„Žmogus dirbo be atvangos“: Algimanto Žižiūno portretai
Vilniaus rotušėje eksponuojama Lietuvos centrinio valstybės archyvo parengta fotomenininko Algimanto Žižiūno darbų paroda „Veidai ir mintys“. Ekspozicijoje – iškilių Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų portretai: fotografo įamžintas režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Nijolė Oželytė ir Rimgaudas Karvelis, rašytojai Icchokas Meras ir Jurga Ivanauskaitė, muzikai Saulius Sondeckis ir Vytautas Kernagis, poetai Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas ir Sigitas Geda ir kiti. Taip pat eksponuojami diplomatų, išeivių ir Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio veikėjų portretai.
Algimantas Žižiūnas. Prozininkė humoristė, satyrikė, vaikų literatūros rašytoja Vytautė Žilinskaitė. 1983
Per parodos atidarymą Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus vedėja Simona Juzėnienė atkreipė dėmesį, kad kiekvieną portretą pagyvina nufotografuoto asmens autografas – parašas ir ranka užrašyti įžvalgūs žodžiai. „Įamžintų žmonių mintys dažnai atspindi laikmetį, kuriame jie gyveno. Pavyzdžiui, jeigu fotografija yra iš dešimtojo dešimtmečio, tada mintys bus dažnai susijusios su išeivijos lietuvių grįžimu į Lietuvą“, – pasakojo S. Juzėnienė.
Ji netiesiogiai antrino fotografo žmonai Pranciškai Reginai Liubertaitei-Žižiūnienei, kuri per parodos atidarymą pasakojo, kad jos vyras buvo nepailstantis darboholikas, kokių reta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Žmogus dirbo be atvangos. Dažnai naktimis ryškindavo fotografijas ir kitą dieną susitikdavo su portretuotu asmeniu, kad galėtų paimti iš jo autografą. Ant daugelio fotografijų yra užrašai, kokiomis aplinkybėmis buvo paimti autografai, [pastebėjimai], kaip žmogus reaguodavo, pamatęs savo portretą. Veikiausiai Algimantas Žižiūnas yra neįminta paslaptis, kaip galima šešiasdešimt metų fotografuoti su tokia aistra darbui“, – mintimis dalijosi parodos rengėja.
Pasak jos, A. Žižiūnas buvo vienas ryškiausių Lietuvos fotografų – menininko darbai pristatomi Lietuvoje ir užsienyje, publikuojami periodinėje spaudoje ir knygose. Dar 2009 metais fotomenininkas padovanojo visus savo darbus Lietuvos centriniam valstybės archyvui. „Sutvarkėme apie dešimt tūkstančių nuotraukų, bet dar šimtai tūkstančių laukia savo eilės. Tikimės, kad mūsų – kaip archyvo – kruopštus darbas metai iš metų padės atskleisti aktualesnes temas. Bet sutvarkyti visą archyvą veikiausiai prireiks daugiau kaip dvidešimties metų“, – kalbėjo S. Juzėnienė.
Begalinį A. Žižiūno atsidavimą fotografijai liudija ne tik parodos rengėjai, bet ir artimi bičiuliai. Parodos atidarymo dalyviams smuiku griežęs maestro Andrius Krevnevičius su fotografu susibičiuliavo maždaug 1980 metais. Pasak smuikininko, šis buvo įdomus ir iš prigimties kūrybingas žmogus. „Jis man krito į akį ir širdį, nes buvo žmogus menininkas. Tai iš karto matėsi iš jo įsitraukimo į darbą. Jis visur aktyviai dalyvaudavo: muzikiniuose renginiuose, Vilniaus rotušėje, Mažvydo bibliotekoje vykusiuose renginiuose. Man irgi teko visur koncertuoti, todėl tarp mūsų susiklostė malonus bendravimas. Algimantas pradėjo fotografuoti mano koncertinį kolektyvą – Smuikininkų ansamblį. Jis nepaprastai gerai pagaudavo situaciją“, – bičiulį prisiminė A. Krevnevičius.
Smuikininkas atkreipė dėmesį, kad A. Žižiūnas buvo profesionalus vyndirbys, bet pats, paradoksalu, alkoholio nevartojo. Be to, fotografas buvo itin darbštus menininkas, kurdavęs net ir sudėtingomis sąlygomis. „Jis turėjo glaustis rūsyje, kurį nuomojosi. Buitiniame standartiniame namo rūsyje, kuriame sunku apsisukti, buvo visas jo archyvas, spauda ir fotolaboratorija“, – pasakojo smuikininkas.
A. Krevnevičius su bičiuliu dažniausiai bendraudavo telefonu, mat irgi, kaip pats sako, daug dirbdavo ir neturėjo laisvo laiko. Kartais draugai nuvykdavo į jųdviejų gimtąjį Kauną, kur aplankydavo šeimos narius. Fotografas įamžino kai kuriuos savo ir bičiulio smuikininko artimuosius.
Fotomenininko žmona P. R. Liubertaitė-Žižiūnienė pernai parašė A. Žižiūno biografiją „Lemtis būti fotografu. Algimantas Žižiūnas: gyvenimas ir kūryba“. Pasak autorės, jis nuolat tobulino save, susitelkė į savo profesiją ir kryptingai siekė tikslo, „buvo santūrus, uždaro būdo, mažakalbis, gilios intuicijos ir įžvalgumo, labai kuklus, rūstokai tvirto būdo, slepiantis pernelyg didelį jautrumą – neišsiduoti, neatskleisti savo tikrosios esaties. Klasikinis vienišius, turintis subtilų humoro jausmą, maloniai bendraujantis ir kolegų bei bendradarbių prisimenamas kaip labai geras žmogus.“
