynioju kaip mumija
nes kiek galima slankioti tarp eilučių?
